Septynios dienos Mikniškėse. Aplink ją reikia šokinėti kaip apie vaiką – duona iš krosnies

Mikniškių kepykloje yra ir gamybiniai duonminkiai (dar nuo tarybinių ūkių laikų) ir dujinė viryklė „Siemens“, ir elektrinė viryklė. Bet šiandien Marija kepa ruginę duoną tikroje rusiškoje krosnyje, kuri čia atranda vietą tarp įvairiausių šiuolaikinių prietaisų. Šis procesas sudėtingas, reikalaujantis daug darbo ir atidos: kol krosnis kaista, ją reikia įdėmiai stebėti ir nesiblaškyti. Tačiau šiandien Marija šios taisyklės nepaiso ir daro išimtį, kad galėtų paaiškinti „Delfi“ korespondentui, kaip jai pavyko įgusti prie krosnies ir išmokti kepti tokius kvapnius duonos kepalus.

Marija kepa duoną kartą per savaitę. Ji taip vikriai darbuojasi su pliauskomis, žarstekliu ir tešla didžiuliame kubile, jog iš pirmo žvilgsnio atrodo – visiškai nesudėtinga. Bet toks įspūdis, be abejonės, apgaulingas. Puikiai suderintas procesas Mikniškių kepykloje – tai bendruomenės šimtametės tradicijos, Marijos profesionalios patirties bei jos atsakingo požiūrio į savo religines pareigas bendra visuma.

„Kol kepu, visą laiką nerimauju. Prisimenu savo tetą kaime, kuri taip pat kepė duonos kepaliukus ir mane vaišino. – Marijai labai patinka mažybinės- malonybinės formos, ir ji jas dažnai vartoja. Kepykloje jai svarbus ne tiek pats darbas, kiek jos pačios religinės pareigos. Jai – tai galimybė dalyvauti duonos kūryboje „Aš juk tik mechaniškai dalyvauju šiame procese: minkau tešlą, seku laiką, krosnį, o visa kita daro Dievas.“