Familiarumas naudojamas specialiai, norint pritraukti tikslinę auditoriją. Ačiū, manęs tai nepritraukėte. Su tokiais kreipiniais, tai eikite jūs šėko pjauti (dabar turbūt pusė skaitytojų sulindo į „Google“ tikrint, kas tas šėkas. Aš, tiesą sakant, irgi).
Šitą dalyką atsiminiau dėlto, kad šiandien mano straipsnio auditorija yra moterys, tema – moteriška, todėl prieš sėdant rašyti galvoje perkratinėjau įvairias alternatyvas, nuo ko pradėti rašyti tekstą apie PMS. Nejučia prieš akis iškilo toks vaizdas: moteris (ne aš), apsirengusi ryškiai rožine spalva, stipriai perspaustu makiažu, rožiniais nagais. Šiek tiek papumpuota D dydžio krūtine, galimai blondinė. Kalba pakylėtu, patosiniu tonu pernelyg perspaudžiant balses, maždaug: „Labuutiiis, mano mielooojiii, brangioooojiii, ūtiūtiūtiū“ (čia kaip tie tėvai, kurie su vaikais kalba tik mažybiniais terminais praskiesta kalba, tuo visiškai gadindami vaikų besiformuojantį kalbos ir pasaulio suvokimą). „Šiaaandieeen mees su taviiim pasikalbėėėėėsime temaaaaaaaaaa PėeMeeS (ir būtinai „pasikalbėsime“ – „mes“, net jeigu žiūrovė sėdi kito televizoriaus arba kompo pusėje ir laidos vedėja tiesiogine to žodžio prasme visą epizodą prakalbės viena. Tokie įvardžiai padeda paveikti psichologiškai, sudarant iliuziją, kad jos abi „pasėdės, pasitars ir pasikalbės“).
Bet tai šalin tas mano fantazijas, nes reikia aptarti vieną svarbų dalyką: PMS, kurio slaptą kodavimą visi žinome nuo kokių trylikos: priešmenstruacinis sindromas.