Banalu būtų kalbėti apie tuo laikotarpiu kilusią pasaulinę ekonominę krizę ir vėlesnį pakilimą, gamtos mokslų klestėjimą ar totalitarinius sąjūdžius, vėliau tapusius kruvinais režimais. Tai žino visi. Kur kas rečiau atkreipiamas dėmesys į tarpukario viešąjį gyvenimą bei visuomenę, kurios gyvenime būta daug dramos bei agresijos. Tarpukaris, šia prasme, nebuvo šilta ir jauki epocha. Priešingai – žmonės daug dažniau nei šiandien santykius aiškindavosi veiksmais. Šis straipsnis apžvelgia įdomiausius tarpukario Lietuvos nusikaltimus.
Nusikaltimai tarpukario Lietuvoje
Amžininkų tekstuose tenka susidurti su fraze, kad tarpukariu „niekas nerakindavo durų“. Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto dėstytojo Andriaus Grodžio manymu, tai tėra mitas, o gyvenimas tarpukario Lietuvoje, ypač pirmaisiais metais po Nepriklausomybės, nebuvo itin saugus.
Andrius Grodis akcentuoja, jog tarpukario Lietuvą reikia įsivaizduoti kaip agrarinį Rytų Europos kraštą, kurio didžioji gyventojų dalis užsiėmė žemės ūkiu bei gyveno provincijoje, o tai ir formavo nusikaltimų pobūdį. Pavyzdžiui vagysčių daugiausiai buvo didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tuo tarpu žmogžudysčių - kaimuose: ,,Tokias kriminogenines tendencijas lėmė šalies gyventojų socialinė struktūros specifika ir stipraus policijos aparato periferijoje nebuvimas. Todėl ir kai kurių nusikalstamų veiklų, pirmiausia vagysčių, išsiaiškinimo procentas nebuvo aukštas“ – teigia istorikas.
Statistikos duomenimis, 1925 metais vien Lietuvoje teismai sprendė 91,000 baudžiamųjų bylų, 1926 metais – 102,000, 1927 metais – 118,000, 1928 – 134,000, 1930 metais – 124,000 ir 1931 – 119,000. Istorikas įvardina, kad XX a. 4 dešimtmečio Lietuvoje vagysčių vidurkis buvo 50 per parą, kas įrodo faktą, jog nerakinti durų tarpukariu buvo galėtinai rizikinga.
Istoriko A. Grodžio nuomone nei istorikų tyrimuose, nei tarpukario periodinėje spaudoje neteko aptikti aprašytų žmogžudysčių, kurias būtų įvykdę psichinių sutrikimų turintys vadinamieji serijiniai žudikai. Arčiausiai šios etiketės iš Lietuvos istorijos būtų galima išskirti iš Žemaičių krašto kilusį plėšiką Joną Navicką, kuris nužudė keturis žmones Lietuvoje ir Klaipėdos krašte. Pirmąja jo auka tapo 36 metų moteris iš Žemaitijos, su kuria žudikas kartu dirbo pas Klaipėdos krašto ūkininką.
Pradžioje aukos ilgokai niekas neatpažino, taigi žudikas vaikščiojo laisvėje ir per tą laiką nužudė dar tris žmones. Tačiau ilgainiui viskas ėmė aiškėti. Žmogžudį suėmė, kai Šiaulių apskrityje, Užvenčio valsčiuje, Pagirių kaimų laukuose buvo rastas dar vienas lavonas, šįkart nužudytas vyras, kuris kaip ir kitos aukos, buvo visiškai nuogas. Mirti J. Navickas buvo nuteistas ir Klaipėdos autonominio, ir Didžiosios Lietuvos teismų. Jis tapo vienu pirmųjų nuteistųjų patekusių į dujų kamerą.
Sulaikytas kriminalinės policijos, vyras prisipažino vogęs paltus iš įvairių vietų: universiteto, ateitininkų namų, įstaigų vietų. Klemensas prisipažino dėl 8 paltų vagystės, tačiau kriminalinė policija išsiaiškino jų buvus ne mažiau kaip 24. Taip pat kriminalinė policija išsiaiškino ir asmenis, kurie supirkdavo ir užsakinėdavo paltų vagystes. Nusikaltėliai buvo sulaikyti.
Literatūroje aprašytas ir Lietuvoje negirdėtas sensacingas automobilių pagrobimas ir vairuotojo apiplėšimas, kokių pasitaikydavo tik užsienio didmiesčiuose: 1932 m. liepos 2 d. apie 23 val. 20 min. Kaune prie taksi Seimo ir Prezidento gatvių sankryžoje priėjo gerai apsirengęs jaunas vyras su moterimi paprašė nuvežti į Garliavą. Bevažiuojant vyriškis išsitraukė revolverį, nukreipė jį į vairuotoją, o moteris iškraustė kišenes, pasiėmė piniginę, dokumentus ir 25 litus. Po to plėšikas paprašęs parodyti, kaip įjungti pavaras, sėdo už vairo. Kiek pavažiavęs vairuotoją išmetė iš automobilio. Rytą apvirtęs taksi rastas už 21 km nuo Kauno. Plėšikai buvo dingę.
Kriminalinė policija stropiai aiškinosi, kas padarė šį apiplėšimą, ir niekas negalvojo, kad jis gali pasikartoti. Bet liepos 5 d. vakare, apie 22 val. į taksi, stovėjusį prie Įgulos bažnyčios, įsėdo jaunas vyriškis į paprašė nuvežti iki Kareivių plento. Privažiavus Raudonojo kryžiaus ligoninę, į taksi įsėdo ir moteris. Kiek pavažiavę keleiviai pareikalavo sustoti. Grasindami ginklu vairuotojui, iš jo atėmė pinigus bei dokumentu, surišo ir paguldė automobilyje ant grindų. Nusikaltėliai grįžo į miesto centrą, Kęstučio ir Daukanto gatvių kampe pripildė mašinos benzino baką, o pardavėjui pareikalavus sumokėti, atkišo į jį revolverį. Pavažinėję po Kauną, Utenos gatvėje prakiurdė automobilio padangą.
Plėšikas atrišo vairuotojo rankas ir liepė jį sutvarkyti. Tuo metu pro šalį baigęs tarnybą ėjo Kauno miesto policijos VI nuovados policininkas S. Novikas. Jį pamatęs vairuotojas ėmė šauktis pagalbos. Bet policininkas nespėjo nė ginklo išsitraukti – nuaidėjo šūvis ir S. Novikas krito vietoje. Plėšikas su bendrininke pabėjo. Automobilyje plėšikai paliko savo dokumentus, todėl policija, dar ir talkinant visuomenei, greitai sučiupo nusikaltėlius: anksčiau baustą J. P. Tananą bei jo sugyventinę.
Kontrabanda
Pirmojoje Lietuvos respublikoje spiritas buvo absoliuti kontrabandoje dominuojanti prekė. Žmonės jį vadino "jūros šnapseliu". Daugiausia kontrabandos tuomet buvo įvežama iš Vokietijos, ypač nuo 1922 metų, kuomet ten kilo didžiulė infliacija. Spiritą, denatūruotą spiritą ir eterį kontrabandininkai plukdydavo per Nemuną, tačiau ypač daug nelegalių svaigalų buvo įvežama per Klaipėdos kraštą, kurį tuomet buvo galima drąsiai vadinti "kontrabandininkų karalija". Po I pasaulinio karo šis kraštas valdytas Prancūzijos, o 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, jame, tuometiniais vertinimais apie 10 tūkstančių žmonių vertėsi kontrabanda.
Lietuvos pasienio policija ir muitinė Klaipėdos krašte susidūrė su ypač gerai organizuota ir galinga kontrabandos gabenimo sistema. Kontrabandininkai buvo tikri savo srities profesionalai: dirbo labai gerai organizuotais būriais, tad pavieniui dirbančių kontrabandininkų beveik nebuvo. Tokių "šmugelnikų" pelnas buvo didžiulis, nes skirtumas tarp pagaminimo ir pardavimo kainos siekdavo net iki 1.500%. Beje, spiritą Lietuvos juodajai rinkai, kaip rašė to meto laikraščiai, daugiausia gamino Dancige (dabartiniame Gdanske): "Kontrabandinis spiritas, kurio kvapą Žemaičių kraštas gerai pažįsta, yra gaminamas laisvajame Dancigo mieste." - skelbta 1926-ųjų spaudoje.
,,3 dešimtmetyje pagrindinė prekė buvo spiritas, vien dėl to kad Lietuvoje buvo jo gamybos ir pardavimo valstybinis monopolis. Tokio didžiulio kainų skirtumo kaip tarpukario Lietuvoje, mes dar niekada neturėjome, o sustiprinus pasienio apsaugą Klaipėdos krašte, kontrabandos tinklai buvo perkelti į Rytprūsius. Apskritai, kontrabandos apimtys Lietuvos ir Rytų Prūsijos pasienyje buvo labai didelės. Manoma, kad šiame pasienio ruože gabenamų įvairių kontrabandinių prekių vertė apie 10 kartų viršijo per kur kas ilgesnę Lietuvos – Latvijos sieną nelegaliai pervežamos kontrabandos vertę“, - teigia A. Grodis.
Iš Dancigo spiritas buvo plukdomas dideliais torpediniais, greitai plaukiančiais ir net patrankomis ginkluotais laivais. Kai kurių tokių laivų kapitonais, anot Lietuvos pasieniečių, net buvo žymesni buvusio kaizerinės Vokietijos laivyno karininkai. Gabenimą organizuodavo ir kapitonus samdydavo Dancigo "milijonieriai", kurie gabiausiems "šmugelnikams" net organizuodavo mokymus.
Beveik visi 200–300 t talpos laivai, siekdami išvengti mokesčių, plaukdavo su Panamos vėliava ir registracijos numeriais, o jų įgulą sudarydavo dancigiečiai, danai, suomiai, kartais – ir lietuviai.
,,Su valstybėmis, kuriomis Lietuva nebuvo sudariusi didžiausio palankumo sutarčių prekybos srityje, tų šalių prekės buvo labai brangios“ – pažymi VU dėstytojas ir išskiria vieną sukčiavimo atvejį, kuomet turkiškus riešutus kontrabandininkai vežė su graikiškais dokumentais – ,,Kadangi su Graikija Lietuva turėjo pasirašiusi sutartį, o su Turkija – ne, įvežtų turkiškų riešutų kaina būtų buvusi neįperkama. Kontrabanda - labai konjunktūrinis dalykas“ – teigia A. Grodis.
Greta spirito populiari buvo ir maisto kontrabanda, kas šiandien gali pasirodyti kiek neįprasta. Maisto prekių kontrabanda buvo pati įvairiausia – nuo mielių iki violetinių svogūnų. Paklausa priklausė nuo sezono, kainų skirtumo ir netgi nuo mados. Kai kurioms prekėms, tarkim, šokoladui, buvo įvedami gana nemaži muitai siekiant, kad pinigai liktų krašto viduje. Tai buvo ypač aktualu per krizę XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje.
Garsiausias tarpukario politinis nusikaltimas
,,Prie Smetonos gyventi buvo geriau“ – iki šių dienų skambantis posakis. Bene skambiausia tarpukario Lietuvos politinė byla, į kurią buvo įsivėlęs vienas žinomas Lietuvos politikas, kuris buvo prisidėjęs prie sacharino, kokaino ir kitokių ,,gėrybių“ kontrabandos.
Sacharino bylos esmė paprasta: 1920 – 1921 m. Rusijoje situacija buvo sudėtinga – komunistai buvo priversti pradėti Naująją ekonominę politiką, nes žmonės badavo. Apsukrūs Lietuvos diplomatai pamatė galimybę tuo pasinaudoti. Jie Vokietijoje pirkdavo sacharino, taip pat cukraus, alkoholio, kitų paklausių produktų ir juos veždavo parduoti į Maskvą. Problema tame, kad diplomatai naudojosi diplomatiniu transportu, kas reiškia, kad savo prekių pervežimus jie įvardindavo kaip diplomatines siuntas, kurių negalima tikrinti, o tai jau piktnaudžiavimas tarnyba.
Kita problema buvo pardavimas bolševikinėje Rusijoje. Ką reiškia parduoti bolševikinėje Rusijoje? Ogi tai, kad Lietuvos diplomatai turi neišvengiamai įsivelti į korupcinius ryšius su Rusijos pareigūnais, kad jie, viena vertus, leistų stotyje iškrauti taip, lyg niekas nieko nemato, antra, leistų parduoti rinkos kaina. Buvo netgi sudarytas lengviausiai paperkamų Rusijos pareigūnų sąrašas. Todėl buvo susitarta su prekyba reguliavusiais pareigūnais: jiems dalį prekių atiduodavo valstybine kaina ir už tai gaudavo teisę likusią dalį parduoti rinkos kaina.
Diplomatai už gautus pinigus pirkdavo įvairių vertingų daiktų – kilimų, indų, baldų, kurie paprastai būdavo konfiskuoti iš Rusijos aristokratų. Įdomu, kad tarp pirkinių būdavo Lietuvos istorinių artefaktų: LDK Statutas arba vertingos knygos. Būtent šituos daiktus šie žmonės pirko su tokia mintimi, kad jie grąžina Lietuvai tam tikras istorines vertybes.
Kitas dalykas, ką diplomatai-pirkliai tvirtino, jog jie kontrabanda užsiima valstybės iždo gausinimo vardan. Esą ministerijai trūksta pinigų, todėl jie nusprendė užsitikrinti ministerijų finansavimą patys. Žinoma, reikia suvokti, kad tais metais Lietuvos biudžetas buvo dar labai kuklus, o pirmieji ministerijų veiklos metai buvo labai sunkūs. Net pasitaikydavo atvejų, kai Lietuvos valstybininkai gyvendavo nuomojamuose kambariuose po du ir panašiai.
Aferos dalyvių ratas greitai plėtėsi, o Kaune pasklido gandas ir atsirado suinteresuotų žmonių, kurie įdėdavo savas investicijas į tą ,,verslą“ ir paskui gaudavo pelno. Vienas iš garsių, į kontrabandą investavusių asmenų tarpukario Lietuvoje galimai buvo operas solistas Kipras Petrauskas.
Dar didesnė problema - kilęs pavojus valstybei. Rusijos valdžia buvo labai specifinė. Rusija ir caro, ir komunistų laikais buvo labai korumpuota valstybė, kyšininkavimas buvo labai paplitęs. Bet ji turėjo vieną specifinį bruožą: jeigu centrinė valdžia nusprendžia, kad dabar reikia tam tikrą galimybę panaudoti visos valstybės tikslams, tada įsijungia ta valdymo ašis, kuri užkerta kelią bet kokiam kyšininkavimui.
Rusijos valdžia pakeitė taisykles ir užkirto kelią kontrabandai su tikslu pamokyti Lietuvą. Muitininkai nebepraleidinėjo siuntų, nekreipdami dėmesio į ankstesnius savo įsipareigojimus. Aplamai, iš Lietuvos diplomatų pusės buvo naivu manyti, jog ČK apie jų aferą nieko nežino arba niekaip tuo nepasinaudos. Vėliau visi diplomatai, įtraukti į ,,Sacharino bylą“, tapo potencialiais taikiniais verbavimui ir jų veikla leido sovietams Lietuvą nuolat laikyti ant skandalo ribos.
Tokiu būdu Lietuva tapo įkaite. Situaciją pagerino faktas, jog iš Lietuvos pusės jau buvo atlikta sulaikymo operacija. Mūsų valstybė pirmiau buvo pradėjusi aiškintis tą bylą.
Atlikus kratą traukinyje, vagonuose Nr. 30061, 13499 ir 259423 rasta didelis kiekis sacharino ir kitokių gėrybių. Bylos ataskaitoje pažymėta, jog tebuvo rasta vos 4 kilogramai kokaino ,,įpakuoto tarp kitų daiktų ir produktų“. Šiandienos akimis keista skaityti, kad 4 kg kokaino yra ,,vos“. Dar verta pažymėti, kad kokainas tais laikais nebuvo draudžiama prekė, jo buvo galima nusipirkti vaistinėse. Tačiau nelegaliai vežti per sieną buvo draudžiama.
Pavojų, kad Rusija gali pasinaudoti Lietuvos silpnumu, įžvelgė kontržvalgybos viršininkas Jonas Budrys. Iš savo šaltinių gavęs patikimos informacijos, kad tokia afera vyksta, J. Budrys suprato, kad taip gali atsitikti. Kaip tik dėl to jis įdėjo daug pastangų, kad kontrabanda būtų nutraukta.
Žymiausias aferos variklis buvo užsienio reikalų ministras Juozas Purickis, kuris prieš tai buvo žymus diplomatas, dirbo Vokietijoje. Yra toks spėjimas, kad savo ryšius Vokietijoje jis panaudojo perkant sachariną. Juozas Purickis, apkaltintas spekuliacija, nelegaliu meno vertybių supirkimu, 1921 m. turėjo pasitraukti iš pareigų. 1925 m. vasarį Vyriausiasis Tribunolas J. Purickį išteisino.
Ši byla išlieka viena sudėtingiausių ir intriguojančių bylų Lietuvos tarpukario istorijoje, kurios išaiškinimą galima pagrįstai vadinti vienu iš didžiausių trečio dešimtmečio Lietuvos Respublikos kontržvalgybos laimėjimų.