– Augote aktyvioje, sportuojančioje šeimoje, tad kai kuriems, ko gero, kyla mintis, kad jums sportuoti paprasta, nes tai tiesiog įprotis, išugdytas nuo mažų dienų. Kaip yra iš tiesų? Ar būna dienų, kai visai nesinori aktyvių veiklų? Ką tada darote? Prisiverčiate, ar klausote kūno? O gal tokių dienų jums iš tiesų nebūna?

– Na taip, dažnai iš šalies žiūrint kiti atrodo laimingesni, gražesni ar sėkmingesni. Man irgi žmonės replikuoja, kad „tau pasisekė, nes tavo genai geri, tavo darbas susijęs su judesiu“ ir panašiai. Gerai, dėkui už genus, bet mano darbas didžiąja dalimi yra protinis, su kompiuteriu, vadinasi, sėdimas. Taip, sutinku, šeimos pavyzdys yra stiprus pagrindas mūsų dienos rutinai ir vertybėms, tačiau be disciplinos ir derybų su savo išmaniuoju protu – išugdytas įgūdis lengvai paskęstų pagundų jūroje. Ir tikrai taip, aš paprastas žmogus ir man būna dienų, kai visiškai nesinori aktyvių veiklų ar sporto. Galiu tai vadinti tinguliu, bet man labiau patinka tai traktuoti kaip intuiciją. 

Būdama jauna tos intuicijos nebuvo arba tiesiog neturėjau jai laiko. Vėliau po truputį pradėjo reikštis sporto pasekmės, persidirbimo, pervargimo periodai. Suvokiau, kad kūnas – ne mašina, kurią kiek spausi, tiek važiuos, o po to nusipirksi naują.