Sovietmečiu turbūt kiekvienas miestelis turėjo savo bobutę, pas kurią galėdavai gauti nusipirkti tai, ko nenusipirksi parduotuvėje. Nors visi jas žinodavo, valdžios atstovai irgi, bet kažkokiu būdu pragyventi, išsilaikyti jos sugebėdavo. Gal policininkus, tada vadinamus milicininkais ar apylinkės inspektoriais, papirkdavo, gal dar kaip, aš to tiksliai nežinau, kažkaip nerūpėdavo. Svarbu, kad kai parduotuvė jau nedirba, gali gauti pas jas to, kas būdavo parduotuvėje, arba to, ko jose nebūdavo: įvairių vadinamųjų deficitų: džinsų, kailinių, magnetofonų, drabužių, batų ir panašiai.
Nors visuomenė į tas tokias bobutes žiūrėjo skersai, pašaipiai, bet ko nors pritrūkę, džiaugdavosi, kad yra kas iš bėdos išgelbsti. Baigėsi alus ar degtinė, kur gausi, jei parduotuvės nedirba? Pas bobutę. Nori nusipirkti madingą kepurę ar džinsus, kur kreipsiesi? Pas bobutę. Iš kur gauti magnetofoną, jei nepažįsti bazės direktoriaus ar parduotuvės vedėjos? Pas bobutę ir t. t.
Pradėjus kurtis laisvai rinkai, prasidėjo ir velniška infliacija. Dabar pas mus piniginiuose vienetų skaičiuose tai nesijaučia, nes gi nuo rublio perėjome prie „vagnorkių“, vėliau prie litų, tuos litus pakeitė dar kiti litai, o prieš keletą metų įsivedėme eurą. Bet va, pažiūrėjus į rusiškos valiutos skaičius, tas puikiai atsispindi. Jei tada, sovietmečiu mėnesinė alga, grubiai tariant, būdavo 100 rublių, na daugiausiai 200, tai dabar 1 euras jau beveik susilygino su 100 rublių.
Algos niekada taip greitai nekyla, kiek spėja nuvertėti pinigai, todėl žmonėms pasidaro sunku pragyventi, ir kai kurie, nesumąstydami ką daryti, pradėdavo spekuliuoti.
Su Romu, pravarde Gorbačiovu, susipažinau jau seniai, dar sovietmečiu, kai pradėjome dirbti toje pačioje darbovietėje. Kol dar sienos nebuvo prasivėrusios, geriau gyventi norėdami, pradėjome skraidyti į Jerevaną tenykščių auksarankių batsiuvių dirbinių Lietuvos moterims pargabenti, nes vietiniai fabrikai siūdavo labai jau ne kokius, tinkančius nebent bedantėms bobutėms, saulėgrąžas gliaudančioms ant suoliuko, atsisėdus ten, kažkur už Uralo, Rusijos gilumoje. Apie tas keliones į Armėniją plačiau rašiau čia.
Jei dabar kas norėtumėte sutikti minimą veikėją, nueikite į Čikagos turgų „Flea market Swapo Rama“ ir bet kokio meksikono prekeivio paklauskite, kur čia Gorbačiovas prekiauja, iškart parodys pirštu, kuriame kampe jis stovi. Nebrangiai nusipirksite, ką norėsite, kas grąžtą skylei sienoje išgręžti, kas prailgintuvą elektros linijai pratęsti, seną „Playboy“ žurnalą ar knygą, parašytą Kisindžerio, su jo paties autografu, ar net sovietinį Lenino ordiną.
Taip, dabar jis įsikūręs ten, už jūrų marių. Bet iki JAV dar buvo ilgas, ilgas kelias trankantis po Sovietiją, vėliau, kai sienos prasivėrė, po Europą.
Į valdžią atėjus tikrajam Gorbačiovui, kuris truputį pravėrė geležinę uždangą, plūstelėjo srautas žmonių, norinčių pažiūrėti, kaip gyvenama kitoje jos pusėje. Su turistinėmis grupėmis jau galima buvo aplankyti Suomiją. O ten gi tikras kapitalizmas, kokį nebent akies krašteliu buvome matę per užsienietiškus filmus, retkarčiais parodomus kino teatruose. Romas pirmasis išbandė šią kelionę, išsiaiškino, kaip reikia pasiruošti ten vykstant, kad ne tik aplankytum, apžiūrėtum tą ežerų, miškų ir akmenų kraštą, bet dar ir pelno pasidarytum iš to. Kada nors gal ir apie tai parašysiu.
Kadangi buvo stiprokai pliktelėjęs ir turėjo panašumą su tuo metu valstybei vadovavusiu Michailu Gorbačiovu, bendrakeleiviai jam prilipdė ir jo pavardę. O kai prilipdė, tai ir prigijo visam gyvenimui.
Vėliau prasidėjo Jugoslavija. Apie šias keliones esu rašęs čia.
Dar vėliau sekė Rumunijos periodas, o jau paskui – Lenkija. Taigi šį kartą plačiau apie šią mūsų kaimynę, apie šiuos mūsų brolius ir seseris, su kuriais kažkada esame turėję bendrą valstybę. Istorijos aš jūsų nemokysiu, juk daugelis ją išmokote mokyklos suole sėdėdami, kaip jie mums klestėti padėjo, kaip lenkų kalba Lietuvoje buvo išplitusi ir tik ja bendravo inteligentija ir pasiturintys žmonės, nes tik tokie turėdavo lėšų ją išmokti. O paprasti mužikai net nesuprasdavo, apie ką ponai kalba. Keistos būdavo mados, ar ne taip: Lietuvos dvarininkija kalbėjo lenkiškai, Rusijos – prancūziškai.
Pradėjome važiuoti į Lenkijos turgus ir gyvendavome ten po kelias dienas ar net savaitę ir ilgiau, jei sienos TSRS–Lenkija pervažiavimas užtrukdavo dėl milžiniškų eilių ar dėl to, kad sovietų muitininkai, nepaėmę kyšio, pravydavo atgalios dėl per didelio norimų išvežti prekių kiekio. Arba lenkų pareigūnai – dėl per didelio leidžiamo įvežti į jų šalį prekių kiekio. Tokiu atveju, grįžus atgal Lietuvon, tekdavo bandyti sieną kirsti iš naujo.
Gyvendavome, kol neišsiparduodavome prekių, tuose pačiuose „Ikarusuose“, su kuriais ir atvykdavome. Nesiprausę, apšepę, naktis praleisdami susirangę autobuso sėdynėse, o kai kas tokio „patogumo“ nebeištvėręs, ir pačiame praėjime atsigulęs. Tu guli, o įkaušę bendrakeleiviai vis eina pirmyn atgal, gamtinių reikalų atlikti, vis lipa per viršų, kitas ir ant ausies užmindamas, nes tamsu, o ir orientacija stipriai sutrikusi po litro išgertos degtinės. Alkoholis tose kelionėse liedavosi laisvai. Nes blaivam tokias kančias ištverti sunku, o kai smegenis užpili šiuo skysčiu, nepatogumai ne taip jaučiasi. Juokiuosi, aišku, malonumo ten nedaug. Alkoholio niekada nepritrūkdavo, juk visi jo veždavomės pardavimui, ir ne po vieną butelį. Nes kainos skyrėsi stipriai, o ir parduoti tokią einamą prekę nebūdavo jokio sunkumo. Lenkai juk ne muslimai, o slavai, ir dažnas be šnabės gyvenimo neįsivaizduoja. Kartais tie buteliai neprivažiuodavo nei turgaus. Jei žmogus pats nevartodavo, parduodavo tiems, kurie jau saviškius būdavo ištuštinę.
O būdavo gi visokių veikėjų, kiti išvažiavę iš namų, gavę laisvę nuo žmonų, taip ir neišlipdavo iš to autobuso. Kai užsikabindavo, pirmą stikliuką išlenkę, taip daugiau niekas jiems ir neberūpėdavo, visą kelionę ir prapijokaudavo. Trumpam iššoka laukan, nusilengvina, parūko, ir atgal prie „vaišių stalo“.
Prabundi ryte ir nežinai kur besantis, kol nepramerki akių ir, pamatęs realybę, neatsipeikėji, kad išsvajotoje Lenkijoje randiesi. Išsvirduliavęs į lauką, prie upelio nusiprausi traškanas, šiek tiek apsivalai purvinus, bendrakeleivių sutryptus per naktį drabužius ir, drebėdamas nuo šalčio, vėl smunki autobusan, kuris tuoj pajudės į netoliese esančio miestelio, kokio nors Gyžicko ar Lomžos, Olštyno ar Bydgoščiaus, Lodzės ar Bialystoko (galima būtų išvardinti vos ne visų Lenkijos miestų ir miestelių, kuriuose teko pabūti, paspekuliuoti, pavadinimus). Paprastai būdavo taip, kad juo toliau nuo Sovietų Sąjungos sienos atsidurdavai, tuo geresnę kainą už prekes gaudavai. Užmečiau akį į Lenkijos žemėlapį – iš didesnių miestų nebuvęs esu tik Krokuvoje ir Lubline. Kiti visi daugiau mažiau pažįstami. O dar tiksliau, pažįstami jų turgūs, nes po muziejus vaikščioti mes laiko neturėdavome: dienomis prekiaudavome, o vakarais muziejai juk nebedirba, „kultūrinė programa“ būdavo labai paprasta, reikalaujanti nemažai sveikatos, kai kam, dažniau keliaujančiam, atsibodusi iki gyvo kaulo, nes vis tokia pati: autobusui sustojus kokiame nors miškelyje, pievelėje, nuošaliau nuo svetimų akių.
Vasarą, aišku, geriau, jei nelyja, pakrenti kur pakrūmėn ir išmiegi, kojas ištiesęs patogiai. Kai kas net ant „Ikaruso“ stogo įsitaisydavo miegoti ar net ir pasimylėti.
Bet kiek tos vasaros, keli mėnesiai per metus. O daugiausia gi šaltasis periodas. Juk ne Ispanija ir ne Italija. Viešbučių neužsakinėdavome, nesąmonė, juk dažnas važiuodavo bėdos, vargo spaudžiamas, užsidirbti kažkiek pinigų, o ne jų išleisti. Kiek dabar atsimenu, gal tik vieną vienintelį kartą ir miegojau viešbutyje per tas keliones. Nepamenu jau ir to, kodėl kolektyvas taip nusprendė. Turbūt todėl, kad velniškai gerai sekėsi prekyba tada, kad negaila buvo išmesti uždarbio ir ant tokio malonumo, patogumo, kaip lova ir šiltas vanduo. O gal todėl, kad tąkart turguje buvome susipažinę su pasakiško grožio baltarusėmis, tai ir jas, vaidindami turtingus biznierius, pakvietėme praleisti naktį kartu. Smagi buvo naktelė, net seilės ištįsta tai prisiminus. Bet, kaip sakiau, tokia buvo tik viena vienintelė. O ir tai, ne visi į tą viešbutį ėjo, taupesni liko snausti autobuse. Nors visas pasaulis žinojo, kad Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo, bet mes gi buvome Lenkijoje, o ten, kita šalis ir kiti įstatymai. Net seksšopai jau buvo, į kuriuos užėjus ir patyrusiems vyrams žandai parausdavo iš gėdos, nes nieko panašaus anksčiau nebuvo matę, tokie dalykai Sovietijoje nebuvo platinami, net draudžiami. Už erotinį žurnalą galėjai gauti net kalėjimo, ką jau kalbėti apie pornografinį.
Mano draugas Gorbačiovas turėjo gyslelę prekybai, kaip nei vienas kitas. Mokėdavo pritraukti žmones, užkalbinti ir įsiūlyti ką nors iš savo turimų, iš Lietuvos atsigabentų prekių. Nors kartais žmonės, algas matę jau senokai, kurių niekas jų daugiau nebedomina, kaip tik duona kasdieninė, eina galvas nunarinę, į mūsų išsidėliotas palei taką prekes net nekreipdami dėmesio, tai Romas gi nepraleis nei vieno praeinančio nepakalbinęs, nepaklausęs ko nors, nepasiūlęs ką nusipirkti. Būdavo, turgus apytuštis kartais, vien prekeiviai palei takus išsirikiavę, pirkėjų nėra, pasižvalgai, kur draugas šįkart įsitaisė, ir matai pas jį pirkėjų būrelį. Matai, kaip vienas kitas rankomis skeryčioja, derasi dėl kainos. O kartais dėl kokio istorinio fakto, kurį lenkas traktuoja vienaip, jisai gi visiškai kitaip.
Žmogus apsiskaitęs, išsilavinęs, mokantis pritraukti publiką. Apie tokius ir panašius keistuolius kuriami filmai, rašomos istorijos. Pavyzdžiui, jei neklystu dabar skaičiuodamas, jis moka šešias užsienio kalbas. O gal ir septintą jau yra išmokęs, nesigirdamas, ten Amerikoje begyvendamas.
Nepagalvokit, kad į tas keliones važiuodavo vien tik visuomenės atmatos. Oi ne, kokių tik profesijų atstovų nebūdavo. Pinigams nuvertėjus, žmonės nebesugebėdavo pragyventi ir išlaikyti šeimų iš valdiškos algos, kaip minėjau, tai griebdavosi ir tokių būdų. Nes kitokių nelabai ir būdavo, kai tu dirbdavai šaltkalviu, tekintoju, traukinio mašinistu, mokytoju ar mokydavaisi „proftechninėje“. Jų tarpe būdavo ir mokyklų direktorių, švietimo skyrių inspektorių, notarų ir net prokurorų, patikėkite jūs manimi. Sunku patikėti, suprantu, dabar pastarieji net nesisveikina gatvėje susitikę, ponai tokie, kad neklausk. O, kai nuėjęs įstaigon atpažįsti, pajuokaudamas bandai priminti, kad esame viename autobuse ne vieną naktį praleidę ir iš to pačio stikliuko kiaušinių likerį ragavę, iš karto pasako, kad kažką aš sumaišęs, taip nebūdavo, nes gėda jam prisiminti, tuo labiau, kam kitam papasakoti. Tik va, bėda, jie nieko nežino apie mano fotografinę atmintį, o ji man nemeluoja niekada.
Nemažai žmonių ten, į tas, turistinėmis vadinamas, o iš tikrųjų, komercines keliones vykdavusių, pasidarė pradinius kapitalus savo dabartiniams verslams. Kai kas įkūrė autoservisus, mašinų detalių ar kitokias parduotuves, kiti – statybines firmas, baldų fabrikėlius ar kažkokia kitokia veikla pradėjo užsiiminėti. „Profkinukai“ baigė mokslus ir tapo staliais, dailidėmis ar dažytojais, o žinau ir tokių, kurie tose kelionėse išmokę komercijos paslapčių, įkūrė rimtas firmas. Pradžioje gal ne labai rimtos jos atrodė, bet laikui bėgant, kai kurios tapo gana solidžiomis.
O dar prieš tą, pavadinkim jį „ikarusiniu“, periodą, buvo automobilinis. Važiuodavome nuosavais automobiliais, tai to vargo būdavo mažiau, o ir patogumas kitas, nei krepšius tampyti sunkiausius nei prie kažkokio kolektyvo derintis. Su nuosavu transportu pats sau karalius esi.
Bet sieną pravažiuoti būdavo sunkiau, nepasiūlysi tokio kyšio, kokį gali pasiūlyti 40 keleivių susimetę krūvon baksus, kuriais sienos kontrolieriai susiviliotų ir praleistų.
Taigi, sunkiausias barjeras būdavo sienos įveikimas. Kartais dar neišvažiavęs iš Lazdijų, jau pamatai eilės galą. O, vargeli, penkių kilometrų mašinų, autobusų eilė iki sienos. Para kankinimosi toje eilėje garantuota, o kartais ir dvi ar net trys. Jei užsnūsti bestovėdamas, eilei pajudėjus, niekas nepažadins, visi aplenks, švilpdami pro šalį, kvatodamiesi už pilvų susiėmę. O tu prabudęs pamatysi, kad aplink visai kitos mašinos, o ne tie patys vargšai, su kuriais, vakarieniavai, pasitiesęs kokį apklotą ant „Moskvičiaus“ kapoto.
O jei kuris dar ir gramą padarydavo bevakarieniaudamas, tai kartais taip ir pramiegodavo visą naktį, iš vietos nepajudėjęs.
O dienos Lenkijoje praslinkdavo gan nuobodžiai. Ryte kavos puodelis prie kioskelio, prekyba turguje visą dieną, kol tik būdavo pirkėjų. Vėliau, vakarojimas kokioje nors nuošalesnėje susirastoje vietoje, nakvynė mašinoje, šį tą užkrimtus. Tuometinių rusiškų mašinų sėdynės išsitiesdavo taip, kad nesunkiai pasidarydavai iš jų lovas, du žmonės permiegoti galėdavo be problemų. Sekančią dieną vėl viskas tas pats. Ir taip, kol neparduodi didesnės daugumos atsivežtų prekių. Kai surenki nemažą sumą, už tuos pinigus, nuvažiavęs į Varšuvos stadiono ar Balstogės (Bialystoko) turgus, nes ten kainos būdavo palankiausios, prisipirkdavai įvairiausių prekių, tokių, kokias, grįžus namo seksis parduoti geriausiai ir su didžiausiu pelnu: nuo drabužių iki magnetofonų ar muzikinių centrų. Grįžus namo, Lietuvon, vėl laukdavo turgūs, bandai kuo greičiau atsikratyti parsivežtomis prekėmis ir vėl, apvažinėdamas Lietuvos, Latvijos parduotuves, perkiesi po truputį tokias, kurias geriausiai eina parduoti Lenkijoje: nuo vinių, kirvių, guminių batų iki patalynės komplektų, kurių jau netrūkdavo, kooperatyvai prisiūdavo užtektinai.
Tose kelionėse per ilgesnį laiką nutikdavo ir įdomesnių nuotykių. Keletą jų bandysiu prisiminti ir jums papasakoti.
Žiema. Jau ir sutemo, kai pabaigę prekybą, dviem vienodais geltonais „Moskvičiais 412" išriedame iš Olecko turgaus. Dar nepervažiavome miestelio centro, o mano draugą Gorbačiovą jau sustabdė. Prie Romo mašinos priėjo du policininkai ir vyksta kažkoks aiškinimasis. Kaip vėliau paaiškėjo, sustabdė jį, dėl to, kad važiavo su įjungtomis ilgosiomis šviesomis mieste, o tai Lenkijoje yra draudžiama. Tai kiek tos baudos sumokėjai, klausiu? Sako nieko nesumokėjau, bet prižadėjau pavaišinti juos restorane. Na Gorbačiovas nebūtų Gorbačiovu, jei nemokėtų derėtis ir susitarti. Sutariau sako, kad susitiksim ten prie restorano, kuris netoli turgaus, kai jie baigs tarnybą. Aišku, būtume kokie sukčiai, galėjome juk pabėgti, nesilaikydami jokių susitarimų, į kitą miestelį ir nei šuo būtų nesuuodęs. Bet mes juk ne tokie, duoto žodžio laikomės. Atėjus vakarui, sutartu laiku, laukiame sustoję prie ežero, jisai ten visiškai šalia miesto, o gal tiksliau sakyti, miestas prie ežero. Na, panašiai kaip Telšiai prie Masčio. Atsistojome taip, kad gerai matytųsi įėjimas į restoraną ir laukiame. Taip, sutartu laiku, ateina du vyrai, lyg ir panašūs į tuos, kurie buvo sustabdę. Išlipame, einame arčiau, jo, tie patys, tik sunkiau atpažįstami, nes be uniformų. Restorane žmonių nelabai daug, policininkai išsirenka jiems labiausiai patikusį nuošalesnį, stalelį ir susėdę pradedame kalbėtis. Kaip, kas ir kur, kalbos netrūksta, pusiau rusiška pusiau lenkiška šneka kalbamės apie gyvenimo skirtumus Lenkijoje ir Lietuvoje. Lenkai mielai domisi, kiek kainuoja vienokios ar kitokios prekės pas mus ir lygina kainas su savosiomis. Pavakarieniavę ir ištuštinę vieną „Polska vodka vyborova“ butelį, Romas paprašo sąskaitos ir atsiskaito su padavėju. Baudą už tą pažeidimą, jau kaip ir būtume apmokėję. Policininkų žandai jau irgi įraudo, jie pasiūlo pratęsti linksmybes, sako, nebijokite, kitą kartą sumokėsime mes. Na, jei taip, negi atsisakysi. Sėdėjome mes ten dar ilgai, lenkai, pasirodo, vaišingi žmonės.
Vakaras buvo šaltas, lauke netoli 20 laipsnių žemiau nulio. Tai mums šiltame restorane sėdėti žymiai maloniau, nei kad šaltose mašinose kimarinant. Prisišalsime jose dar sočiai, naktis ilga. Juo ilgiau užtruksime restorane, juo trumpiau reikės šalti mašinose. Bet visi geri dalykai greitai baigiasi. Už visas, vėliau vykusias vaišes, sumokėjo policininkai, ir ta suma buvo dar didesnė, nei kad sumokėjo Romas.
Išėję laukan atsisveikiname su pareigūnais, jie savo keliais namo, mes savo, irgi „namo“ – į „Moskvičius“, kur, sulindę į miegmaišius, praleisime naktį. Įlipęs savojon mašinon, gatvių žibintams šviečiant, pro apšalusius langus vos įžiūriu, kaip Romo galvos siluetas, išlindęs virš mašinos stogo, ilgokai svirinėja, kol nebelieka jo matyti. Bet neišgirdęs durų trinktelėjimo, nusprendžiu nueiti patikrinti, kaip gi jam ten sekėsi įsikurti. Išeinu vėl į šaltį, o jis baisulinis, pojūtį dar labiau sustiprina nuo ežero pusės pučiantis žvarbus vėjas. Apeinu aplink draugo mašiną iš kitos pusės ir matau, kaip jisai, pakritęs šalia jos ant žemės, pučia sau į ūsą. Mašinos rakteliai rankoje. Rakino, rakino, dureles, bet buvo taip pavargęs, kad neatrakino, ai kas čia tokio, nusprendė, išmiegosiu šalia jų, ant sniego. Man tas dalykas nepatiko, tad pradėjau jį žadinti, purtyti, kol šiaip taip atgaivinęs, pastatęs ant kojų, atrakinęs dureles, įstūmiau mašinos vidun. Įstūmęs, apklosčiau miegmaišiu, dar įvairiais skudurais ir įsitikinęs, kad nebesimato nei vienos plikos kūno vietos, nuėjau į savąją.
Dabar net pačiam sunku patikėti, bet su šiais lenkų policininkais tapome draugais. Jie bepatruliuodami, užsukę turgun, visada prieidavo, pasilabindavo, pašnekindavo. O dar vėliau, jau kitose kelionėse, pakvietė pas save į svečius ir net apnakvyndino šaltą naktį. Ir ne vieną kartą. Aišku, mes nepagailėdavome už tai atsilyginti. Bet, manau, tikrai ne materialinės naudos vedami jie tai darė. Draugiški pasitaikė veikėjai, nieko neprikibsi. Pasirodo, ir tarp policininkų pasitaiko visai neblogų žmonių.
Vėliau valdžia, stengdamasi mažinti kilometrines eiles pasienyje, vykti nuosavomis mašinomis į Lenkiją uždraudė. Kirsti sieną begalėjome tik traukiniu arba, va taip, kaip jau minėjau, apsimetus turistais, keliaujant per turistines firmas autobusais.
Esame bandę važiuoti ir traukiniu, iš Vilniaus. Bet kiek gi gali tų prekių išsivežti taip keliaudamas, kiek? Ne daugiau kaip dvi tašes. O ką atgalios parsivežti? Irgi ne kažką, vieną magnetofoną į vieną tašę, kitą į kitą, dar džinsus vienus kitus ir viskas. Biznis menkas arba jokio.
Vienas iš minimų policininkų kartą labai pagelbėjo bėdai nutikus, jei tai galima pavadinti bėda. Nutiko taip, kad kelionėn išvyko daug naujų, anksčiau nematytų veidų. Kaip vėliau supratome, jų pagrindinis tikslas Lenkijoje buvo ne biznis, o apsipirkimas. Savo spintų garderobo atnaujinimas. Eilę pasienyje atstovėjus, sieną kirsti pavyko irgi ne iš pirmo karto. Suvargome pasienyje pora parų. Taip sunkiai pravažiavę, porą dienų teprekiavę, neišsipardavę nei trečdalio prekių, jie jau užsimanė važiuoti atgal namo. Kelionės vadovė Izoleta nusprendė paskelbti balsavimą: vykti namolio ar likti toliau prekiauti. Dauguma prabalsavo už tai, kad vykti gimtinėn. O siaube, kur mes papuolėm, netilpo mums tada galvoje, to dar nėra buvę. Pažiūrėję, panagrinėję su vairuotoju žemėlapį, pamatėme, kad grįžtant teks pravažiuoti netoliese esantį jau minėtą, mums neblogai iš anksčiau pažįstamą Olecko miestelį. Paprašėme vairuotojo, kad užsuktų į jį ir išleistų mus prie geležinkelio stoties. Kaip tarėme, taip ir padarėme, vidurnaktyje, su nuo žemės vos atkeliamomis tašėmis mes su Romu išlipome, savo bendrakeleivius palikdami keliauti namučio be mūsų. Aišku, bendrakeleiviai dėl to nei kiek nenusiminė, liūdniau, kur kas liūdniau buvo mums. Praleidome naktį stotyje, o ryte, vilkdami žeme tašes, atsidūrėme turguje. Mobilių telefonų tada dar nebūdavo juk, bet laimingo atsitiktinumo dėka, jau minėtas mūsų pažįstamas policininkas apsilankė turguje ir supratęs situaciją, į kurią esame patekę, maloniai pakvietė vakare apsilankyti pas juos namie ir pernakvoti. Tokiu būdu, laimingai išsiprekiavę didžiąją dalį atsivežtų daiktų, vėliau sėkmingai, maršrutiniais autobusais grįžome į namus Mažeikiuose. Vargo papildomo buvome užsikrovę nemažai, bet kelionė atnešė pelną, o ne nuostolius.
Dabar kartais kai pasižiūriu, žmonės dejuoja dėl visiškų mažmožių: kai kam kaukę užsidėti didžiulė problema, vos ne katastrofa, namie pasėdėti kelias savaites pakentėti, su giminėmis nesusitikti, laidotuvėse nesudalyvauti, jau katastrofa tikra. Pakentėti kažkiek dėl to, kad po mėnesio būtų geriau, kai kuriems atrodo neįmanomas dalykas. Kai kur jau pasigirsta šūkiai, kad baigėsi demokratija, laisvė, esame uždaryti kaip kalėjime, kai tuo tarpu, sėdime šiltai namučiuose, televizorius įsijungę ir vargo tikro nematome. Karantinas išryškino ir tokius dalykus, kad nebemokame, pasirodo, net šeimose bendrauti. Kol vieni su kitais susitikdavome retai, tik prie pusryčių ir vakarienės stalo, viskas buvo gerai. Dabar gi, kai reikia šeimai pabūti ilgiau kartu – didžiulė problema, privedanti net iki skyrybų slenksčio. Man atrodo, per daug išpuikome nuo gero gyvenimo. O jums gal atrodo kitaip, nei man. Parašykite, paskaitysime, pagirsime arba papeiksime. Sėkmės visiems.