Seksualinės prievartos kultūra Lietuvoje ir nematoma jos pusė: sukrečiantys išprievartautų vyrų pasakojimai apie kančią tyloje

Įdėmiai perskaičiau kolegės Agnės Kulitaitės straipsnį „Mane apsvaigino ir išprievartavo. Mano istorija – viena iš milijono?“ apie seksualinės prievartos aukas, jų siaubingas istorijas. Kyla pagrįstas klausimas: kodėl net civilizuotos visuomenės niekaip negali atsikratyti seksualinės prievartos? Telieka apsaugoti save, savo dukras ir savo sūnus.

Taip, vyrai taip pat prievartaujami, tik apie tai nekalbama. Totali tyla, nes vyrai neverkia ir vyrai – tyli. Mačo kultūra neleidžia prisipažinti, būti išjuoktam didžiausia gėda. Jeigu vyrai pradėtų šaukti „Me too!“, net moterys iš jų pasityčiotų, juk nesąmonė, ar ne taip? Dar apšauktų bandymų nukreipti dėmesį nuo seksualinio smurto prieš moteris masto. Ar tikrai ir vyrai prievartaujami? Tokių atvejų pritrenkiančiai daug. Pavyzdžiui, JAV karinėse pajėgose per kelis dešimtmečius išprievartauta apie šimtas tūkstančių vyrų, apie dešimt tūkstančių per metus, rašo „The New York Times“. Taip, palyginimas seksualinę prievartą patyrusių moterų kiekį (apie devyniasdešimt vieną procentą) su likusiais devyniais procentais išprievartautų vyrų atrodytų ciniškas. Pradžioje pateiksiu kelis išžagintų vyrų pasakojimus, o vėliau pasikalbėsime apie seksualinės prievartos kultūrą ir kaip ji veikia mus visus net daugeliui apie tai nesusimąstant.

• „Buvome geri draugai nuo mokyklos laikų. Neretai draugo žmona matant jos vyrui ir mano žmonai mane kabindavo, bet manėme, kad tai tik pokštas. Vieną vakarą, vykstant vakarėliui, buvau gana išgėręs. Priguliau pailsėti, Staiga atbudau, nes draugo žmona čiulpė mano varpą. Atsistojau ir tuojau pat išėjau. Jausmas šlykštus. Kai papasakojau savo draugui ir savo žmonai apie įvykį, jie manimi nepatikėjo, tiesiog nepatikėjo, vyrai negali būti prievartaujami. Viskas baigėsi draugų ir žmonos praradimu“.

• „Man buvo keturiolika metų, pas draugą išgėrėme tiek, kad man pasidarė bloga, nuėjau miegoti. Atsibudau pajutęs, kad kažkas mane aršiai čiupinėja. Tai buvo dvidešimt penkerių metų draugo sesuo. Ji ėmė manimi naudotis, nors neturėjau jokios erekcijos ir tai buvo mano pirmas kartas. Bandžiau išsilaisvinti, bet ji manęs nepaleido. Jaučiausi visiškai bejėgis… Tuo metu maniau, kad jau niekada nebegalėsiu mylėtis“.

• „Ji buvo mano pirma mergina. Trejus metus su ja draugavau, bet tai buvo baisūs treji metai. Ji nuolat reikalavo sekso, mane pravardžiuodavo, kai nenorėdavau mylėtis. Ne kartą ji tiesiog mane išprievartavo, o atsisakius mylėtis – sumušdavo. Maniau, kad taip reikia, tokie ir yra santykiai su moterimi. Kai galiausiai išsiskyrėme,prireikė dvylikos metų susitaikyti su mintimi, kad visą laiką buvau švelniai tariant prievartaujamas“.

Tai tik trys pasakojimai. Lietuvoje taip pat žinomi keli seksualinės prievartos prieš vyrus atvejai. Dar galima būtų kalbėti apie seksualinę prievartą prieš vyrus kalėjimuose žiauriausiomis aplinkybėmis. Po tokių prievartavimų ne vienas vyras likdavo išdraskyta storąja žarna ir išange. Ką ir kalbėti apie išprievartauto vyro žemiausią statusą kalinių tarpe. Bet, Lietuvoje, regis, visai nesenai pradėta kalbėti apie seksualinį smurtą prieš moteris, tyrimų kiek nori. Tačiau vyrai – neverkia ir nesiguodžia.

Tad kas ta seksualinės prievartos kultūra? Pradžioje apie patį terminą, lietuviškai „Išžaginimo kultūra“. Jis yra kilęs praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje ir skirtas parodyti būdus, kuriais visuomenė, kaltindama seksualinio smurto aukas, normalizuoja seksualinį smurtą prieš vyrus ir moteris. Ši kultūra suformavo pedagogiką – seksualinio smurto prevenciją pavadinimu „nesileisk būti išprievartautu“, kai esminis šūkis turėtų būti „Neprievartauk!“. Ši dalis mano straipsnio remiasi Kanados Brando universiteto tyrimais. Knygos „Transformuoti išprievartavimo kultūrą“ autorė Emilie Buchwald sako, kad išprievartavimo kultūra, visų pirma, pateisina vyrų seksualinę agresiją prieš moteris. Tai visuomenė, kurioje smurtas vertinamas kaip seksualus, o seksualumas – smurtinis. Išprievartavimo kultūroje moterys patiria nuolatinį smurtą ir nuolatinę grėsmę. Ji pasireiškia seksualinio pobūdžio pastabomis, seksualiniu prisilietimu ir seksualine prievarta. Išžaginimo kultūroje tiek vyrai, tiek moterys mano, kad seksualinis smurtas yra gyvenimo faktas, neišvengiamas. Deja, daugelis nesuvokia, kad tai, ką mes priimame kaip neišvengiamą, yra klaidinga. Iš tikrųjų vertybės ir nuostatos kinta, jas galima keisti. Pateikiu kelias išžaginimo kultūros platinimo sudėtines dalis: anekdotai, televizija, muzika, reklama, teisinis žargonas, įstatymai, žodžiai ir vaizdiniai, dėl kurių seksualinis smurtas prieš moteris ir vyrus tampa normalus. Tiek normalus, jog žmonės mano, kad išprievartavimas yra neišvengiama duotybė. Užuot vertinę žaginimo kultūrą kaip problemą, kurią reikia kuo greičiau ir efektyviau spręsti, su ja susitaikoma.

Faktas, kad viena iš šešių moterų per visą savo gyvenimą yra patyrusi seksualinę prievartą. Tačiau išžaginimo kultūra net nekalba apie tikrovę, kurioje, visų pirma, moterys seksualiai išnaudojamos daugelį kartų per savo gyvenimą. Šios kultūros pasekmės – nuolatinė seksualinės prievartos grėsmė ypač prieš moteris net nesąmoningai veikia jos kasdieninę veiklą. Kas kartą kai moteris rengiasi, ji turi suvokti apsirengimo stiliaus pasekmes jai pačiai, aplinkiniams ir ypač vyrams. „Ne taip apsirengsi“, tai yra pasirinksi laisvesnį, atviresnį, kūno formas išryškinantį stilių, ir garantuotai atsiras vyras, manantis, kad turįs teisę traktuoti moterį kaip laisvai prieinamą. O jeigu dar ir vakarėlis – tai jos „ne, nenoriu“ tėra tik apsimetinėjimas, juk pažiūrėk, kaip iššaukiančiai rengiesi! Neretai motinos ir tėvai savo dukras perspėja gerai pagalvoti:

• apie laisvesnio apsirengimo pasekmes;

• apie tai, su kuo ir kur eini, kokiu vyru pasitikėti ir kokiu ne (nors niekada nežinai, ar tas, kuriuo pasitiki, tavęs vieną naktį neišprievartaus);

Moteris nuolat sąmoningai, o dažniausiai ne, turi galvoti:

• kur eina;

• kada eina;

• su kuo eina;

• kuo pasitiki;

• ką daro ir kur daro, su kuo tai daro;

• ką geria, kiek geria;

• kokią ir kokiose aplinkybėse naudoja kūno kalbą;

• ar ji viena, ar su nepažįstamu žmogumi;

• ar ji yra tarp nepažįstamų žmonių;

• koks dienos metas – diena, vakaras, ar vietovė nepažįstama;

• kokius batus avi, nes jei teks bėgti, ar netrukdys;

• kokią rankinę nešioja, kokius papuošalus nešioja;

• kur miega ir su kokiais žmonėmis;

• kam duoda savo telefono numerį.

Jau nekalbant apie darbinius susitikimus. Pavyzdžiui, studentės, ieškodamos buto nuomai neretai pasijunta nepatogiai, kai ją pasitikęs buto savininkas staiga pastoja jai išėjimą iš kambario. Gal tai tik šiaip, sekundės reikalas ir nieko tokio grėsmingo, bet budrumas tuojau įsijungia. Kitas pavyzdys yra dviprasmiški pasiūlymai, kurių moteris negali atsisakyti nerizikuodama netekti darbo vietos. Tai situacija, kai vadovai vyrai spaudžia moterį su jais santykiauti. Tokie atvejai yra sunkiai ištiriami, todėl lieka neatskleisti ir tęsiasi ilgą laiką, o aukomis tampa ne viena ir ne dvi darbuotojos. Vienu žodžiu, išėjimas į miestą ar darbo vietą tolygus pasiruošimui karui, nuolat kabančiai grėsmei būti užpultai, pasikėsintai, išsityčiotai, iščiupinėtai. O jeigu taip ir atsitiks, na, tai, ką čia dabar, pati kalta nesivadovavusi ir taip „visiems“ žinomais savisaugos instinktais. Tardytojo kambaryje teks įrodinėti, kad auka – ne tave išprievartavęs vyras, bet, mergele, tu pati.

Išžaginimo kultūroje aukos kaltinimas nėra naujiena, tai įprastas reikalas, kasdienybė. Jeigu draugauji, tai pabandyk įrodyti, kad jis ėmė tave prieš tavo valią. Jau nekalbant apie santuoką, kurioje žmona tiesiog turi mylėtis, nepaisant jos noro, poreikių ir kitų „kvailų“ priežasčių, antraip – kuriam galui tekėjai? Taip, išžaginimo kultūroje visada yra kaltinama auka. Ši kultūra pateisina teisėją, nusprendusį išteisinti prievartautoją, mat pati moteris kalta dėl jos išžaginimo. Švedijoje teismas prievartautojui liepė sumokėti 3 tūkstančius eurų jo išžagintai moteriai, o pačiam prievartautojui valstybė turės sumokėti 80 tūkstančių eurų už neteisėtą policijos elgėsį su juo.

Baisiausia, kai tėvai, tie, kurie turėtų apginti savo vaiką nuo įvairiausio blogio, to padaryti nesugeba, galbūt ir įtaria kažką, bet nesigilina. Dar blogiau, kai vaikas – mergaitė ar berniukas – skundžiasi patyręs giminaičių prievartą, o tėvas (ar mama) neigia tai, ką tvirtina vaikas, sakydami „tu čia išsigalvoji“. Juk negali tavo dukros ar sūnaus tvirkinti artimos aplinkos žmonės: patėviai, dėdės, tėvai ir seneliai, ar brolių draugai, pusbroliai. Tie, kurie nesibodi pačiupinėti augančių mergaičių krūtų ar lytinių organų, kai kurie bando pabučiuoti. Dar tragiškiau, kai mergaitė neturi kam pasipasakoti, nes mama gali išjuokti, esą tai nieko tokio arba gali išvis nepatikėti.

Išžaginimo kultūros pasekmė visada yra kančia tyloje. Žiniasklaidai šiek tiek praskleidus tylos šydą, mes piktinamės ir – toliau sau gyvename. Tiesa, apkaltiname politikus esą vengiančius imtis rimtų priemonių prieš seksualinį smurtą, bet įpročiai, tradicijos neretai net ir laikui nepaveikiamos. Mes baisimės Afganistano talibų elgesiu su moterimis ir patys save laikome civilizuotais. Tačiau išžaginimo atvejai niekur nedingsta. Skaičiai šiurpina ir ne musulmonų teokratijose, bet mūsų judėjo krikščioniškoje kultūroje. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto krizių centras kalba apie tai, kad patyrus seksualinį smurtą ir priekabiavimą, būtina apie tai kalbėti, viešinti. Taip, nesinori viešai kalbėtis, ir kartais tikrai socialinės pasekmės sunkios, juk išprievartavimas uždeda stigmą… ne, ne prievartautojui, o jo aukai. Lietuvoje nėra pakankamai sutvarkyta pagalbos seksualinio smurto aukoms sistema. Todėl „Eurostat“ duomenimis, Lietuva vis dar atsilieka pagal užfiksuotų pareiškimų teisėsaugai dėl patirtos seksualinės prievartos skaičių. Tuo tarpu daugiausiai pareiškimų užfiksuota Didžiojoje Britanijoje ir Skandinavijos šalyse. Nereikėtų manyti, kad Didžiojoje Britanijoje ar Skandinavijos šalyse seksualinis priekabiavimas yra labiau paplitęs negu kitose Europos šalyse.

Lietuvoje jau kalbame apie smurtą prieš moteris, atsakingi, protingi tėvai kalbasi su dukromis, bet su sūnumis dažniausiai ne. Juk mūsų sūnūs lyg mūrai ant kalno! Jiems jokios negandos negresia, jiems nereikia planuoti kiekvieno savo žingsnio, stebėti aplinką, jiems nereikia pasitikrinti grėsmių jo pasididžiavimui ir išangei sąrašo. Dabar populiaru šaukti apie pažeidžiamas žmogaus teises ir neretai šaukia patys jas pažeidinėjantys. Bet išžaginimo kultūroje pažeidžiamos ir žmogaus, ir vyrų bei moterų lygybės principai. Laikas aktyviai kalbėtis ir su berniukais, jaunais vaikinais apie išžaginimo kultūrą ir jos pasekmes visos mūsų visuomenės psichinei būklei. Juk ne šiaip sau anitvakseriai ir jiems pritariantys yra pilni neapykantos, pykčio, frastracijos. Gal šiuo pavyzdžiu nusikalbėjau, gal perdaug žaviuosi psichologais Zigmundu Froidu, Alfredu Adleriu ir Erichu Fromu, bet jie visai įtikinamai paaiškina prievartos anatomiją ir jos mechanizmus, išskirdami seksualinio smurto prielaidas ir jo pasekmes visuomenei.

Žinoma, nėra lengva matyti save iš šalies, todėl išžaginęs moterį ar vyrą irakietis, siras, nigerietis sulaukia aštriausių reakcijų. Manau, kad ir mums patiems dažniau reikėtų žvilgtelėti į veidrodį, nebent, kalbant apie išžaginimo kultūrą, nedrįstame pamatyti, kad tarp mūsų, deja, nėra jau tokio didelio skirtumo.

*Seksualinio pobūdžio prievartą patyrusios moterys iš visos Lietuvos gali kreiptis tel. [phone], el. paštu [e-mail] (teikiama profesionali teisininko, psichologo pagalbą bei atstovavimas bylose)*

Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos cendivai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą:

Regionas Specializuotos pagalbos centras Telefonai, el.paštas Pagalba teikiama visoje Lietuvoje ir užsienyje Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras [phone] www.anti-trafficking.lt Konsultacijos ir pagalba visoje Lietuvoje ribologija.lt [e-mail] Vilniaus m. (be Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijų) Asociacija Vilniaus moterų namai [phone] [e-mail] Vilniaus m. Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijos, Vilniaus r., divakų r., Širvintų r., Šalčininkų r., Švenčionių r. Asociacija Moterų informacijos centras [phone] [e-mail] Kauno m. Asociacija Kauno apskrities moterų krizių centras [phone] [e-mail] Kauno r., Prienų r., Birštono Asociacija Kauno moterų draugija [phone], [phone] [e-mail] Klaipėdos m., Neringos, Palangos m. Viešoji įstaiga Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras [phone], [phone] [e-mail] Klaipėdos r., Kretingos r., Šilutės r., Skuodo r. Asociacija Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras [phone], [phone] [e-mail] Šiaulių m., Šiaulių r., Akmenės r., Joniškio r., Pakruojo r., Radviliškio r. Asociacija Moterų veiklos inovacijų centras [phone], [phone] [e-mail] Panevėžio m., Panevėžio r., Biržų r., Kupiškio r., Rokiškio r., Pasvalio r. Asociacija Lietuvos agentūros "SOS vaikai" Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Kalvarijos, Marijampolės r. Asociacija Marijampolės apskrities moters veiklos centras [phone], [phone] [e-mail] Šakių r., Vilkaviškio r., Kazlų Rūdos, Jurbarko Asociacija Marijampolės apskrities moterų namai [phone] [e-mail] Alytaus m., Alytaus r., Varėnos r., Lazdijų r., Druskininkų Asociacija Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Jonavos r., Kaišiadorių r., Elekdivėnų, Ukmergės r., Kėdainių r., Raseinių r. savivaldybės VšĮ Moters pagalba moteriai [phone] [e-mail] Telšių r., Plungės r., Rietavo, Mažeikių r. Viešoji įstaiga Telšių krizių centras [phone] [e-mail] Visagino m., Ignalinos r., Zarasų Asociacija Visagino šeimos krizių centras [phone] [e-mail] Utenos r., Molėtų r., Anykščių r. Asociacija Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail] Kelmės r., Tauragės r., Šilalės r., Pagėgių Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail]

Patikslinta 2014 08 17, remiantis oficialia LR SADM informacija. Parengė Asociacija Kauno moterų draugija ([phone])