O buvęs šeimos galva liktų šventas, iki šiol žmonių atmintis tuos įvykius išsaugotų. O tam, neatlaikiusiam psichologinio spaudimo, baisiausio teroro, gyvenimėlis už spygliuotos vielos ilgiems ilgiems metams. O gal ir ne ilgiems, gal tada jis tenai, nebeiškentęs ten gyvenančių spaudimo, užsinertų virvę sau ant kaklo ir jūs čia dabar šių eilučių neskaitytumėte tikrai.
Neseniai tarp manęs ir klasioko įvyko gana ilgas pokalbis. Daug ką ten jame paminėjome iš mūsų vaikystės, jaunystės laikų. Mūsų nepažįstančiam žmogui išvis būtų neįdomu, ką mes ten kalbėjom. O kai ką iš to pokalbio, manau, verta parodyti ir platesniam visuomenės ratui. Parodžiau aš jį ir kai kuriems savo giminaičiams, kad jie labiau suprastų, kaip gi mes tada gyvenome. Versdamasis po senus albumus, aptikau vieną fotografiją, kur matosi mano mama jaunystėje ir dar pora moterų, palinkusių prie popierių, ir kažką rašančių. O tos moteriškės dirbdavo kolūkio buhalterijoje.
Mama turbūt trumpai tedirbo ten, nes aš tokio atvejo net nepamenu, nėra pasakojusi. Dar pagalvojau, kad gal būtent ten jie vienas kitą pirmą kartą ir pamatė. Nes tėvas ten dirbo vyr. buhalteriu. Dirbo, kol pirmininkas nepaprašė išeiti lauk, arba baigti pijokauti, nes į darbą pradėjo vaikščioti su kvapeliu: sveikatą, taip sakant, pataisydavo nuo pat ryto, nes kitaip pieštuko nebenulaikydavo, rankos drebėdavo.
Tėvas pasirinko : išeiti ir tapti eiliniu darbininku – nustoti gerti sudėtingiau. Išėjęs kurį laiką į fermas pieną, išrūgas vežiojo. O paskui gaisrinėj įsidarbino budėti, dinderį, taip sakant, mušti. Dar vėliau dirbo operatoriumi vadinamajame velnių malūne – ten buvo gaminami žolės miltai. Kai buvo nuspręsta tų miltų nebegaminti, išėjo darbuotis į fermą netoli Treigių: paremontuoti ką, mėšlą mėžti ir pan. Tai, kai grįždavo iš darbo, kvapelis samagono, susimaišiusio su gyvulių mėšlu, „geras" būdavo.
O vėliau ir pensijos sulaukė, laimingu tapo, į darbą eiti nebereikėjo. Bet girtuokliauti tada jau sveikata nelabai ir beleido, tai tokia ir laimė: vaikščiodavo paniuręs, žodžio nepratardamas. Nors organizmas besaikio pijokavimo nualintas, ryškiai matėsi, kad atsigauna. Bet vėl užeidavo gėrimo periodas, vėl kurį laiką krisdavo duobėn. Kol negirtas, žmogus kaip žmogus, tik nekalbus labai, o kai girtas, neduok Dieve. O kol aš vidurinę baigiau, negirto jo kaip ir nebuvau matęs. Jei taip šiais laikais, su policija turėtų reikalų iš karto. Kentėm „baisulinį“ psichologinį terorą, o jis, kaip žinia, kartais yra baisesnis ir už fizinį. Tokia tai yra tiesa apie mano tėtį: nei pagrąžinta, nei pajuodinta.
Klasiokas Stasys pasakė:
– Kažkas ne taip su tavo prisiminimais.
– Ko trūksta?
– Negi jau nebuvo gerų dienų? – suabejojo pašnekovas.
– Buvo, kodėl ne, visokių buvo. Jei dieną galėdavai pradingti, nuo jo girtų paistalynių,
pasislėpti, tai kur bėgsi naktį?
– Tu pasakoji kažkokius košmariškus dalykus.
– Aš pasakoju teisybę. Alkoholis ne vieną pražudė.
– Genocidas kažkoks... Nu, bet ar jis mušdavo jus?
– Nemušdavo, nuo tėvo lupti nesu gavęs, psichologiškai užveikdavo.
– Tai jau tikrai ne kas... – stebėjosi klasiokas.
– Yra kaip yra.
– Buvo kaip buvo. Džiaukis, kad ne yra, kaip yra. Blogi tavo prisiminimai.
– Bet yra ir gerų, ir tikrai gerų.
– Kad tai laikais visi pagerdavo.
Žiauriai, mažai negeriančių tebūdavo, – sutikau. Mama baigė kažkokius pienininkystės kursus ir pradėjo dirbti pieninėse, iš pradžių Rietave, o paskui Laukuvoje. O tėvas mokėsi Laukuvos gimnazijoje. Gabus buvo mokslams. Kaip pats sakydavo, vienais penketais variau. Tėvai jo, seneliai mano, tikėjosi, svajojo į kunigus išleisti.
Bet gimnazijos nebaigė. Ar tai dėl pinigų stygiaus, nes Smetonos laikais mokslas buvo mokamas, ar tai dėl sveikatos, jisai mokyklą pradėjo lankyti tik 10-ies metų sulaukęs. Ir, jei gerai pamenu, iš paskutinės klasės buvo paimtas į sovietinę armiją. Tarnavo kažkur prie Saratovo. O grįžęs iš armijos pabaigė kažkokius buhalterių kursus ir taip atsidūrė „kolchozo“, jei galima taip parašyti, o gal geriau visgi kultūringai, kolūkio buhalterijoje.
Paskui pirmininkas atidavė tėvui buvusią žydų pirtį, tėvas ją šiek tiek paremontavo ir pradėjo gyventi. Susipažino su mama, „apsiženyjo“ . Taip mano gyvenimas ir prasidėjo – buvusioje žydų pirtyje. O žydai juk gudrūs ir išmintingi žmonės, sugebantys prasisukti bet kokiais laikais ir bet kokias sunkmečiais. Leisiu sau pajuokauti, gal kažkokie to jų apsukrumo požymiai tokiu būdu persidavė ir man.
Esu mamos klausęs, ar tėvas negerdavo, kai susipažinot. Sako, gerdavo. Bet, kadangi jau metelių mano mamai buvo nemažai, o kito varianto nesišvietė, pagalvojusi, kad jei blogai bus, išsiskirsianti. Mama ištekėjo 33-jų metų. O tėvas už mamą buvo jaunesnis trimis metais.
Bet kai reikėjo išsiskirti, ne taip jau lengva pasirodė. Taip kartu visą amželį ir pravargo. Nors, kiek pamenu, porą kartų jau buvo susikrovusi daiktus, kad dingtų iš tos žydų pirties, mus, vaikus, susigriebusi. Bet tėvas keliais pašliaužiodavo ir sugebėdavo atsiprašyti, o ji nusileisdavo ir toliau kartu gyvendavo. Pamenu aš du atvejus, bet kiek kartų buvo panašios mintys apsilankiusios jos galvoje, tai jau niekas nebepasakys, nebepaklausi juk. Be to, kaip žinia, buvo be galo religinga, o katalikų tikėjimas skyrybas draudžia. Juk davei pažadą prie altoriaus – kartu ir varge, ir laimėje, ir nelaimėje iki grabo lentos. Ir taip toliau, ir panašiai.
Perskaitęs ne kokius atsiliepimus apie mano tėvą, sūnėnas Karolis klausė, negi apie senelį tik blogus dalykus atsimenu, negi nieko nebuvo šviesaus, teigiamo? Dukterėčia Sigutė susidomėjo: kodėl taip buvo ir dėl to mano vaikystė turbūt praėjo nekaip?
Tai aš, kad geriau įsivaizduotų visą situaciją, pažadėjau jiems surašyti vienos dienos gyvenimą, Vienu sakiniu į šiuos klausimus neatsakysi, o jei ir pabandysi, nesupras, kodėl ir seneliai kartais blogi būna, ne tik geri? O kam šiuos dalykus jums žinoti? Manau, gana pamokantis pasakojimas išėjo, ko nederėtų daryti, kaip nereikėtų elgtis... ypač auklėjant savo vaikus.
-----------------------
6:30 – keliamės, mama anksčiau, apie 4:30 val.: triušiams žolės pripjauti reikia, pašerti, papusryčiauti ir į mokyklą. Kartais tos žolės arti nebėra, reikia paėjėti tolėliau, už Žemaičių plento. Būdavo kartais, pamenu vieną tokį atvejį, gal dar kelis, bet tik kelis, kad tėvas padeda nueiti ir pripjauti. Turbūt mama paprašydavo, pats būčiau nedrįsęs prašyti, sukdavomės kaip sugebėdavome, kaip išmanydavome. Nemoki prisipjauti, dalgis neima, nemoki jo išsikalti – rauk su rankomis.
Man bronchitas „baisulinis“, vos pakvėpuoju. Dažnai tą vargą turėdavau pavasariais, vasaromis, nes šieno sloga visada pereidavo į bronchitą, kurio taip greitai nebeišgydysi. Daugiau žiedadulkių prikvėpuoji ir pradedi dusti.
Gegužės mėnesiais, birželio, kai viskas sužydi, aš jau su kauke ir žvejyboje būdavau paskutiniu laiku, paskutiniais metais. Tėvas pripjauna, aš susikraunu ir pradedam judėti link namų. Tėvas užsidega cigaretę, užsimeta dalgį ant peties ir eina švilpaudamas priekyje, aš velku karutį, „točke“ vadinamą: prakaitas šaltas pila, jėgų nėra, plaučiai gargaliuoja, bet jisai net rankos neprideda, kad pagelbėtų, nepadeda net į kalną didžiausią velkant. Mama karves pamelžti išlekia, pamelžia, pagirdo, perkelia į naują vietą, kur žolės šviežios daugiau, parlėkusi pieną iškošia, suruošia išnešti į pieninę. O jei šaltesnis metas, karvės tvarte, čia tada ir melžiamos, o paskui jau reikia jas išvesti į ganyklą. Tėvui – pagirios, jam tas nerūpi, tik „nakazus“ duoda, ką blogai padarei, ar nespėjai padaryti. Jei sveikatos šiek tiek dar turi, išveža su dviračiu pieną į pieninę. Bet tos sveikatos ryte dažniausiai nėra, tai ir tą darbą tenka padaryti mamai.
Tėvas su pijokėliais prie parduotuvės „laužia“ vyno butelaitį, „taiso“ sveikatą, nes kitaip joks darbas neįmanomas, rankos dreba taip, jog prireikus mums užrišti kepures, kai eidavom dar į darželį, dažnai nepavykdavo, pribėgusi užrišdavo mama.
Va čia panašus vaizdelis, kaip būna girtuokliams:
8:00–14:30 – pamokos mums, vaikams, mamai – darbas parduotuvėje iki 20 val. Grįžę iš pamokų, lėkdavome pas karves į ganyklas pakelti, pamelžti, triušius pašerti, jei žiema, tai į tvartus čia pat, kad tuos reikalus sutvarkytume. Paskui sesei šokių repeticijos, man – stalo teniso užsiėmimai arba dūdų orkestro repeticijos, arba dramos būrelis, kaip kokią dieną. Kartais dar ir šokių būrelis, į kurį mokytojai prievarta įrašydavo, niekas tavo valios neklausdavo. Kaip ir į chorą. Balsą turi, klausa yra, tai ir dainuosi, nori tu to, ar ne. Jiems skaičius reikalingas. Ačiū Die, džiaugdavaus, kad nors balsas mano mokyklos chorvedžiui nepatikdavo, tai nuo šios prievolės buvau laisvas.
17:00 – jei ruduo, reikėdavo lėkti į daržus, kurie buvo ten, tolėliau už mokyklos stadiono, priskinti lapų kiaulėms, raguočiams, bulvių prikasti, kad užtektų ir vakarienei, ir pusryčiams, ir pietums kitai dienai, pašerti tas kiaules, o jei dar vėliau į rudenį, ir nurauti tuos burokus, sutvarkyti, nuskutinėti šaknis, lapus nupjauti, į krūvas sudėti. Darbų tikrai netrūkdavo, ypač rudenį. Žiemą lengviau – darbų mažiau. Bet vis tiek atsirasdavo: malkų į mišką kirsti nuvažiuoti, paskui parvežtą mašiną ar dvi, suskaldyti, sukrauti į malkines, gyvulius pašerti, ir pan. Pačiam supjauti prieš skaldant nereikėdavo, pjaudavo „zeimeriu“, bet tada padavinėdavai, o ir neilgai tas trukdavo – dieną, daugiausiai dvi, jei pjovėjai labiau pageriantys pasitaikydavo, pertraukėles dažniau darydavo. Suskaldyti jau kur kas ilgesnis darbelis. Bet irgi nedejuodavom, prievarta versti nereikėdavo. Pasakė tėvas, kad reik suskaldyti, vadinasi reik, ir šventa.
Vasarą į mokyklą eiti nereikėdavo, bet šienavimas užknisdavo negyvai, ypač kai lietingi orai. Šieną sugrėbi, sutvarkai, sudedi į kupstus ir ... vėl lietus. Vėl turi važiuoti kupstus vartyti, nes kitaip šienas supelys, kas jį beės? O pieva lygiai už penkių kilometrų nuo Laukuvos. Aišku, tvarkingi šeimininkai susigrėbia ir susiveža į daržines ir visi reikalai baigiasi. O mes ne, nes tėvas neturi laiko, vyniuką reikia maukti, o vaikai gi su traktoristais nesusitars, kad pagelbėkit, susivežti norim, šienas sulis. Tai tie šienavimai kartais iki pat rudens nusitęsdavo.
Aišku, dalis buvo užsėta miežiais, kuriuos rudenį nukuldavo kombainu, bet tai nedidelė dalis, gal kokie penki arai, o pati didžiausia dalis – bulvės ir runkeliai, reikalaujantys nuolatinės priežiūros. O ir jie juk iš dangaus nenukrisdavo dirvon, reikėdavo pavasariais pasodinti. Kartais arklį vagoti daržams pavykdavo gauti iš kaimyno ir klasioko Vydmiaus. Jo tėvas tokį seną kuiną turėjo, maisto produktams iš parduotuvės privežti į ligoninės valgyklą. Laukuvoj ne tik ambulatorija, bet ir ligoninė buvo, kur gydomi ligoniai gulėjo. Pradžioj joms vadovavo šviesios atminties gydytoja tremtinė Dalia Grinkevičiūtė, kurios užrašus „Lietuviai prie Laptevų jūros“ rekomenduočiau paskaityti. Dirbo, kol jos neatleido komunistai, kagėbistai, nes pavojinga jiems atrodė, per daug sąžininga, nepaperkama. Griežta labai buvo, o tai daug kam nepatiko, skųsdavo ją dėl įvairių nebūtų dalykų. O tiems to ir tereikėjo, buvo proga atleisti.
Toliau. Kai šiųmetinis, šienas jau daržinėj, atolas atžėlė, karves išvesdavo toli, į pievą prie Lokystos ganytis: žolės daugiau, pieno daugiau bus. Tada ir pinigo jį pridavęs pieninėn daugiau gausi. O jie, tie pinigai, visi bus padėti į tėvuko sąskaitą, nes juk jisai čia šeimininkas, tai jam ir priklauso viskas. O iš jo grašio nesu iškaulijęs: patikėkit, tikrai neatmenu tokio atvejo. Jei gaudavai, tai tik iš mamos.
Esu Karolį vežęs parodyti tų tolimų ganiavos vietų, tik mes jų neprivažiavom: dar buvo likę apie kilometrą, kai kėlėmės per upę, per Gumbinės tiltą. Tai pamelžti jas ryte ir vakare išvis jau reikėdavo pavargti kaip reikiant, nuvažiuoti dviračiu penkis kilometrus į vieną galą vieškeliu smėlėtu, dulkėtu, viską sutvarkyti, pagirdyti gyvulius, perkelti juos ir grįžti vėl. Todėl mama, kai įprato taip anksti keltis, paskui, kai jau ir tų karvių nebeturėjo, pensijoj buvo, keldavosi iš įpratimo vis tiek anksti, nors, atrodo, ir tų reikalų nebėra tiek ir niekam to nebereikia.
Kol dar mažesni būdavom su seserim, pamenu, patys dar melžti nemokėjom, laukdavom nesulaukdavom, kada gi ta mama grįš. Jau temti pradėdavo, o jos nėra ir nėra. Tai visokios negeros mintys lįsdavo galvon: gal mama po mašinos ratais pakliuvo, gal dar kas atsitoko, gal dviratis sulūžo, nebegali pieno bidonų patempti be jo.
Tai, būdavo, nebesulaukę, eidavom jos, kaip čia tiksliau išsireiškus, ieškoti, ne, gal ne ieškoti, o pasitikti. Paeidavome už bažnyčios iki tos vietos, kur kelias nusisuka į Kvėdarną, tada jis beveik kokius du šimtus metrų leidžiasi pakalnėn, paskui pasisuka dešinėn, vėliau kairėn ir vėl į kalną kyla. Ir visa ta teritorija puikiai apžvelgiama, toli matosi, niekas neužstoja.
Gerai, jei dar šviesu, jei nesutemo. Nutikdavo kartais ir taip, ką ten tada bepamatysi tamsoje,
grįždavom namo baisiausiai nusiminę, skaudančiomis širdimis, vis pagalvodami, kaip toliau reikės gyventi, jei mamos neliks. O kai jau pamatydavome iškylant iš už kalno žmogaus su dviračiu ir pakabintais dviem pieno bidonais ant dviračio rankenų, siluetą, širdy suspurdėdavo toks džiaugsmas, toks kaifas, kad žodžiais sunku ir pasakyti...
Taip kad, Karoli, būdavo ir laimingų, džiaugsmingų minučių, nesakau. Tik ar čia laimė, dabar
blaivia suaugusia galva galvojant, tai nežinau? Tau spręsti. Dažnai, pamatę, kad su mama viskas tvarkoje, gyva sveika ji, apsisukę kėblindavome namo, geriau lai nežino, kad mes čia buvom tiek toli atslinkę, kad mes tokie silpni, nebeiškenčiam, nebesulaukiam. O kartais, su džiaugsmo ašaromis likdavom jos laukti, kol iki mūsų privažiuos ir tada jau visi kartu, visi trys laimingi parvykdavome į namus. Nors, gal tik du mes tebūdavome laimingi, mama vis guosdavo, kai mums ašaros byrėdavo iš tos laimės, nu kas čia dabar, nu juk nieko neatsitiko. O mes bandydavom prašyti, kad kitą kartą tiek ilgai neužtruktų, neužsibūtų.
Kai ūgtelėjome, patys išmokome melžti karvę, jau tada mamai buvo lengviau šiek tiek: rytais ji, vakarais mes. O kur tėvas? Tėvas geria kur nors pakrūmėj, jam „pofik“, jis neturi laiko. Jis dar primins apie save nakčiai atėjus, kai tu pailsėti labai norėsi. Atsisės ant lovos krašto ir pradės aiškinti, kokia jo sunki diena buvo ir kaip jisai vargo, kaip jisai stengėsi, norėdamas šeimą išlaikyti, kaip jisai tarėsi su draugeliais pijokėliais traktoristais, ir susitarė, kad tas žadėjo šieną parvežti už mėnesio, ar trijų mėnesių, o anas net bulves nuvagoti, kai tam prieis laikas. Aiškins, būdavo, tą patį per tą patį kartodamas, kaip sugedusi plokštelė. Ir vis nepamirš paklausti, kas geriau, ar šimtas draugų, ar šimtas rublių. Ir nemėgink atsakyti, kad šimtas rublių. Ir antraip geriau neatsakyti, geriau patylėti, gal greičiau atsibos aiškinti ir paliks ramybėje. Bet jam neatsibosdavo, kartais ir iki trijų valandų nakties, kartais ir dar ilgiau varydavo litanijas. Ir nemėgink kreivu žvilgsniu dėbtelti, o tai tuoj pamatysi iškeltus kumščius virš savęs, išgirsi šaukimą: „kas nepatiiiinkaaa..., ko čia žvairakiuojiii... , blogai gyveni gal...,“ ir t.t. ir pan. Ir tada spektaklis prasitęs dar porą valandų. Sveikatos jis turėdavo, kaip sakiau, alkoholis jį veikdavo ne raminančiai, kaip dažną, o stimuliuojančiai.
Kartais net apsidžiaugdavom, kad grįžo tiek girtas, kad ant kojų beveik nebepastovi, arba net draugeliai partempė taip primakalavusį visokiausių šamarliakų, kad kojos atsisakė klausyti šeimininko. Džiaugsmas dėl to, kad šį kartą pamokslų klausyti nereikės, ačiū Die, turėtų greitai užmigti, užknarkti.
21:00–22:00 val. Šaltuoju metų periodu dažniausiai šiuo laiku ir grįždavo. Dažniausiai. Bet būdavo ir vėliau: vienuoliktą, pirmą, antrą ar net trečią nakties. Jau iš toli girdėdavai, kad pareina.
Girdėdavom ne tik mes, bet ir visi kaimynai, nes tokio garsumo sklisdavo dainos lietuvių liaudies, kad jei kartais šalia būti pasitaikydavo, apkursti galėjai. Kaip nekeista, nebijodavo tais raudonais laikais visu garsumu užtraukti ir dainą ant viso miestelio: „Kai veee-žėėėėėėė, į Si-biii-rąąą, va- gooo-nai uuuž-kal-tiiiii, ver-kėėėė mažiii vai-keee-liaiii, nuo tė-vųųų at-skir-tiii...“ Jei pradėdavo tildyti, raminti kas, Povilai baik, išveš tave, jam būdavo „pofig“, lai veža, sakydavo. Blaivas, aišku, taip nedarydavo, bet blaivas ir nedainuodavo, o kai alkoholiu smegenys užpiltos, drąsos nors vežimu vežk, jūra iki kelių, kaip sakoma. Balsą turėjo velniškai skambų ir galingą, dažnai kviesdavo žmonės į pagrabus, ar metines kokias kalnų giedoti. O jis su mielu noru tai darydavo, nes juk paskui bus ir vaišinama, arielkos netrūks ir pan. Tai mes, išgirdę parstaugiant, staigiai susimesdavom knygas į kurpinę, nurinkdavome stalą ir lįsdavome po antklode, kartais net nusirengti nespėję, apsimesdavome miegantys, gal mažiau kabinėsis. Būdavo, kad ir padėdavo tokie mūsų fokusai. Bet dažniausiai – ne.
O kartais grįždavo ir ne vienas, su kompanionu vienu, ar net keletu. Tada mama turėdavo staigiai aptarnauti, papjaustyti užkandos prie atsinešto pilno butelio, ar jau pradaryto, nes kažkas kitas iš savo namų buvo jau juos išvaręs – tokių draugų, tokios kompanijos neapsikentęs. Didžiausia laimė būdavo, kai tėvas negalėdavo gerti. Susirgdavo, tarkim, kokiu gripu ir gulėdavo lovoj. Ne laimė turbūt tai, o džiaugsmas, ne džiaugsmas, o ramuma tokia. Taip ramu ant dūšios, kad neklausk. Bet tas būdavo labai jau retai, nu žiauriai retai. Sveikatą turėjo geležinę iš Dievo gavęs. Gal alkoholis visas bacilas sunaikindavo greičiau, nei kad jos spėdavo susargdinti. O gerdavo viską – nuo spirituoto vyno, vadinamo rašalu, iki anodijos (eteris), nekalbant jau apie alų, degtinę ir samagoną.
Vienas iš epizodų: grįžta per pietus girtas kaip reikiant. Valgyti išvirta, katilas ant dujinės garuoja. Tėvas, įtariu, nebūdamas alkanas, dangtį nukėlęs pasižiūri, ir pradeda šaukti ant mamos:
– Ir vėl tos bulvės, bliad, bulvės ir mėsa, ir rūgęs pienas... vėl tas pats per tą patį. Išmoksi tu, kūrva, vieną kartą valgyti gaminti, ar ne? – nutveria tą katilą, išneša pro duris ir sviedžia į kiemą.
Katilo viena rankena nulūžta, sulekia vištų būrys ir patenkintos, laimingos, anksčiau tokių skanumynų neregėjusios, pradeda puotauti. Mums valgyti išvis nelieka nieko. Bet tylim mes visi galvas nuleidę ir bijom žodį pasakyti, nes tada prasidėtų toks košmaras, tokie grasinimai, truksiantys gal porą valandų, o gal net kelias dienas, vis primenant, kad tu man nepaaiškinsi, aš čia šeimininkas. Kai savo namus turėsi, galėsi vadovauti, suski tu, šioks toks ir anoks. Bet ir šioje situacijoje kažkas laimingas liko, vištoms džiaugsmas begalinis.
Aišku, čia tas atvejis toks vienas jau iš išskirtinių, iš kraštutinių, po kurio mama, mus vaikus susigriebusi, žadėjo bėgti, kur kojos neša. Bet neišbėgo. Kol ruošėsi, kol ką, tėvas pašliaužiojo keliais, sugebėjo atsiprašyti, ir vėl toliau „laimingai“ gyvenome. O tas aliuminis katilas be vienos rankenos, vis primindavo, neleisdavo pamiršti to atvejo ir to, kas čia šeimininkas toje žydų pirtyje.
Kai jau vyresnis buvau, dažnai pagalvodavau, ką čia padarius, kad jo neliktų mūsų gyvenime. Įvairiai mąstydavau ir nieko nesumąstydavau. Girtą aš jį jau nesunkiai būčiau įveikęs, galvoju, ir ne tik girtą, pagiringą irgi. Apie nužudymą mintis nekildavo, ne, mąstydavau kitokius variantus. Bet veltui – visos mintys atsiremdavo į tai, kad juk po to ir toliau kartu reikės gyventi, o tada jau bus tikras pragaras, nebe gyvenimas.
Nors ir gal baisesnė mintis toptelėdavo, mąstau dabar, ir nebegaliu prisiminti – juk viskas vyko prieš keletą dešimtmečių. O jei nervai būtų neatlaikę? Va, tada ir būtų įvykusi tragedija, po kurios visi skalambytų: sūnus tėvą nužudė, sūnus tėvą nužudė, ar girdėjote? O toks vaikis atrodė neblogas, į bažnyčią vaikščiodavo, o matai, velnias jo galvoje buvo jau seniai apsigyvenęs. Tėvo nekaltintų, ne, jis jau negyvas, kaltintų tą, kuris nužudė. O buvęs šeimos galva liktų šventas, iki šiol žmonių atmintis tuos įvykius išsaugotų. O tam, neatlaikiusiam psichologinio spaudimo, baisiausio teroro, gyvenimėlis už spygliuotos vielos ilgiems ilgiems metams... O gal ir ne ilgiems, gal tada jis tenai, nebeatlaikęs ten gyvenančių spaudimo, užsinertų virvę sau ant gerklės ir jūs čia dabar šių eilučių neskaitytumėte tikrai.
Prieš aplinkinius kaimynus ir kitus miestelio gyventojus mano tėvas atrodydavo... pageriantis, nu kam nepasitaiko, bet ką jisai savo šeimoje krečia, grįžęs kiekvieną kartą girtas, niekas juk ir nežinodavo. Tais laikais ir nepasiskųsi niekam. Jei kam ir bandysi, pats kaltas liksi.
O kiek tokių būdavo: vos ne visi vyrai gerdavo, moterys rečiau.
Jokio kitokio džiaugsmo ir neturėdavo, kaip užpilti smegenis, apsvaigti, o tada ir realybė gražesnė atrodydavo. Ir tai darydavo visi masiškai. O ilgiau tuos velnio lašus pavartojus organizmas pripranta ir pradeda reikalauti. Be alkoholio gyvenimas pasidaro nebeįmanomas.
---------------
Taip pat mėgdavo lošti kortomis. Joks kitas žaidimas jo nedomindavo, kaip „Vežimas“. O buvo jį išmokęs su vyrais iškomandiruotas kolūkiui malkų ruošti. Tai jie tenai begyvendami, butelaitį „baltakės“, taip kartais vadindavo degtinę, arba „cukrinukės“, taip vadindavo iš cukraus varytą samagoną, arba ruginukės – iš rugių gamintas toks geras, žemaitiškas viskis, duona namine kvepiantis, nors būdavo išvarytas kur nors miške pasislėpus, pats velnias težino, iš kokio varlyno vandenį semiant, ir kokio švarumo indais ten jį nešiojant ir pilstant. Begrybaudamas esu buvęs užtikęs tokių „fabrikėlių“ miške, vaizdelis pritrenkiantis: jau iš puskilometrio užuosdavai raugo tvaiką, pajusdavai musių pagausėjimą . O kas keisčiausia, išvarytos jau gal praeitą naktį, ar užpraeitą, šviežios, butelį visada rasdavau ant „bačkos“ padėtą. Tipo, pasivaišink, praeivi, butelaitį pasiimk, jei nori, bet įrengimų – neliesk. Savo tėvo paklauskit, jei netikit. Atkimšęs jį, net paragavo gurkšnį ir atsikrenkštęs, nusipurtęs pasakė, gera žaltys samanė, užkimšo ir vėl ten pat padėjo.
Pliekdavo kortomis po darbo grįžę visi medkirčiai, na tai ir jis išmoko. O namie pas mus ilgais žiemos vakarais, susėsdavome trise: aš, sesuo ir tėvas, kartais ir kaimynas ateidavo, kaimynas, klasiokas, ir draugas geras dar ir po šiai dienai, Vydmis, ir palošdavome. Labai jau patikdavo tėvui laimėti, nors kam tai nepatinka? Dažniausiai ir laimėdavo, kol aš neperpratau to žaidimo gudrybių. O kai perpratau, jam pergalės džiaugsmą pajusti pavykdavo vis rečiau, nors ir gerą kortą gavus. Tai kai jau nebeišlošdavo beveik niekada, tai ir sulošti „Vežimą“ benorėdavo vis rečiau.
Vyrai, alkoholio paveikti, ar dar kokių kitokių narkotikų, praradę protą, pyktį dažniausiai ant silpnųjų ir išlieja. Ir beveik visada ant vyrukų, o ne ant mergaičių. Todėl jos, dukros, jų akimis žiūrint, lieka šventos, o sūnūs – blogiečiai. Na, nebent smurtautojas visiškas sadistas ir jam iš vis protas pasimaišęs. Juk ir tokių būna, kad mušdamas jaučia malonumą. O stipresnio juk nemuši, pats gausi. Bet, kaip sakiau, fizinių bausmių mes, ačiū Die, o gal ačiū tėvui, nepatirdavome, tik moralines. Yra juk ir moterų, rankų nevaldančių, jei galima taip išsireikšti. Bet taip, mano manymu, nutinka tikrai ne dažnai.
O vėliau baigiau vidurinę ir kuo greičiau sprukau kuo toliau nuo tų savo namų, mama viena pati liko vargti vargelį, amžiną jai atilsį, mamos dienai artėjant galiu palinkėti. Nors ūgis jos tebuvo žemiau pusantro metro, bet ji padarydavo tiek, kiek kitas ir dvimetrinis nesugebėtų. Kai aš gavau atestatą, kaip tik tuo pačiu laiku sesuo, jūsų mama, baigė aštuonias klases. Nors mokėsi vienais penketais, kas dabar būtų vienais dešimtukais, irgi nusprendė dingti iš tų namų. Nors tėvas ją mylėjo savo savotiška meile, kai tuo tarpu manęs nekęsdavo, nors ir nebūdavo už ką nekęsti. Ji, mano manymu, nusprendė, kad jai vienai bus per sunku likti tokiuose namuose, dabar jau nebepaklausit, jei nebuvot paklausę, nebuvo pasakojusi anksčiau, lai būna jai lengva žemelė.
O aš manau, sunku buvo todėl, kad visada norėjo būti pirmūnė. O pas mane tokių norų nebūdavo, namie mokydavausi retai, namų darbų neruošdavau, nulėkęs mokyklon nuo stropesnių nusirašydavau. Svarbiausiai man būdavo išvartyti taip, kad trimestre nebūtų trejetų ir, kad nuo tėvo velnių negaučiau. Ir išvartydavau dažniausiai, prieš kontrolinius šiek tiek užrašus, knygas pavartęs. Vidurinę baigiau su 4,6 pažymių vidurkiu – to visiškai užteko. Tai tiek trumpai.
Jei jį, senelį jūsų ir galima būtų parodyti, kaip pavyzdį, kaip reikia auklėti vaikus, tai tik su prierašu – jokiu būdu taip nedarykite. Nedarykit taip niekada, žmonės mielieji. Ar buvo laimingų dienų vaikystėje?
Aišku, kad buvo. Ne viskas tik juoda juk. Bet prie jų, tų laimingųjų, jis tikrai neprisidėdavo, arba prisidėdavo labai mažai. Dar iki šiol stebiuosi, kaip jis išleido mane su draugu, jau minėtu Vydmiumi, į Taliną dviračiais išvažiuoti per pačią šienapjūtę. Kažkaip keistai man atrodo ir dabar . Išleido, pirmiausiai, aišku, mama. Gal sugebėjo turbūt ir jį palenkti, nežinau, negaliu dabar atsakyti. Va, vos nepamiršau, senelis jūsų labai mėgdavo žuvį. O žvejoti nei mokėjo, nei norėjo išmokti. O mane išmokino vėl gi, kaimynas, klasiokas, draugas, viskas viename, jau minėtas Vydmis. Jo tėvas ir vyresni broliai – visi buvo ir žvejai, ir medžiotojai. Tai jisai tuose reikaluose labai gerai susigaudydavo ir mane pamokindavo. Į žvejybą mane išleisdavo nesunkiai, jei itin baisiai darbai nespausdavo. Kartais po pamokų dar spėdavom nulėkti į ežerą, ar tvenkinį kokį, bet dažniausiai, sekmadieniais, arba per atostogas.
Jei sekmadienį, tai mama pasakydavo, „ant votyvos nueik ir mauk kur nori“. Bet gi kimba geriausiai tai ryte, anksti. Pasižadėdavau grįžęs nulėkti į vakarines pamaldas, dažniausiai ir nulėkdavau. Nes apsilankyti bažnyčioje sekmadieniais, jai atrodė šventas ir neginčijamas reikalas. O kadangi su mama irgi nepasiginčysi, tai nuo mažumės buvome įpratinti, taip ir darydavome, nes žinodavome, kad kitaip būti ir negali. Beveik kiekvieną vakarą išeidavau į Kultūros namus, vadinamąjį kultūrnamį, nes ten vakarais rodydavo filmus. Dvidešimt kapeikų tada mums, vaikams, būdavo didelis pinigas, bet dažniausiai bilietukus ten pardavinėdavo ir salėn suleisdavo jau jums žinomas klasiokas Stasys: jis mane dažnai į salę įleisdavo: tik seansui prasidėjus, kai šviesos salėj užgesdavo. Už tai jam esu dėkingas iki šiol.
Savaitgaliais šokiai. Tai mokykloje, tai kultūrnamyje, arba iš pradžių mokykloje, o pratęsimas – kultūrnamyje, buvusioje žydų šūlėje. Kadangi žydų po karo nebeliko, visų galvos buvo padėtos Hitleriui ant stalo, šventą jų namą atidavė linksmybėms, kultūrai. Ten būtinai apsilankydavome, ypač vasarą, nes niekas beveik nebetikrindavo. Į kultūros namų šokius mokiniams eiti buvo draudžiama, bet... Jei sužinodavome ar nujausdavome, kad gali būti mokytojų reidas, išeidavome į už trijų kilometrų buvusius Ruskius: ten pasišokdavome su panelėmis, su draugais sutraukdavome po cigaretę, o po šokių visa kompanija grįždavom į miestelį atgal. Arba ne visa. Jei šokiams pasibaigus tekdavo palydėti patikusią merginą, tai jau grįžti namolio tekdavo vienam. Čia jums aiškinti nebereikia, nebe maži esat, patys žinot, kaip tokie dalykai daromi: pirmi bučiniai, pirma meilė ir t.t.
Ai, dar vos nepamiršau. Kai pradėjo dirbti vairuotoju, vasaromis, kai darželis nedirba, ar pradinių klasių, kurios nors klasės, mokslai baigti, pasiimdavo kartais mane darban, pasėdėti šalia jo mašinoje ant sėdynės. Va čia tai buvo malonumas. O kai, nuvažiuodavo į pieninę ir išeidavo, palikęs mane mašinos saugoti , laukdavau orgazmo. Kokio dar orgazmo, vaikas tokių metų būdamas, gali laukti, paklausite? Ogi vaikiško. Ir jisai kartais įvykdavo, kai tėvas parnešdavo didžiulį aliuminį puodelį ledų. Skonis jų būdavo... na nežinau, žodžiais to apsakyti neįmanoma. Dangiškas kažkoks skonis, nesvietiškas, tokio skonio ledų dabar nėra, negamina. Maskvoj buvau atradęs tokį patį 1980-ias metais per Olimpines žaidynes, GUM-e (Gosudarstvėnnyj univėslalnyj magazin, Valstybinė universalinė parduotuvė), šalia Kremliaus tokius pardavinėdavo.
Bet, kaip buvo, kaip nebuvo, išėjom į žmones, taip sakant, žvėrimis netapom. Gal tie sunkumai irgi į naudą išėjo? Niekada negali žinoti, kaip būtų buvę, kuo būtų tapę žmonės, jei sąlygos susiklostytų kitokios. Gal kaip tik tada būtume šunkeliais išėję – štai ką noriu pasakyti. O jei egzistuoja rojus, tai ta maža moterytė, mama mano, jūsų senelė, manau, seniai jau jame, nes žemėje pragaro kančias atkentėjo. Na, o apie tai, kodėl jis metė gerti ir kas ten nutiko vėliau, gal kada kitą kartą.
P.S. Niekas nepraeina be pėdsakų, be pasekmių. Tuo labiau, kai blogi dalykai nutinka vaikui, formuojantis jo charakteriui. Gal todėl ir maniškis toks, ne koks. Kaip kartais su draugais pajuokauju, pastumti mane ir nesulaukti dėl to pasekmių, galima tik vieną kartą – kai mano karstą stums į duobę.