Užkalnis pedagogas. Sovietinis auklėjimas, arba Kodėl jus traumuotus užaugino?

Nors yra žmonių, kurie sako, kad Sovietų Sąjungoje buvo geriausias pasaulyje baletas ir neblogi kosminiai laivai, o taip pat ledo ritulys, niekas negiria sovietinio auklėjimo.

Kuo baigdavosi tas auklėjimas, lengva matyti, palyginus laisvojo pasaulio žmones su sovietiniais ligoniukais: nepasitikintys savimi, dėl baimės – agresyvūs, asocialūs, kompleksuoti, laukiantys leidimo bet kokiai veiklai („o kas jums leido čia fotografuoti?“, „kas tau suteikė teisę restoranus vertinti?“) ir laukiantys bet kokio gelbėtojo.

Lietuviška mokykla visada buvo sovietinės mokyklos klonas, tik su trimestrais vietoje rusiškų „ketvirči“. ir mergaitės turėjo juodas prijuostes, o ne baltas, kaip rusiškose mokyklose.

Prieš trisdešimt metų naivių idealistų-edukatorių buvo sugalvota „tautinė mokykla“, kuri buvo lyg Vladimiro Lenino skulptūros papuošimas koplytstulpiais ir kanklėmis: smetoninės mokyklos Frankenšteinas, prijungtas prie elektros tinklo. Nenuostabu, kad jis palaidotas, užmirštas ir jo nė kapo niekas nesuras.

Kokia dabar Lietuvoje mokykla, net nežinau. Bet tikrai ne blogesnė, nei mano sovietinėje vaikystėje.
Štai didžiosios sovietų pedagogikos nuodėmės.

1. „Mokytoja geriau žino“

Mokytoja turėdavo autoritetą, tačiau jį išnaudodavo tik paklusnumui ugdyti. Geriausias mokinys buvo robotas, gerai besimokantis mintinai.

Blogiausia naujiena apie mokinį buvo nepriklausomos minties užuomazgos. Todėl mokinys, neduok Dieve, neturi uždavinėti klausimų, kurie suglumintų mokytoją. „Nedraskyk akių“ – sakydavo tokiam.