Ukrainoje karas, o Lietuvoje – bendradarbiavimo pamokos: kaip elgtis norint darnumo

Inkultūrizacijos problemos vis artėja. Matome, kaip ukrainiečių mūsų šalyje daugėja. Atvažiuoja ir rusų bei baltarusių ieškotis čia darbo (bent taip žiniasklaidoje pateikiama). O Ukrainoje esant karo padėčiai, Lietuva sudarinėja sąlygas šių šalių žmonėms pradėti gyvenimą tarsi iš naujo. Tuo tarpu atsiranda lietuvių, pasipiktinusių, esą juk mūsų darbus kažkas ima. Labai panašiai, kai prieš keliolika metų į Jungtinę Karalystę ir Škotiją pasipylė emigrantų banga ir vietiniai reportažai tik ir kalbėjo apie tą patį – iš Rytų Europos žmonės vagia mūsų darbus.

Turiu pabrėžti, kad pasidalinti nuomone apie socio-ekonominę padėtį šalyje sutikdavo dažniausiai pašalpas gaunantys britai ar škotai. Taigi, atrodo dar prieš gerą dešimtmetį mūsų lietuviai patyrė diskriminaciją kitose šalyse. Šiandien tariamą moralinę skolą susigrąžinsime iš slavų tautybės žmonių.

Jau mirga marga straipsnių antraštės, poliarizuojančios kiekvieną socialinį sluoksnį. Kas, beje, tik dar labiau skatina mūsų žmogiškąją pusę reaguoti ir apginti teisingumą bei turimas piliečio teises. Man darosi įdomu, nes viskas panašėja lyg į dramos žanro filmą. Visada jame juk bus auka, blogietis ir herojus, o psichiatras S. Karpmanas tarp šių rolių įžvelgia ir santykį, dažnai dominuojantį žmonių realiuose gyvenimuose. Nepaisant visko, ši situacija turi ir daug galimybių padėti mums kaip verslams, kultūrai, tautai bei socialinėms struktūroms evoliucionuotis į naują ir darnesnės žmonių kultūros etapą.