Keitėsi ir sutuoktinio paieškų laukas – jauni žmonės palikdavo kaimą ir išvykdavo į didesnius miestus, todėl partnerio paieška persikėlė iš kaimo bendruomenės aplinkos į miestą. Galiausiai, dėl savo šeiminio gyvenimo pradėjo spręsti pati moteris arba pats vyras – tokie savarankiški sprendimai, ypač moterų atveju, labiau išryškėja tarpukariu.
Viengungystė tarpukariu nebuvo naujas reiškinys, tačiau būtent šiuo laikotarpiu pradeda keistis požiūris į, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, šeimos nesukūrusius žmones – jie nebelaikomi tokiame užribyje kaip anksčiau, nors kritika jų pasirinkimui vis tiek išliko.
Viengungystė – siekis išvengti sutartos ir nelaimingos santuokos
Vienas pagrindinių aspektų, dėl kurių buvo sudarinėjamos santuokos XIX a. pab. – XX a. pr. buvo ekonominis. Kaip rašo profesorė Dalia Marcinkevičienė, po baudžiavos panaikinimo, pasikeitus valstiečių ekonominei padėčiai ir statusui ypač išryškėjo materialinis santuokos sudarymo motyvas, kuris galiausiai tapo neišvengiamu vedybų pagrindu. Renkantis partnerį santuokai buvo reikalinga labai rimtai apsvarstyti jo materialųjį turtą bei kuo toks susijungimas gali būti naudingas abejoms pusėms – tiek nuotakos, tiek jaunikio.
Anot istorikės Rasos Račiūnaitės-Paužuolienės, vėliau merginos apsisprendimą pasirenkant jaunikį pradėjo sąlygoti ir daugiau veiksnių, tokių kaip būsimojo vyro bei jo šeimos fizinės ir dorovingosios savybės, amžius, galiausiai meilė, tačiau iki pat. XX a. 5-ojo dešimtmečio, ekonominiai veiksniai išliko bene svarbiausiais veiksnys. XX a. pr. vienas iš reikšmingesnių veiksnių, kuris rodė, jog mergina jau pasiruošusi vedyboms buvo kraitis ir pasoga. Tai – ekonominis būsimos nuotakos pasirengimas kurti šeimą, tačiau tuo pačiu jis tapdavo ir garbingos vietos vyro šeimoje garantu – kuo daugiau nuotaka atneš į vyro šeimą, tuo labiau tikėtina, kad ji bus gerbiama. Tačiau santuokos paremtos ekonominiu aspektu turėjo būti ir materialiai lygiavertės.
Kaip rašo profesorė D. Marcinkevičienė, ekonominis aspektas temdydavo santuokos sakramentą – vedybos buvo tapusios pragmatišku sprendimu, apskaičiuojant visus ėjimus į priekį. Tikėtina, jog jaunieji net nenorėdavo tuoktis, tačiau šeimų materialinė gerovė priklausė būtent nuo jų pasiaukojimo vedyboms. Sunkumai ūkyje buvo sprendžiami skubotomis vestuvėmis – XIX a. pab. būta atvejų, kai pritrūkus vyriškų rankų ūkyje ar dėl staiga mirusio vyro motina nusprendžia aptekinti net dar nepilnametę savo dukterį. Tikėtina, kad tokios vedybos retai kada buvusios iš tiesų laimingos, jeigu vertintume jas iš šiandieninės perspektyvos. Juolab, kad iki XX a. pr. prašymai tuoktuvėms buvo motyvuojami ne abipuse meile, o ūkio būklės apibūdinimais, kuriuose tik retai buvo pažymima, jog jaunieji patinka vienas kitam.
Nesėkmingų vestuvių bei nenusisekusio vedybinio gyvenimo aplinkybe galima laikyti ir specifinį požiūrį į meilę, kurią formavo būtent tokios, ekonomiškai bei socialiai tinkamos santuokos. Meilė ir laimė nebuvo eliminuojamos, tačiau jos buvo suvokiamos kitaip. Meilė nebuvo tapatinama su erotiniais jausmais, tuo pačiu nebuvo laikoma ir esminiu vedybų pagrindu. Kaip teigia D. Marcinkevičienė, XIX a. pab. ir XX a. pr. meilė šeimoje buvo tapatinama su pastangomis taikiai sugyventi – panašus ar tas pats socialinis sutuoktinių sluoksnis, ekonominis fonas ar tautybė galėjo eliminuoti daug šeiminių nesklandumų.
Tačiau socialiniu-ekonominiu pagrindu sudarytų nesėkmingų santuokų pavyzdžių galima aptikti tarpukariu Kaune leistame savaitiniame laikraštyje „Sekmadienis”. Jame aprašoma istorija, kai ūkininkas Polianskis, vedęs jauną ūkininkę, prisiekęs, kad myli ją, iškėlė jai sąlygą – santuokinis ir šeiminis gyvenimas bus geras ir taikus, jei ši jam pagimdysianti berniuką. Deja, tačiau žmona Polianskiui pagimdė pirmagimę dukterį, kuri tapo jų nesutarimų ir smurto šeimoje priežastimi. Šis pranešimas apie nelaimėlę gimdyvę atsiskleidžia nelaimingo vedybinio gyvenimo paveikslą tarpukario Lietuvoje.
Moteris yra paverčiama savo pačios kūno įkaite, kuriam turi įsakyti pagimdyti sūnų, antraip su ja susidoros vyras – tai atskleidžia vis dar paniekinantį vyrų požiūrį į mergaites, kaip palikuones ir giminės tęsėjas, tuo pačiu ir į žmonas. Šiuo atžvilgiu, viengungiškas gyvenimas galėjo būti suvokiamas kaip sprendimo būdas, norint išvengti tokio likimo.
Nesėkmingą santuoką nutraukti XIX a. pab. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais buvę išties sunku. Tuo metu bažnyčia buvo viena pagrindinių institucijų, oficialiai reguliavusių katalikų šeiminį gyvenimą ir dvasininkas tapdavo svarbia figūra, kai santuoka baigdavosi skyrybomis. Kaip rašo profesorė D. Marcinkevičienė, negalėdami išsiskirti oficialiai, kadangi santuokos anuliacija dažnai reiškė ir didelius piniginius nuostolius, sutuoktiniai prašydavo separacijos, atsirasdavo ir alternatyvų teisėtoms skyryboms: pabėgimų, nesantuokinės šeimos sukūrimų, sutuoktinio nužudymų ar net nusižudymų.
Tokios „alternatyvos skyryboms” pateikiamos „Sekmadienyje”, kur aprašoma istorija, kai žmona, dėl šeiminių nesutarimų su anyta ir, tikėtina, su savo vyru, nusižudė nusiskandindama šulinyje kartu su savo pirmagimiu. Kita savaitraštyje pateikiama istorija pasakoja, kaip per daug pavydus vyras per miegus nužudo savo žmoną. Sunku spręsti, ar pastaroji santuoka tikrai nebuvo sėkminga, tačiau čia išryškėja vis dar tuo laiku dominavęs vyro požiūris į žmoną kaip į absoliučią nuosavybę, į kurią negali nei dairytis, nei su ja bendrauti jokie kiti vyrai. Reiktų paminėti, jog aptartose, nors ir nelaimes santuokoje aprašančiose, istorijose, jau ne kartą paminimi žodžiai „meilė”, „prisiekė ją mylįs”, „žmoną mylėjo” – tai galėtų būti sietina su meilės, paremtos erotiniais jausmais, reikšmingumo augimu santuokoje.
Vedybos su kitataučiais taip pat buvo vertinamos nepalankiai. Profesorė D. Marcinkevičienė teigia, kad priešprieša potencialiems rusų, žydų, ar lenkų tautybės jaunikiams bei jaunosioms dar labiau sustiprėjo XX a. pr., kai buvo plėtojamas tautinės šeimos sukūrimo modelis, ypač inteligentų tarpe. Savaitraštyje „Sekmadienis” aptinkame būtent tokios meilės istorijos apraiškų – mergina rašo laišką į redakciją, kuriame išdėsto, jog susižavėjo nelabai turtingu, kitos tikybos ir kitos tautybės vaikinu, su kuriuo jai susitikinėti uždraudė tėvai. Iš atsakymo merginai, kurį parašo alytiškis P. V., galime matyti, kad tėvų pozicija vis dar yra palaikoma ir tikinama, kad tėvų vaidmuo santykiuose – beveik nekvestionuotinas. Išreiškiamas nepalankus požiūris į santykius su kitataučiu taip pat, neva iš tokių santykių nei jai, nei jam jokios naudos ateityje nebus. Čia vėl galime sugrįžti prie jau aptarto ekonominio-socialinio aspekto, kai santykiai ir santuoka turėjo būti paremti kokia nors nauda, o ne jausmais.
Nuodėmingas pasirinkimas ar susidariusi aplinkybė – viengungis/-ė versus senbernis/senmergė
XX a. pr. tradicinė santuoka buvo pradėta kritikuoti. Ši kritika pirmiausia sietina su jau aptartu ekonominiu aspektu, kai vedybos buvo organizuojamos atsižvelgiant į materialinę gerovę ir dažnu atveju, ne pačių jaunavedžių, bet jų tėvų. Naują tautinės šeimos modelį kūrė to meto intelektualai bei politikai, kurie teigė, kad šeima turi būti puoselėjama tautiniu aspektu, o tuo rūpintis turėjo moterys. Kaip teigia D. Marcinkevičienė, bene svarbiausia nauja būsimos žmonos savybe intelektualams tapo jos sąmoninga lietuvybė bei gebėjimas, ja remiantis, ugdyti vaikus, tačiau neilgai trukus buvo suvokta, kad tokių nuotaikų tradicinėje kaimo šeimoje nėra.
Meilės paieškos iš sodžiaus, persikėlė į miestą, tai tapo dar viena paieškas sunkinančia aplinkybe. Mieste nebuvo tokių glaudžių ryšių ir bendruomenių, kokias turėjo kaimo vietovės, todėl pačiam susirasti žmoną ar vyrą buvo pakankamai sunku. Čia į pagalbą buvo pasitelkta tuometinė žiniasklaida ir joje buvo pradėti leisti pažinčių skelbimai. Dar 1884 metais „Aušroje” pasirodė vieši inteligentų skelbimai, kuriuose jie rašė esą „pasiturintys, šviesti lietuviai, ieškantys sau šviesios lietuvaitės” – naujai sukurto žmonos idealo. Nors ekonominis aspektas sudarant santuokas ir buvo kritikuojamas, tačiau finansinė padėtis tokiuose nuotaikų-jaunikių skelbimuose, kaip aptikta mėnesiniame laikraštyje „Piršlys”, buvo sureikšminama ir tarpukariu – bene kiekviename pasirodančiame pažinčių skelbime buvo nurodoma finansinė žmogaus padėtis – tiek vyrų, tiek moterų. Tačiau analizuojant inteligento skelbimą, pasirodžiusį dar XIX a. pab., vertėtų dėmesį atkreipti į naują pageidavimą – merginos išsilavinimą, kuris tapo bene pagrindine naujos žmonos-nuotakos savybe.
Keisti savo požiūrį dėl sutuoktinio pradėjo ir pačios merginos. Jei XIX a. pab. partnerį dažniausiai rinkdavo tėvai, iš dalies ir visa kaimo bendruomenė, tai XX a. viduryje šis pasirinkimas tapo paties individo pasirinkimu, kaip teigia R. Račiūnaitė-Paužuolienė. Šis pokytis ypatingai svarbus merginoms, nes partnerio pasirinkimas pačiai, o gal net apsisprendimas visai nesukurti šeimos, pradėjo formuotis XX a. pr. ir tarpukario laikotarpiu, kai vyko ekonominiai, socialiniai, politiniai bei kultūriniai permainų procesai. Kitoks moterų požiūris į santuoką bei šeimą skleidėsi ir per politinę, moterų draugijų veiklą. Suaktyvėjusi moterų veikla visuomeniniame gyvenime nuo XIX a. antrosios pusės, rodė, jog keičiasi nusistovėjęs tradicinis moters vaidmens suvokimas visuomenėje ir tarp pačių moterų.
Kaip rašo etnologė Virginija Jūrėnienė, pagal tradicinį vaidmenų pasiskirstymo modelį visuomeninė veikla, tokia kaip valsčius, turgus, kaimo susirinkimai, priklausė vyrui, kur jis reprezentavo šeimą, o moters vieta buvo namuose. XX a. pr. šie vaidmenys pradėjo kisti, ypatingai miestuose, kur moterų emancipacija įgavo didesnį pagreitį. Iš to galima teigti, jog moteris ir dėl šių pokyčių pradėjo kitaip žiūrėti į santuoką, būsimą jaunikį, šeimą, darbą, galbūt atsirado ir sėkmingos karjeros faktorius, kuris taip pat galėjo lemti ir viengungiško gyvenimo pasirinkimą.
Vis dėlto, moterų pasirinkimas tapti viengunge ir nekurti šeimos buvo laikomas gana nuodėmingu sprendimu, į vyrus viengungius buvo žiūrima atlaidžiau. Šį teiginį galima iliustruoti savaitraščio „Sekmadienis” publikacija, kuri pradedama sakiniu: „Jeigu viengungiais vyrais visuomenė „rūpinasi”, tai apie moteris viengunges nieko nenori žinoti.” Publikacijoje taip pat iškart atskiriamos „viengungės” ir „senmergės” sąvokos – viengungė, anot teksto autoriaus, yra jauna mergina, kuri pasirenką darbą, išsilavinimą, karjerą pirma šeimos, o būsimame vyre jos ieško draugo, lygiaverčio partnerio. Senmergės publikacijoje įvardijamos kaip „senos panos”, kurios priskiriamos jau visai kitai moterų rūšiai. Visi publikacijoje išvardyti viengungių moterų bruožai gali būti laikomi vyriškais, bene svarbiausias iš jų – laisvė, nepriklausomumas. Tačiau viengungystė tekste visgi įvardijama kaip karštinė tarpukario Lietuvoje, o šios karštinės pasekmė ta, jog moterys nustoja būti moterimis ir tampa „kenksmingomis”. Viengungystė sveikintina tik tada, kai tai yra tik tarpinė moters gyvenimo stotelė tarp karjeros ir šeimos. Viengunge pabuvusi moteris gali tapti ir modernia motina, kurioje telpa ir moteriškumas, ir moderni moters dvasia.
Kitame „Sekmadienio” tekste moterų viengungiškas gyvenimas apibūdinamas kaip „dabar įsivyravęs moters viengungės tipas, kuris žalingas ir pačiai moteriai ir visuomenei”. Tai rodo, kad moters pasirinkimas gyventi viengungiškai užtraukia jai tam tikrą dėmę, o toks moters pasirinkimas atliepia ir visai tuometinei visuomenei. Aprašomas vidinis moteriškumas bei jo puoselėjimas per daug sietinas ne su pačia moterimi ir jos emancipacija ar kokia nors laisvės išraiška, o su vyro poreikių patenkinimu. Kaip teigia V. Jūrėnienė, tokia kritika moterims viengungėms gali būti sietina su feminizmo baime, kuri kilo iš gan užsidariusios visuomenės mentaliteto, kuriai būdingas aklas tradicijų laikymasis bei gana primityvus moters ir vyro santykių vaizdavimas tuometinėje žiniasklaidoje.
Beje, amžiaus skirtumas tarp jaunikio ir nuotakos taip pat buvo aptarimas tarpukario spaudoje, pavyzdžiui, mėnesiniame žurnale „Piršlys”. Dar 1924 metais pasirodė tekstas, kuriame skatinama neužmegzti santykių su per daug jaunais, ar kur kas vyresniais partneriais – tokia meilė klaidinga, o po vedybų gali tekti ir išsiskirti, nes sutuoktiniai nebus vienas kitam lygūs amžiaus atžvilgiu. Per didelis amžiaus skirtumas tarp partnerių buvo laikomas irgi viena iš galimų skyrybų priežasčių. Kaip rašo R. Račiūnaitė-Paužuolienė, nors XX a. pr. susirasti kuo jaunesnę žmoną buvo laikyta garbe, nes tuomet išauga ir didesnė galimybė susilaukti su ja daugiau bei sveikų vaikų.
Kalbant apie senmerges bei senbernius būtų galima juos sieti ne su savarankišku sprendimu nesukurti šeimos, o su tam tikromis aplinkybėmis, kurios lėmė vienišą gyvenimą – geru senmergės pavyzdžiu galime laikyti senolę iš dokumentinio filmo „Šimtamečių godos”, kuri norėjo sukurti šeimą, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių gyvenimą nugyveno viena. Priešingai nei viengungiai, kurie tokį gyvenimo kelią pasirinko labiau sąmoningai. Požiūris į viengungius ar senbernius bei senmerges tarpukario laikotarpiu jau buvo pakitęs – jis buvo atlaidesnis. Tokį pasikeitimą lėmė XX a. 3–4 dešimtmečiuose pakitusi žmonių pasaulėžiūra bei mąstysena.
Kaip teigia R. Račiūnaitė-Paužuolienė, dar XX a. pr. šeimos nesukūrę žmonės, ypač kaimuose, buvo išstumiami už kaimo bendruomenės ribų ir jų gyvenimas atsidurdavo paraštėse, dažnai iš senmergių buvo pasišaipoma, nors jos nebuvo smerkiamos taip pat kaip moterys, susilaukusios nesantuokinio vaiko. Vestuvinėse apeigose jaunavedžiai patirdavo tuos socialinės padėties pokyčius, kurie nesukūrusiems šeimos buvo nepasiekiami – viengungiams tapti pilnaverčiais bendruomenės nariais nebuvo galima, nes jie nebuvo perėję vestuvinių ritualų. Nenuostabu, kad jaunimas savo gyvenimo socialinį pokytį dažniausiai visgi siedavo būtent su vedybomis.
Viengungystė kaip bandymas išsilaisvinti – tik ar pavyko?
Viengungystės pasirinkimas moteriai buvo kur kas svarbesnis nei vyrui. Tai būtų galima sieti su tuo, jog ir pati santuoka buvo kur kas svarbesnė moteriai. Vestuvės buvo socialinis moters egzistencijos pateisinimas. Nuolankesnis požiūris į vyrus viengungius gali būti sietinas su tuo, jog vyrams ir vedybos buvo tik dar vienas pasirinkimas. Kaip rašo R. Račiūnaitė-Paužuolienė, vyrams vestuvės – gyvenimo būdas, o ne lemtis, jie santuokoje ieškojo galimybių patvirtinti savo egzistenciją, o ne pačios teisės egzistuoti. Todėl viengungystė kaip bandymas išsilaisvinti labiau turėtų būti sietinas su moterimis, kurioms laisvė veikti bei gyventi, ne tik kad nesukūrus šeimos, bet, apskritai, nebuvo savaime suprantamas dalykas.
Moteriško išsilaisvinimo pavyzdžiu galima laikyti Liūnės Janušytės tarpukariu parašytą romaną apie pačios autorės gyvenimą Paryžiuje. L. Janušytės romanas „Korektūros klaida” gana ironiškai vaizduoja Lietuvos tarpukario ir ankstesnių laikų vyrų bei moterų santykius. Pagrindinės veikėjos romanas su kitataučiu bei kūrinyje plačiau atskleidžiamas ryšys su juo, rodo, jog moteris gali į vyrą žiūrėti kaip į objektą – toks požiūris anksčiau buvo būdingas tik vyrams. Kvestionuojamas ar net kiek pašiepiamas ir tradicinis požiūris į santuoką, meilę. Iškeliamas moters asmeninis pasirinkimas ir sprendimas dėl šeimos kūrimo bei supriešinamas su aklu senųjų tradicijų sekimu. Romane galima atrasti ir kartų susipriešinimą – močiutė prieš anūkę – aprašomas skirtingas šių moterų požiūris į meilę, šeimą, vedybas, intymius santykius. Taip pat keliamas moters pasitikėjimu savimi klausimas, išskiriamas meilės sau ugdymas. Liūnės bobutės ar „visų provincijos poniučių” požiūris į moterį, jos pasirinkimus rodo, kad konservatyvi moralė, ypatingai moterų atžvilgiu, dar buvo gana aktuali tarpukariu, ne tik tarp vyrų, bet ir tarp vyresnių moterų.
Šiame romane aprašomas pagrindinės herojės gyvenimas Paryžiuje gali būti laikomas baigtinio išsilaisvinimo pavyzdžiu – tai reiškia, kad moteris tarpukariu tapo atsakinga už savo sprendimus, juos ji priimdavo pati, nebijodavo užmegzti intymių santykių prieš vedybas, vyrus pradėjo laikyti objektais, nesikrimto dėl aplinkinių nuomonės bei ugdė pasitikėjimą savimi – šiomis savybėmis iki tol dažniausiai pasižymėdavo tik vyrai. Tačiau reiktų nepamiršti, kad romane vaizduojamos pagrindinės herojės išsilaisvinimas atrodytų kitaip, jei veiksmas vyktų ne Paryžiuje, o Kaune, kur moteris viengungė bei feminizmu perpintos idėjos buvo grindžiamos greičiau paskalomis, o ne konkrečiais šaltiniais. Tuomet, tikėtina, toks moters išsilaisvinimas nebūtų išbaigtas.
Tokiu neišbaigtu išsilaisvinimu galime laikyti ir dar vienos savaitraščio „Sekmadienis” skaitytojos bandymą pakeisti savo gyvenimą – moteris nusprendė gyventi viena, be vyro, tačiau po priimto sprendimo mato, jog visiškas išsilaisvinimas jai nėra įmanomas. Savo užklausoje skaitytoja prašo užuojautos bei nenori būti smerkiama, nenori būti kaltinama dėl savo pasirinkimo: „<...> Esu ištekėjusi, persiskyrusi ir dar kartą ištekėjusi moteris. Su antru vyru gyvenu iš viso šešis mėnesius, bet jaučiu, kad ir čia nieko gero nebus. <...> Nežinau, kodėl tai negaliu nurimti, pašėlęs noras ieškoti ko nors naujo nepalieka mane. Porą metų gyvenau viengungiškai ir jaučiausi laiminga. <...> Gal yra koks nors kompromisas tarp mano noro gyventi vienai, tėvų susipriešinimo ir dabartinės ištekėjusios moteriškės padėties.” Moters išsilaisvinimas susiduria su gana svarbiais ir atrodo neišsprendžiamais klausimais – asmeninis jos pasirinkimas neva žemina artimuosius bei juos skaudina, dabartinė santuoka nėra sėkminga, o noras būti viengunge rodos neįmanomas jos aplinkoje.
Neišbaigto išsilaisvinimo nuojauta, kuri gali būti sietina ir su apsisprendimu dėl šeiminio gyvenimo, tarpukariu skverbiasi ir į literatūros bei kitus tekstus. Sociologas Vytautas Kavolis, daugiausia analizuodamas tuometinę Putino ir Salomėjos kūrybą, išskyrė neišbaigto išsilaisvinimo priežastis, kurios nėra vien išorinės, bet gali kilti ir iš paties išsilaisvinimo siekiančio žmogaus bei jo vidinės laikysenos. Pirmoji išsilaisvinimui galėjusi kliudyti priežastis – monotoniškas nuodėmės ir klaidos ieškojimas savyje, antroji – proto blaivumas, skeptiškas racionalizmas, bei kaimiškas praktiškumas, kuris neleidžia žmogui patikėti galimybe padaryti lemtingą pokyčio žingsnį.
Taigi, baigtinio išsilaisvinimo priešu galėjo tapti pats laisvės trokštantis žmogus, kurio vidinė laikysena neleido iki galo sulaužyti nusistovėjusios tradicijos.
Beje, autorius išskiria dar ir XX amžiuje vyravusią mąstymo tradiciją, jog moteris kinta ne pati savaime, o tik veikiama vyrų – permainos moterį pasiekia dirbtinai ir tik per vyrus, o tradicija yra neatsiejama moters dalis, kuri ją veikia iš vidaus. Toks požiūris menkino tuometinių moterų savarankišką apsisprendimą dėl savo ateities, vyrų, kurį priimti dėl tebesitęsiančių konservatyvių ir tradicija paremtų mąstymo ypatumų, buvo vis dar gana sudėtinga.
Vis dėlto, nepaisant apčiuopiamų pokyčių tarpukario Lietuvoje, visuomenėje vyraujantys stereotipai kito labai lėtai, o XIX a. pab. susiklostę ir XX a. pr. nusistovėję tradicinės šeimos bruožai, nors ir ne taip stipriai, tačiau ir toliau veikė tarpukario visuomenę.