Gebėjimas užtikrintai ir įtikinamai viešai kalbėti yra vertingas turtas visiems, norintiems aktyviai dalyvauti besikeičiančiame pasaulyje. Dabar, labiau nei bet kada anksčiau, viešas kalbėjimas tapo gyvybiškai svarbiu gyvenimo įgūdžiu.
TED (Technology, Entertainment, Design) prezidentas Chris Anderson savo knygoje „TED Talks. Viešasis kalbėjimas“ pasakoja, kaip užmegzti ryšį su auditorija ir pasidalinti savo idėjomis. Viešasis kalbėjimas yra mokslas ir menas, kurio galima išmokti taikant įvairius metodus.
Daugelio kalbėtojų bėda, jog jie auditorijai nepasako nieko naudingo. Pagrindinė kalbos mintis yra pasakyti ką nors prasmingo. Neužtenka apgalvojo atskirus kalbos punktus ar sakinius, reikia skirti pakankamai laiko apmąstyti apie viską vienijančią grandį. Pranešėjas privalo turėti bendrą kalbos, kaip visumos, planą. Tai yra vienijanti linija, kalbos stuburas, viską jungianti tema, susiejanti atskirus naratyvo dėmenis. Ją turėti privalo kiekviena viešoji kalba. Tai reiškia, kad visos dalys turi būti susijusios tarpusavyje. Kaip apsispręsti dėl kalbos stuburo?
Pirmas žingsnis – kuo daugiau sužinoti apie savo klausytojus. Kas jie? Kokios jų žinios? Ko jie tikisi? Kas jiems rūpi? Ką kalbėjo ankstesni pranešėjai?
Kad kalba būtų įdomi, kalbėtojas turi skirti laiko bent dviem jos aspektams:
1. Parodyti, kodėl tai svarbu, į kokį klausimą ieškomas atsakymas, kokia problema sprendžiama, kokiomis žiniomis norima pasidalinti;
2. Kiekvieną teiginį pagrįsti pavyzdžiais, istorijomis, faktais.
Kad kalba darytų poveikį klausytojams, reikia sumažinti jos temų spektrą iki vienintelės tarpusavyje susijusių dalykų grandinėlės – kalbą vienijančios linijos, kuriai išdėstyti laiko užteks.
Rašytojas Richard Bach yra pasakęs: „teksto puikumą lemia išbraukto žodžio galia“. Mažiau yra daugiau. Viena populiariausių TED oratorių Brene Brown davė patarimą oratoriams: „planuokite savo pasisakymą. Tada sutrumpinkite jį perpus. Kai nustosite gailėtis prarastos pusės, likusią sutrumpinkite dar penkiasdešimt procentų“. Oratorius turi kalbėti tik apie tai, ką galima pakankamai gerai ir patraukliai pateikti. Rengiant pranešimą labai svarbu tinkama struktūra, kurios esmę sudaro pagrindinė mintis.
Svarbiausia kalbėtojui atrasti tokį kalbos modelį, kuris per skirtą laiką geriausiai atskleistų pagrindinę mintį ir iš kurio būtų aišku, kaip tarpusavyje susiję visi pranešimo dėmenys. Pavyzdžiui, TED oratorius seras Ken Robinson remiasi šia struktūra:
1. Įžanga – apie ką kalbėsime.
2. Kontekstas – kodėl tai svarbu.
3. Pagrindinės koncepcijos.
4. Jų praktinė reikšmė.
5. Išvados.
Apie kalbos stuburą ypač reikia pamąstyti, jeigu bus kalbama sunkiomis (slogiomis) temomis, pavyzdžiui, socialinę atskirtį, korupciją, ligas ir t. t. Tokių kalbų bėda, jog klausytojai nuo jų emociškai pavargsta ir nebenori daugiau nieko girdėti, juos užplūsta abejingumas. Išsisukti iš šios padėties padėtų kalbėjimas ne apie problemą, o apie idėją, verslininkė June Cohen dalinasi įžvalgomis:
1. Kalba apie problemą apeliuoja į moralumą. Kalba apie idėją skatina smalsumą.
2. Problema iškelia sunkiai išsprendžiamą klausimą, o idėja siūlo spendimą.
3. Kalboje apie problemą teigiama: „Juk tai siaubinga“. Kalboje apie idėją sakoma: „Juk tai įdomu“.
Klausytojų dėmesį daug lengviau prikaustyti, kai dalinamasi idėja, kaip išspręsti problemą, o ne prašymu kuo nors pasirūpinti.
Kalbėtojui surasti kalbą vienijančią ašį gali padėti šie paprasti klausimai:
- Ar aš aistringai domiuosi šia tema?
- Ar ji žadina smalsumą?
- Aš klausytojams svarbu tai sužinoti?
- Ar mano kalba yra dovana, ar prašymas?
- Ar dėstau naują, ar plačiai pasklidusią informaciją?
- Ar tikrai galiu aiškiai išdėstyti savo temą ir pateikti reikalingų pavyzdžių per man skirtą laiką?
- Ar pakankamai gerai išmanau šią sritį, kad mano kalba būtų verta klausytojų laiko?
- Ar turiu kompetencijos nagrinėti šią temą?
- Kokiais penkiolika žodžių apibendrinčiau savo pranešimą?
- Ar tie penkiolika žodžių sudomins žmones ir įtikins juos mane išklausyti?
Bestselerių autorė Elizabeth Gilbert įsitikinusi, kad naudinga planuoti kalbą taip, lyg ji būtų skirta vienam klausytojui. Mintys apie jį įleis į oratoriaus kalbą sielos ir širdies šilumos, nes kalbos skirtos demografinei grupei skamba šaltai.