Tuštuma ir vienovė – kodėl praktikuojantys meditaciją tarp jų neranda didelio skirtumo

Apžvelgus logiką, kuria budizmo filosofai grindžia tuštumos mokymą, matyti, jog ji turi daug bendra su budistine sąvoka, dažnai verčiama kaip „tarpusavyje priklausomas kilimas“. Iš esmės tai reiškia, jog dalykų, kurie atrodo egzistuojantys nepriklausomai, egzistencija ir pobūdis priklauso nuo kitų dalykų. Medžiams reikia saulės šviesos ir vandens, ir juos nuolat keičia šie ir kiti su jais susiję daiktai. Upėms, ežerams ir vandenynams reikia lietaus, o lietui reikia upių, ežerų bei vandenynų. Žmonėms reikia oro, o oras aplink juos nebūtų toks, koks yra, jei žmonės jo neįkvėptų ir neiškvėptų.

„Delfi Plius“ pristato ištrauką iš Roberto Wrighto knygos „Kodėl budizmas yra pagrįstas“. Knygą iš anglų kalbos vertė Algirdas Kugevičius, o išleido leidykla „Kitos knygos“.

Kitaip sakant: niekas neegzistuoja savaime; niekas savyje neturi visų egzistencijai reikalingų veiksnių; nėra nieko savaimingo, nepriklausomo. Iš čia išplaukia tuštumos samprata: visi dalykai yra tušti nuo savaiminės, nepriklausomos egzistencijos.

Tai, anot budizmo filosofijos, yra faktas, kurį galima intuityviai suvokti, jeigu ilgai praktikuojant meditaciją pajuntama, jog dalykai neturi esmės. Ir jei tuo pat metu pajunti nykstant savojo „aš“ ribas, tavasis tuštumos suvokimas išsiplečia – suvoki, kad tuštuma persmelkia ne tik visus įsivaizduojamus išorinius dalykus, bet ir įsivaizduojamą vidinį „aš“. (Tai leidžia paaiškinti, kodėl mahajanos budizmo mokymas apie individualios savasties nebuvimą tėra specialus platesnio mokymo apie tuštumą aspektas.) Pabrėžtinai tvirtindami, jog tuštuma persmelkia viską, budizmo filosofai