– Dėl kokių priežasčių vis atidėliojamos tam tikros veiklos?
– Dažniausiai atidėliojamos veiklos, kurios nėra labai malonios, kur reikia pastangų, o žmogus siekia malonumo. Mūsų smegenyse esanti atlygio sistema yra dvejopa. Iš vienos pusės mus skatina veikti laukiami kokie nors nemalonūs įvykiai. Pavyzdžiui, žmogus nedaro nusikaltimo, nes bijo bausmės. Jeigu mano, kad išvengs bausmės, tada gali ką nors apiplėšti, be abejonės tam, kad patenkintų tam tikrus savo malonumus. Sakysime, nusipirks narkotikų. Šia prasme, čia irgi veikia malonumo sistema. Malonumo sistema skatina žmogų užsiimti ta veikla, kuri čia ir dabar teikia daugiausiai malonumo. Be abejonės, tokie žmonės nesuvokia, nenumato, kad rytoj bus blogiau, jeigu neįvykdys tos užduoties. Panašiai yra su žmonėmis, mėgstančiais lošti. Kai žmogus nepaskaičiuoja, jis daug praranda, bet tiesiog nesugeba suvaldyti savęs, nes jam reikia kuo greičiau pakaifuoti.
– Kodėl svarbu nevėluoti?
– Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje nesilaikoma taisyklės nevėluoti, o kai kur normų laikomasi labai kietai. Tai yra žmonių susitarimo reikalas. Be to yra dalykų, į kuriuos tu negali vėluoti. Sakysime, traukinys nelauks žmonių, kurie yra labai neorganizuoti. Vėlavimas yra susijęs su morale. Pavėlavęs pats žmogus gali patirti praradimą. Jeigu jis nenueis į pasimatymą su patinkančia panele, tai gali tapti viso jo gyvenimo tragedija. Vėluodamas žmogus baudžia pats save. Žmonių santykiuose svarbu nevėluoti, o kadangi mes esame socialinės būtybės, tai tam tikrų algoritmų turime laikytis.
– Tai priklauso nuo smegenų organizacijos. Čia svarbiausias vaidmuo tenka kaktos skiltims, nes čia yra lokalizuojamos vykdomosios funkcijos, kurios yra susijusios su planavimu, savikontrole, savireguliacija, laiko valdymu. Nuo šių sričių veikimo ir priklauso, ar žmogus vėluos, ar ne. Žinoma, vykdomosios smegenų funkcijos yra ugdomos. Dažniausiai vėluoja tie žmonės, kurie gyveno gana palaidai. Tai yra neorganizuodami savo veiklos, dažniausiai raginami kitų, bet ne savęs. Anksčiau, kol mažiukai buvome, komanduodavo tėvai, o dabar komanduojame patys sau kalbos komandomis. Jų dėka vykdomosios funkcijos ir sako mums, kad reikia stebėti laiką. Galų gale čia yra ir dėmesio, atminties problemos.
– O gal jeigu žmogus vėluoja reiškia, jog jis pats savęs nevertina, galvoja, kad jo nepastebės?
– Mus valdo ne vien vykdomosios funkcijos. Dar yra mūsų pažintinės funkcijos. Jos pasako, koks dabar yra laikas, padeda suvokti aplinką vizualiai, klausos dėka. Taip pat mes turime ir išgyvenimo vertinimo sistemą, vadinamąją atlygio sistemą. Juk dažniausiai vėluojama ten, kur mums yra ne ypatingai svarbu būti. Tas žmogus, kuris vėluoja, gali turėti svarbesnių užsiėmimų. Pavyzdžiui, klausytis malonios muzikos, kaifuoti su draugu, turėti malonų pašnekesį ir panašiai. Jam yra sunku atsitraukti nuo tos veiklos. Taip būna žmonėms, kurių vykdomosios funkcijos yra nepakankamai išvystytos. Paprastai jie pasižymi ir menka atsakomybe. O juk esi ne vienas, esi žmonių grupėje, gyveni socialiniame gyvenime. Visada esi supamas žmonių, todėl negali to pamiršti ir realizuoti tik tai, kas svarbu tik tau.
– Ar galima teigti, jog vėluojantys žmonės yra arogantiški ir pasyviai agresyvūs?
– Ne visai. Daug priklauso nuo dorovės dalykų. Vis tiek yra tam tikros žmonių bendravimo taisyklės, tam tikri dorovės algoritmai, kurių mes privalome laikytis. Jeigu vėluoju, tai ne tik kad savęs, bet ir kito žmogaus negerbiu. Planuojant savo veiklą ir laiką, aš tokio dalyko nedaryčiau. Aišku tai nėra labai baisus moralinis nusižengimas.
– Gal tai yra šeimos bruožas? Galbūt jeigu tėvai, ar mama vėluodavo, tai ir vaikai to išmoksta?
– Tai žinoma. 50 procentų priklauso nuo genų, nuo to, kaip organizuotos mūsų smegenys, kaip surėdytos mūsų kaktos skilčių, momens funkcijos. Daug priklauso nuo to, kaip gyvenimas organizuojamas šeimoje. Juk gali neorganizuotas žmogus paveldėti tokią smegenų organizaciją, tada jam tikrai yra sunku valdyti laiką. Jis blaškosi, bet kokie stimulai patraukia jo dėmesį, jis turi menką savikontrolę. Bet jeigu šeimoje bus ugdoma disciplina, jis gali tuos dalykus įveikti. O jeigu mes turime neplanuojantį žmogų, tai tada galimas dalykas čia tiesiog viskas sumavosi. Buvo genetinės prielaidos ir šeimos prielaidos. Jeigu jis augo netvarkingos veiklos šeimoje, kur viskas buvo neorganizuota, spontaniška, tai žinoma pas žmogų tos savybės užsifiksuos.
– Ar tikrai galima išmokti disciplinos, nevėluoti?
– Tokių dalykų galima išmokti. Jie nėra giliai genetiškai determinuoti. Mes paveldime tik prielaidą būti tvarkingais arba netvarkingais. Daug priklauso ir nuo to, kaip bus pastiprinama mūsų veikla. Jeigu nėra stiprinimo būti tvarkingu šeimoje, tai žinoma, kad neišsiugdys šitie įgūdžiai. Bet jeigu bus pastiprinama, bus reikalavimai viską laiku atlikti, tada bus išugdytas pareigos jausmas. Suprantate, psichikoje yra viskas iš visko. Pareigos jausmas yra susijęs su tuo, kaip aš vykdau tam tikras užduotis, ar jas pradedu laiku, įvykdau. Tai priklauso nuo žmogaus valios išsiugdymo, kiek jis gali pastangų įdėti. Dar gali atsirasti atidėliojimas. Psichologai tyrinėja, kodėl žmogus nevykdo užduoties dabar, o vis nukelia jos atlikimą toliau. Tai irgi artimas mechanizmas.