Oi pasitaikė pikta moteriškė.
Nuvažiuoju prie daugiabučio, stovi prie laiptinės dvi damos. Pasipuošusios. Įkalusios, įtariu po 100 g, o gal ir 200, ant žemės du maišiukai pastatyti... Moja, kad ateičiau, apsimetu, kad nematau... Terbikės nedidelės, galvoju, atsinešit, nepatrūksit. Mato, kad neinu, atsineša pačios, pradariusios dureles, meste įmeta ant galinės sėdynės.
Viena įlipa ir atsisėda ant priekinės, draugė lieka gatvėj.
Važiuojam. Bevažiuojant sako, galėjot ir padėti atnešti maišiukus... sakau, tai kad nedideli, nesunkūs pasirodė... Na, bent iš mandagumo galėjot, sako. Aš tyliu ir neraudonuoju. Paskui sako, kai nuvažiuosim, norėsiu, kad užneštumėt į antrą aukštą. Kalba visą laiką piktai, lyg būčiau priešas baisiausias. O aš su šypsena atsakinėju, sakau, už papildomą mokestį, galiu ne tik maišiukus, bet ir jumis užnešti (dar kartą į ją žvilgtelėjęs, primetu, kad bus kokie 45 kg, ne daugiau). Manęs nereikia, sako, o kiek kainuos maišiukų užnešimas.
Sakau, kad eurą. O kiek kelionė? Atsakau – du eurai.
Vėliau prisikabina prie kvapų:
– Kaip šlykščiai pas jus čia kvepia.
– Prakaitu?
– Ne, tokiu pigiu, vyrišku „trainoj“, – atsako.
– Tai, kad ant brangių neuždirbu, – belieka pasakyti, – o dvokti neturėtų, vakar pirty buvau, –vėl juokiuosi. Mano juokas dar labiau ją supykdo.
Privažiuojam nurodytą adresą, dama išsitraukia 10 eurų kupiūrą, tris kartus perlenktą ir sviedžia man kaip šiukšlę šiukšlei.
Jei čia visi man, topteli mintis, tai čia buvo ne jos, o Dievo ranka. Taip sakant, man už kantrybę. Červoncas, atsimušęs į šlaunį, nukrenta ant grindų. Pasilenkęs bandau grabalioti, kur ten jis ir išgirstu:
– Penkis atmesk atgal.
Blyn, visgi ne Dievo ranka čia buvo, ne Dievo, bet vis tiek neblogai, špyga taukuota, kaip Tadas Blinda pasakytų.
– OK, – atmetu, išlipam, užnešu terbikes. O jos tikrai nelengvos besančios, pilnos obuolių. Palinkiu geros dienos, sakau, skambinkit, kai prireiks paslaugos, nepamirškit manęs.
Gerai, sako, lyg ir nebepiktai.