Matau, kaip lenkų autobusas negali įvažiuot į kalną, išlipę keleiviai barsto kelią žvyru, kad galėtų užvažiuoti įkalnėn. Jie irgi, pamatę tą avariją, pribėgo prie apvirtusio ant šono „Moskvičiaus“, pažiūrėję, kad vairuotojas sveikas gyvas, visi kartu suimame, kas už kur nutveriame, ir sėkmingai pastatome mašiniuką ant ratų. Tada apžiūrime atidžiau, kokie bus nuostoliai.
Dovaną paėmė, reikia džiaugtis, mažiau kabinėsis gal. Nepamenu tiksliai ką, bet kelias prekes išrinkęs, liepė nunešti į muitinės sandėlius Ten, už labai nedidelį mokestį jie bus saugomi, o grįžtant atgalios, galima bus juos atsiimti. Bet mes buvome išsiaiškinę, kad grįžtant juos geriau palikti kur buvę, o atsiimti, kai įvažiuosi antrąkart į teritoriją. Gal tada muitininkas pasitaikys labiau sukalbamas ir leis juos vežtis tolyn...
Taigi, visai lengvai man pavyko prasmukti ir aš jau Rumunijos teritorijoje. Pavakarieniavau ir susiruošiau prigulti, kol lauksiu draugo, likusio anapus tvoros. Mobiliųjų dar nieks ir matęs nebuvo tais laikais, tai susisiekti jau neįmanoma, belieka tik laukti, kada, po paros, o gal po dviejų ir jis atvažiuos.
Išmiegojęs visą naktį, ryte sulaukiau atriedančio ir Romo. Papusryčiavę, pradėjome važiuot į Rumunijos gilumą. Kelias ne koks, nes naktį stipriai šalo ir dar lietutis visa tai iš viršaus laistė, o keliai – vingiuoti, o dar ir – kalnas-pakalnė-kalnas-pakalnė. Ir tos nuokalnės ne šiaip sau, o tokios po kilometrą ir daugiau kartais, atitinkamai, toks pat ir įkalnės ilgis. Buvome nuvažiavę nuo sienos tik kelis kilometrus, kaip per galinio veidrodžio veidrodėlį pamačiau, kaip mano draugo mašina slysta skersa ir nulėkusi nuo kelio apvirsta ant šono. Aš, pabaigęs leistis pakalnėn, užvažiuoju į kalną ir ten palikęs mašiną, bėgu žiūrėti, ar nieko blogo Romui nenutiko. Matau, kaip lenkų autobusas negali įvažiuot į kalną, išlipę keleiviai barsto kelią žvyru, kad galėtų užvažiuoti įkalnėn. Jie irgi, pamatę tą avariją, pribėgo prie apvirtusio ant šono „Moskvičiaus“, pažiūrėję, kad vairuotojas sveikas gyvas, visi kartu suimame, kas už kur nutveriame, ir sėkmingai pastatome mašiniuką ant ratų. Tada apžiūrime atidžiau, kokie bus nuostoliai. O jie visai nedideli: langų stiklai neišdužo, dešinysis šonas visas pasilamdęs, bet irgi nebaisiai, kentėti galima. Tik kažin, ar tą kentės Jugoslavų pareigūnai, kai reikės kirsti jų sieną, pergyvena mano draugas, kuriam ši avarija – gera pamoka... Bet svarbiausiai, kad ant jo kūno – nei įpjovimo, nei įbrėžimo...
Kol vyko visa ši „gelbėjimo“ procedūra, buvau pastebėjęs, kad nuo kalno mus stebi vienas rumunas. Dar pagalvojau, matai koks, žiūri kas čia vyksta, o nebėga padėt mums... Vėliau supratom jo tokį elgesį. Kai sėdę mašinon ir pievomis privažiavę nedidelį skarduką užšokome ant asfalto, greitai atsidūrėme prie mano „ratų“, išaiškėjo viso to stebėjomo priežastis: ant mano mašinos stogo bagažinės buvusių dviejų kanistrų po 20 litrų benzino – nebėra. Nebebūtų nė prekių, jei Rumunijos vagims būtų pavykę atplėšt bagažinę. Matome, kad stengėsi labai, dangtis net sulankstytas, bet užraktas, ačiū Die, atlaikė, o tai nebebūtų ko ir į tą Jugoslaviją trenktis.
Na ką, apturėję šiokių tokių nuostolių, kelionę tęsiame toliau.
Kas labiausiai užkliuvo už akių riedant Rumunijos keliais, tai buvo Rumunijos kalnų grožis, Tikrai nuostabūs peizažai, sprandą paskausta sukinėjant galvą ir visą tą grožį geriant į save.
Bet per stipriai žvalgytis irgi negali, juk mūsų tikslas – Jugai.
Dar įstrigo tai, kad sutemus, milijoninių miestų gatvės neapšviestos, žmonės tuntais kaip skruzdėlės grįžta iš darbo, bet visur tamsu, tik ir žiūrėk, kad kurio nepartrenktum. Savo akimis susidūrėme su Čeušesko rojaus taupymo programa, ne veltui Rumunija buvo laikoma vienintele šalimi, neturinčia užsienio skolos. Skolos tai neturi, bet šalis vis tiek „bėdna“, keliuose pilna kinkomojo transporto, kuris irgi labai trukdo normaliam eismui. Dažniausiai keliai ne asfaltuoti, o betoniniai, tai važiuojant nuolat girdi tą iš proto varantį garsą – „bum, bum, bum, bum“, kuris susidaro, tose vietose, kur vienas blokas jungiasi su kitu.
Riedam, važiuojam, dairomės. Kelionė nelengva, mes nepratę varinėtis tokiais serpantinais. O norisi tikslą pasiekti kuo greičiau. Įdienojus plikšalos neliko, tad akseleratorių norėtųsi paspaust labiau, bet niekur nepaskubėsi per daug – serpantinas ant serpantino.
Nepamenu, kiek naktų teko snausti, kol privažiavome sieną su Jugoslavija. Bet prieš ją kertant reikėjo atlikti vieną procedūrą. Su savimi reikėjo turėti, jei gerai pamenu, 200 Vokietijos markių, kitaip jugoslavas pareigūnas gali neįleist įvažiuoti. O jei juos atrastų SSSR muitininkas, konfiskuotų, nes negalima iš šalies išvežt užsienio valiutos. Tad tuos pinigiukus reikėdavo gan kruopščiai paslėpti.
Nepamenu, kur savuosius buvau paslėpęs aš, bet mano draugas buvo juos suvyniojęs į popierių ir įkišęs, įmontavęs į rato padangą... Ir dabar reikėjo juos iš ten ištraukt. Taigi, šiek tiek paplušėjęs, jis juos atrado: keisčiausia, kad iš to popieriaus bebuvo likusios smulkios skiautelės, dulkės, o markės kuo sveikiausios.
Tiesa, dar buvo toks dalykas, kad bevažiuojant baigėsi benzinas, o pinigų, Rumunijos lėjų, tai neturim. Privažiavus vieną miestelį, draugas sako, tu pasaugok mašinas, o aš prisikrovęs tašėn prekių pabandysiu jas parduoti netoliese esančiame turguje. Po geros valandos, gal dviejų, matau, grįžta jisai su pluoštu banknotų rankoje, skaičiuodamas juos rumunų kalba. Tai žmogus gabus kalboms... užteko valandikės ir rumunų kalba skaičiuot išmoko, ne kiekvieno tai sugebėjimams...
Šiuo metu jis JAV gyvena, tai savaitgaliais kartais paprekiauja tenykščiuose turguose. Ispaniškai jau kalba laisvai, „meksikonai“, kaip jis sako, išmokė greitai. Kai prekiavom Latvijoje, išmoko latviškai, kai Lenkijoje – lenkiškai. Pramokau ir aš vieną kitą žodį, bet jis išmoko kalbą.
Belieka man tik stebėtis, kodėl jisai stojo institutan mokytis istorijos, o ne kalbų, tokius sugebėjimus neeilinius turėdamas. Gal jo mąstymas buvo toks: reikia išmokt istoriją, o kalbas aš ir taip išmoksiu.
Keliaujame toliau, kertant Rumunijos-Jugoslavijos sieną, mes pareigūnų nesudominome, nieko jie nesikabinėjo, atmintin niekas neįstrigo ir mes jau pas jugus. Privažiavę pirmą patikusį miestelį, susiradę turgų, tuoj pat susipažinome su jugoslavišku dinaru, su cervenia, ant kurios puikavosi skaičiai – 1-as su penkiais nuliais. O jos, tos kupiūros vertė, buvo lygi panašiai 1-ai Vokietijos markei.
Biznis sekėsi gan neblogai, jugoslavai pirko prekes noriai. Kaip nepirks, jei mes jas pardavinėjome du-tris kartus pigiau, nei panašios kainavo parduotuvėje...
O matematika gaudavosi paprasta, tarkim parduodi 3 poras kojinių už cervenią, kurią iškeisi į vieną markę, už kurią parvažiavęs namo gausi 12 rublių. O kojinių 3 poros buvo kainavusios apie rublį. Va ir skaičiuojam, biznis išeina apie 10–15 kartų. Parodykite dabar kas nors man tokį biznį.
Buvome nuvažiavę ir į didesnį miestą pasidairyti, Novy Sad vadinosi. Ten neprekiavome, tik apsidairėme. Pamenu, išeiname iš kažkokios bažnyčios, krinta šlapdriba, žiūrim, kranas kelia ne vietoje pastatytą mašiną nuvežti, o šalia stovi mūsų „Moskvičiukas“ gražuolis geltonas... Šaltas prakaitas išpylė, pagalvojus, kur jis būtų atsidūręs, jei būtume išėję vėliau. Staigiai dingome iš tos vietos.
Nakvodavome mašinose, rusų gamintos mašinos tam pritaikytos, iš sėdynių nesunkiai būdavo sustumdoma lova, įlendi į miegmaišį ir normaliai išsimiegi, jei tai vadinasi normaliai. Tais laikais apie viešbučius net nepagalvodavom, ne mūsų kategorijos liaudžiai jie buvo skirti, matyt.
Besitrinant po turgus pastebėjau, kad kai kuriems ta prekyba jau įgrisusi, nori kuo greičiau išsiparduot likučius ir lėkt namo pas žmoną, pas vaikučius, tai jie pardavinėja savo prekes pusvelčiui. Supirkus tokias, vėl galima uždirbti neblogai, net nebegrįžtant atgalios ir nesikankinat eilėse prie sienų. Pasiūliau draugui šį variantą, nesutiko, sako tau gerai, tu viengungis, o manęs šeima laukia. Vienu žodžiu, sėkmingai viską, beveik viską, išsipardavėme gal per savaitę, tiksliai nepamenu. Krūvas, didžiausias paklodes dinarų, pakeitėme į dolerius, kurių anksčiau dar nebuvo tekę rankose laikyti. Valiutą keisdavome irgi turguose pas ten pastoviai marširuojančius valiutos spekuliantus. Čia vėl tykodavo pavojai, girdėdavosi kalbų, kad tai tą, tai aną, apgavo, įkišo netikrus. Na bet mums taip nenutiko, viskas baigėsi gerai ir čia.
Galop pajudėjome namų link. Grįžti mes bandėme per Vengriją, nes taip arčiau, o ir pamatytume daugiau. Ankstesni keliautojai buvo patarę, kad Vengrijos kareivukai mėgsta rusiškus laikrodžius, tai buvom ir juos pasiruošę, jei reikalas iki to prieitų, jei su pirštu parodytų į tą pusę, iš kurios atvažiavome. Irgi gerai nebepamenu, prireikė to laikrodžio ar ne, bet mes atsidūrėme Vengrijoje. Apsimokėjo tais laikais iš Jugoslavijos vežti namo spiritą, tuo labiau, kad pas mus alkoholio, Gorbačiovui paskelbus kovą su girtuoklyste, galėdavai įsigyti tik pagal talonus, atstovėjus milžinišką eilę. Jo Jugoslavijoje, supilstyto į 1-o litro talpos butelius būdavo pilnos parduotuvės, o ir kainuodavo kapeikas. Dar žinojome, kad, jei pasieniečiai prisikabintų prie tų butelių, verta supilt į benzino baką. Variklis trauks blogiau, bet vis šiokie tokie degalai. Bet ir to neprireikė, pravažiavome nesunkiai: dviejų vienodų, geltonų „Moskvičių“ tandemas, kurių ir numeriai buvo beveik identiški, skyrėsi tik per vieno skaičiaus padalą, prariedėjo sieną sėkmingai, ir valio.
Riedame tvarkingais Vengrijos keliais, palietėme Budapešto kraštą, paprekiavome prekių likučiais turgelyje, kad turėtume už ką nusipirkti benzino...
Buvo užsiožiavusi Romo mašina, nebetraukia ir viskas. Teko buksyruot iki sienos su Ukraina. Kaip ten mes ją sutaisėme, irgi nepamenu, bet namo parriedėjome nesusirišę trosu.
Grįžę Lietuvon, šalelėn mylimon, jau radome nemažai šlapio sniego, supratimą, kaip ruoštis kitai kelionei, ką geriau pirkti, ko geriau neimti ir t.t.
Apibendrinant, kelionė tikrai pavyko, taisyklė, kad pirmas blynas būna prisvilęs, galima sakyti, nepasitvirtino.
Pavasarį mūsų laukė antra kelionė į šią nuostabią šalį, kurion, deja, mūsų niekas nebeįleido. Atvažiavus netoli Timišuaros, matome pilną aikštelę mašinų lietuviškais, latviškais numeriais. Anksčiau visi stengdavosi pravažiuoti kuo greičiau sieną ir Juguose ilsėtis, o ne Rumunijoje. Žmonės degina laužus, vakarieniauja, suka čėrkiuką ratu ir pasakojasi, kodėl jie čia ilsisi, kodėl nekirto sienos. Girdim tokias kalbas, kad jugoslavų pareigūnai sužvėrėję, suskaičiuoja kiek tašių vežiesi, tiek šimtų vokiškų markių paprašo, liepia sumokėt tiek, kad tau tikrai nebatsipirks viskas, tai ko ten bevažiuot.
Susipažinę su situacija, nusprendėme ir mes likti Rumunijoje ir jos turguose prekiauti. Biznis, aišku, ne tas, šalis žymiai „biednesnė“, bet ką padarysi, į nuostolius tikrai nekritome, grįžome su pelnu.
Tik vėliau parvažiavę namo sužinojome, kad Jugoslavijoje prasidėjo karas, ilgas pilietinis karas, po kurio, kaip žinia, nebeliko ir šalies tokiu pavadinimu...
Teko ienas, taip sakant, sukti kita kryptimi: į Lenkiją, Vokietiją, Olandiją ar tą pačią Rumuniją...
Kai pirmąkart važiuojantys manęs klausdavo, ką verta vežtis Rumunijon, kad bizniukas gautųsi geriausias, patardavau taip: atsidarykit savo spintas ir į tašes sukraukit visa tai, kas nebetinka, ko nebenaudojat, nebedėvit. Tenykštės taupymo politikos nuskurdintiems žmonėms pavyks parduoti nesunkiai.
Tokie buvo mūsų pirmieji bandymai užsidirbti tvirtesnės valiutos, bandymai paversti savo gyvenimą, geresniu, turtingesniu. Kai kas pavyko, kai kas ne. Bet apie kitus kartus, gal kada vėliau...