Palanga, pats vasaros įkarštis, savaitgalis, vidurdienis.
Gaunu iškvietimą parvežti žmones iš HBH. Yra tokia populiari įvairių pramogų vieta netoli Palangos, važiuojant Darbėnų link. Kiti „Pas Juozą“ vadindavo... Vadindavo, kol pačio Juozo žmona supykusi neišvarė.
Nuvažiuoju, apvažiuoju visą aikštelę aplinkui, nieko nerandu. Vasarą ten pilna ir žmonių, ir mašinų, bet kad norėtų kas važiuoti su manim, nesimato. Sužinojęs kvietusiųjų telefono numerį, mėginu skambinti, gal žmonės dar nepapietavo, gal dar kur užsislėpę stovi...
– Laba diena, išmaišiau visą aikštelę, nematau jūsų.
– O kas čia skambina?
– Taksi jūs kvietėte prie HBH? – ilgoka tyla ragelyje ir galop, lyg kviestų skęstantį gelbėti, šauksmas:
– Meees... Meees... Nepyk, „šoperieli“, mes ne vietiniai, tiksliai negalim paaiškinti, kurioje vietoje esam, bet tu tik nedink, tu tik atvažiuok...
– Na, bet prie HBH, ar ne?
– Nu jo, HBH netoli... Pirty tokioj esam...
– Pasakokit, ką matot pro langus, ar nuvažiuodami į ten ką pravažiavote, ką matėte?
Ir taip dar kokį 10–15 minučių pasiaiškinęs suprantu, kad tas „netoli“ yra maždaug už 7 km nuo tos vietos, į kurią buvau iškviestas.
Sėkmingai suradęs jų buvimo vietą, privažiavęs vėlgi nieko nematau... Tylu, ramu visur. Bandau skambinti telefonu, niekas neatsiliepia, bandau triukšmauti mašinos signalu, irgi naudos jokios...
Išlipęs iš mašinos bandau eiti į pastatą, ieškoti, vis dar tikėdamasis, kad gal neapgavo, gal ne konkurentų čia pinklės paspęstos man...
Praveriu pastato su užrašu „PIRTIS“ duris ir matau gėrimais nukrautą stalą ir kelis jaunus vyrukus.
– Jūs čia kvietėte taksi, ar ne?
– Jo, jo, mes... Tuoj, luktelk, susiruošim ir važiuojam.
– Keista, kad per tiek laiko dar nespėjote susiruošti...
– Nepyk, „šoperieli“, yr kaip yr, svarbu, kad atvažiavai ir dabar viskas bus „ok“, sumokėsim kiek reikės, nebijok, nenuskriausim...
– Gerai, ruoškitės, nebegaiškit, -– einu mašinon ir laukiu...
Pagaliau keturi vyrukai suvirsta mašinon ir lekiam į Palangą. Kelias netrumpas, tad yra laiko sužinoti, ko jie čia atvyko, ką veikė, ką veikia ir ką toliau žada veikti.
O atvyko jie jau vakar švęsti bernvakario: pirtinosi, baliavojo, miegojo, vėl baliavojo ir, kadangi čia, kaimo turizmo sodyboje, pasidarė nuobodu, nusprendė apsilankyti Palangoje, pratęs linksmybes čia, gal panelių pavyks susirasti, o vakare vėl grįš pernakvoti į pirtį. Vyrukai jau gana „apšilę“, kalbūs, net dainuoti bando į taktą mano radijo melodijoms. Dirba visi užsieniuose, kas Anglijoje, kas Norvegijoje, kas dar kur. Už savaitės ženyjasi draugas, va, šitas, parodo pirštu į stambiausią vaikiną, pasidabinusį juodu peruku ilgais juodais plaukais.
Man tik keista pasirodė, kaip jie, būdami draugais, visi kalba skirtingomis tartimis: vienas žemaitiškai, kitas aukštaitiškai, trečiajame pajaučiu Šiaulių „kvapą“, o ketvirtojo – panevėžietiška tartis išlenda.
Ai, sako, nieko čia nuostabaus, prieš kelis metus visi gyvenome viename bute Anglijoje, taip ir susipažinome, ir po šiai dienai likome draugais. Nors po kiek laiko ir išsiskirstėme kas sau, bet va, vienas kito nepamiršome, atšoksime už savaitės vestuves ir vėl kibsime į darbus: kas sunkvežimius vairuoti Anglijoje, kas namus statyti Norvegijoje, kas dar kur.
Taip besišnekučiuojant atvežu juos į sutartą vietą – Vytauto ir Basanavičiaus gatvių sankirtą.
Vyrukai tikrai vykdo savo pažadus, atsiskaito už paslaugas, dar ir arbatai neblogai prideda už mano vargus.
Atsisveikindamas palinkiu jiems sėkmės, gero bernvakario, gerų vestuvių ir primenu, kad, jei dar kada kviestų taksi, būtinai paminėtų tos kaimo turizmo sodybos pavadinimą, kad jinai yra dar už Rūdaičių kaimo, o HBH čia niekuo dėtas. Gerai, gerai, sako, pasistengsim nepamiršti to keisto pavadinimo.
Po kiek laiko pastebėjau, kad jaunikis paliko peruką mašinoje. Matyt, tiek jis jam ir bereikalingas, pagalvojau... Gal jau savo atitarnavo. Šilta, net karšta, o dar su peruku, matyt, menkas malonumas būti.
-----------------
Kitos dienos ryte ¬– vėl pranešimas, kad kviečiamas taksi į tą pačią kaimo sodybą keistu pavadinimu.
Dabar jau klaidžioti nebereikės, tiesiu taikymu nuvyksiu, tuo pačiu ir peruką atiduosiu...
Nuvažiavus vėl tenka eiti ieškoti klientų, nes patys nepasirodo. Vėl panaši dainelė, kaip vakar, tik jau dabar vyrukai nustemba, kad čia tas pats taksistas atvažiavo, kuris vakar juos vežė Palangon.
Sulipę mašinon visi skundžiasi skaudančiomis galvomis ir nuoboduliu, kad čia toje jų išsinuomotoje sodyboje nuobodu, o miestas toli, taip lengvai, be mašinos, nepasieksi. Linksmai vakar pasilinksmino, bet va, dingo vienam iš vyrukų telefonas. Ir bando spėlioti, kur jį galėjo pamesti. Gal taksi mašinoje, su kuria grįžinėjo atgalios, iškrito, o gal restorane... Bando prisiminti jo pavadinimą, bet nesėkmingai. Klausiu, ar jie atsimena, su kokiu taksi grįžę naktį? Sako, nelabai, bet lygtai kvietę tuo pačiu numeriu, kaip ir dabar... Mašinos nepamena, bet lygtai pamena vairuotojo vardą... Na, ir koks tas vardas? Nu toks keistas, kaip ten, chm... neatsimename...
Pabandau prisiminti, kas dirbo naktį, sakau, gal Pranis?
– Jooo, jooo, Pranis, toks fainas, linksmas, maladėc vairuotojas...
– Na, dabar jisai dar miegos po naktinės, o vėliau aš jam susuksiu ir pasiteirausiu apie jūsų telefoną, nors, jei mes ką ir atrandame pamestą, perduodami pamainą, pranešame kitam vairuotojui, kad žinotų, tai nemanau, kad jis bus atradęs, žinočiau... Nors, ko tik nebūna.
Taip mums besišnekučiuojant, bespėliojant, jau riedame pro paslaugų kompleksą – viešbutį „Atostogų parkas“, nukentėjusysis, pirštu rodydamas į jį, šūkteli:
– Va, tas restoranas, kur aš vakar buvau išlipęs, kur taksistas mane paleido grįžtant naktį. Aš čia ilgai stovėjau, kol sušalau ir paskui vėl iš naujo kviečiau taksi.
– O tai kodėl tu čia išlipai?
– Nežinau, taksistas paklausė, ar čia. Sakau čia, gerai bus... Nepagalvojau, kad čia dar taip toli iki mūsų sodybos.
– Nieko sau, išlipai net šešiais kilometrais per anksti... Pamėgink nueiti pas administratorę, gal, jei čia būtum pametęs telefoną, radęs kas nors nunešė administracijai...
Vyrukas nuleidęs galvą nupėdina kur patariau ir, o, stebukle, tuoj pat grįžta šypsodamasis ir rankoje laikydamas prarastą telefoną. Tikras laimės kūdikis.
Vėl visiems nuotaika puiki, turbūt ir galvas skaudėti baigia praeiti, lekiam kuo greičiau į Palangą, reikia aplaistyti sėkmę... Peruką pasiimkit, sakau. Oi ne, nešalta, atsako, ir vėl jis lieka mano mašinoje. Palinkiu jiems sėkmės ir... kad rytoj galvos neskaudėtų... Gerai, gerai, viskas bus OK.
Na, duok Die, sveikatos jums tokius „maratonus“ atlaikyti.
-----------
Po geros paros vėl gaunu iškvietimą į tą pačią kaimo sodybą keistu pavadinimu.
Dar iki tikslo neprivažiavęs, matau einant keliu vieną iš jau pažįstamų veikėjų, kuris moja ranka, sustok. O kur kiti, klausiu. Vienas belikau, atsako. Kaip tai vienas, o kur kiti?
Blogai su kitais, atsako... Ir, bevažiuojant Palangon, papasakoja, kas nutiko kitiems: būsimasis jaunikis, pasirodo, turėjęs ligą nepagydomą ir alkoholio, turint tokį susirgimą, geriau net neuostyti, ne tai, kad gerti. Na, tai jisai Klaipėdoje, reanimacijoje. Kiek girdėjau, dar ir pasą pametė...
Kitam širdis taip pradėjusi tabaluoti bebaliavojant, kad vėlgi buvome priversti kviesti greitąją pagalbą. Na, tai jis čia pat – Palangos ligoninėje jėgas bando atgauti. Na, o tas žemaitis iš Telšių tai išvis prisidirbo – po kažkokio konflikto restorane administracija iškvietė policiją. Bet kas jam ta policija: tiek alkoholio išgėrus jūra jam iki kelių, o čia kažkokia policija... Iškoliojęs juos įvairiausiais žodžiais, o vėliau dar ir ranką bandė kelti prieš tvarkos sergėtojus. Tai jie jam uždėję antrankius ir išsivežė. Dabar turbūt Klaipėdos daboklėje tupi, nes Palangoje tokios nėra. Tai va, taip, kad likau vienut vienutėlis.
– Tai vestuvių nebebus? – klausiu.
– Bus, aišku kad bus, baikit juokauti taip žiauriai, juk penktadienis dar toli, manau, viską sutvarkysim.
– Chm... Na, sėkmės aš jums vėl linkiu, ką daugiau galiu pasakyti.
Vyrukas aiškino, pasakojo, kokie planai, kokie darbai, rūpesčiai jo dabar laukia. Tik vienu besistebėjau – kaip jis, tiek alkoholio perfiltravęs, viską ir atsimena – be jokių raštelių, tiesiog papunkčiui, ką po ko jam reikia padaryti, kad tos vestuvės įvyktų...
Ar jos įvyko, negaliu pasakyti, nežinau, manęs tenai kažkodėl nepakvietė.