Pristatant idėją, pasirodžius prieš auditoriją, bijoma – ne tik šios akimirkos sėkmės ar nesėkmės, bet ilgalaikės reputacijos pasekmių. Žmonės yra socialios būtybės, todėl jiems labai svarbu, ką apie juos galvoja kiti žmonės. Trokštama pagarbos, paramos ir meilės, nuo to priklauso laimės jausena.
Kalbėtojo misija yra papasakoti apie kažką, kas nepaprastai svarbu jam pačiam ir įgyvendinti tai klausytojų mintyse. Tas kažkas yra idėja, kuri mentaliniu vaizdiniu, bus klausytojų atrama, liks jų mintyse, taps jiems vertybe ir iš dalies juos keis. Idėja yra bet kas, kas gali pakeisti žmonių požiūrį į pasaulį. Kiekvienas, turintis dėmesio vertą idėją, gali pasakyti uždegančią kalbą. Kalbant viešai svarbiausia ne pasitikėjimas savimi, drąsa scenoje ar rišli kalba. Svarbiausia pasakyti ką nors vertingo. Nebūtina pranešti apie reikšmingą mokslo atradimą, genialų išradimą ar sudėtingą teisės teoriją. Galima tiesiog:
1. Papasakoti, kaip ką nors padaryti.
2. Pasidalinti žmogiška įžvalga, pagrįsta įdomia istorija.
3. Kalbėti apie nuostabų ir prasmingą vaizdinį.
4. Kalbėti apie įvykį, kurį norėtumėte išvysti ateityje.
5. Prisiminti, kas gyvenime svarbiausia. Galima paprasčiausiai.
Chris Anderson, TED (Technology, Entertainment, Design) prezidentas, savo knygoje „TED Talks. Viešasis kalbėjimas“ aiškina, kaip savo idėjas paskleisti pačiu įtaigiausiu būdu ir užmegzti ryšį su auditorija. Kiekvienas žmogus yra unikalus, o kiekviena kalba – vienintelė, tačiau yra metodų, kuriais remdamasis kalbėtojas pasieks savo klausytoją, bus išgirstas ir įvertintas.
Daugelis pranešėjų (dažniausiai vyrų) mėgsta girdėti savo pačių balsą ir gali laimingi kalbėti ištisas valandas, nepasakydami nieko vertingo. Taip pat yra daug žmonių (dažniausiai moterų), kurie paprastai sumenkina savo darbo, žinių ir įžvalgų vertę.
Žmonės dievina istorijas, o išmokti papasakoti gerą istoriją gali kiekvienas. Daugelis geriausių kalbų remiasi tiesiog asmenine istorija ir iš jos gauta paprasta pamoka. Svarbu, kad kalbėtojas ir klausytojas turėtų bendrų žinių, jei kalbėtojas vartos savo žodžius, dėstys savo koncepcijas, savo prielaidas ir savo vertybes, nieko nepavyks. Tik remdamiesi bendromis žiniomis klausytojai gali atkurti kalbėtojo idėją savo mintyse, todėl kalbą rekomenduojama pradėkite nuo to, ką žino auditorija. Tikroji kalbos esmė glūdi išskirtiniuose žodžiuose. Žodžiais pasakojama istorija ir plėtojama mintis, aiškinami sudėtingi dalykai, iškeliama rimta problema arba įtikinamai kviečiama imtis tam tikrų veiksmų. Kalbant viešai reikia perteikti emociją, balso tonas ir kūno kalba atlieka labai svarbų vaidmenį.
Viešai rėžiamos bjaurios kalbos kelia pavojų ne tik pranešėjo reputacijai, bet ir publikos gerovei. Keturi kalbų tipai kurių reikia vengti:
Pardavimo kalba. Oratoriai nori gauti ir imti, o ne duoti. Nemalonu klausytis kalbos, kurios tikslas parduoti, ypač jei tikimasi visai ko kito. Godumas sakant viešąją kalbą kenkia net paties kalbėtojo interesams. Geriau kurti ne save reklamuojančio nuobodos, o dosnaus, nuostabius dalykus klausytojams dovanojančio žmogaus reputaciją. Svarbiausias kalbėtojo tikslas – duoti klausytojams, o ne imti iš jų. Verslo situacijose, kai įtikinti klientą pirkti yra pardavėjo darbas, tikslas turėtų būti duoti, nes sėkmingiausiai dirbantys pardavėjai geba įsijausti į klientų padėtį ir įsivaizduoti, kaip geriausiai patenkinti jų poreikius.
Padrika kalba. Padriki tauškalai nėra išeitis. Minčių srautas apie įvairius ateities variantus, nesant nei vieno stipraus argumento, jokių naujovių ir atradimo džiaugsmo. Bruno Giussani žodžiais tariant, „kai žmonės susėda paklausyti pranešėjo, jie suteikia jam kai ką nepaprastai vertingo, ko niekada nebesusigrąžins, – kelias minutes savo laiko ir dėmesio“. Kalbėtojo užduotis yra kuo geriau tai išnaudoti, todėl jei ketinama dovanoti žmonėms nuostabią idėją, pirmiausia reikia skirti laiko tam pasiruošti.
Biurokratinė nuobodybė. Kiekviena organizacija įdomi tiems, kurie joje dirba, – ir be galo nuobodi beveik visiems kitiems. Klausytojai pradeda snūduriuoti per pirmuosius sakinius, jei pasakojama apie ypatingą bendrovės ar nevyriausybinės organizacijos istoriją, sudėtingą ir įspūdingą struktūrą, stulbinamai talentingus ir reprezentatyviai atrodančius jos darbuotojus bei populiarumo ir pardavimo rekordus pasiekusius gaminius. Visa tai gali dominti tik kalbėtoją ir jo bendradarbius. Siekiant permainų, rekomenduojama kalbėti apie savo veiklą organizacijoje ir joje gimstančias drąsias idėjas, neliečiant temos apie organizaciją ar jos produkciją.
Įkvepiantis pasirodymas. Vienas įspūdingiausių dalykų, kurį galime patirti klausydamiesi kalbos, yra uždegantis įkvėpimas. Oratoriaus pastangos ir žodžiai klausytoją išjudina ir užpildo visa apimančiu, jaudinančiu galimybės pojūčiu, tačiau su šia galinga jėga reikia elgtis atsakingai. Puikiajam oratoriui baigus kalbėti, minia pašoka iš vietos ir ploja, visi išgyvena jaudinančias akimirkas. Klausytojai džiaugiasi tuo, ką išgirdo, o oratorius jaučiasi nenusakomai laimingas, gaudamas milžinišką pripažinimą. Didžiulis troškimas sulaukti ilgų plojimų verčia priimti blogus sprendimus. Kalbėtojai ruošdamiesi peržiūri įkvepiančių oratorių kalbas ir ima kopijuoti jų formą, bet ne turinį, rezultatas išeina pasibaisėtinas – tiesmukai naudojamasi visais įmanomais triukais ir emociškai manipuliuojama klausytojais. Po tokios patirties, klausytojai nebenori priimti tikrai nuoširdaus, įkvepiančio kalbėtojo. Klausytojus patraukia natūralumas, drąsa, nesavanaudiškas darbas, nesuklastota išmintis.
Charizmatiški oratoriai spinduliuoja džiaugsmą ir aistrą dalindamiesi savo patirtimi ir idėjomis, kurios bus naudingos klausytojams. Nėra nieko labiau įkvepiančio nei puikaus pranešėjo efektyviai pristatyta drąsi idėja, galinti pakeisti pasaulį.