– Kaip susikūrė jūsų organizacija? Kaip jūs prisijungėte prie jos?
Prieglius: Viskas prasidėjo, kai prieš penkerius metus internetu susirašė grupelė LGBT+ žmonių Vilniaus universitete ir nusprendė susipažinti. Kadangi 2016 metais Vilniuje vyko „Baltic Pride“, tai neformali VU LGBT+ grupė norėjo suorganizuoti bendrą Vilniaus universiteto LGBT+ ir juos palaikančių žmonių koloną eitynėse. Jiems pavyko, nes tąkart susirinko keli šimtai VU studentų, dėstytojų, administracijos atstovų. Vėliau VU LGBT+ grupė augo ir atsirado poreikis įsisteigti kaip organizacijai. Taip gimė Universiteto LGBT+ grupė.
Ada: Aš prisijungiau ,kad pati sau nebijočiau pripažinti kas esu. Dažnai būna, kad žinai, jog esi LGBT+, bet nesinori niekur rodytis, nes baisu. Atėjimas į Universiteto LGBT+ padėjo įveikti šią baimę.
Ernesta: Aš Universiteto LGBT+ grupėje atsiradau tada, kai grįžau iš studijų užsienyje ir norėjau kažkur savanoriauti. Jaučiau norą atstovauti idėjoms, kuriomis tikiu. Nesinorėjo būti vienai iš tų žmonių, kurie sako, kad palaiko, bet nieko aktyviai nedaro. Norėjosi imtis realių veiksmų.
– Gal galėtumėte papasakoti, kaip kilo noras kurti „Arcus“ tinklalapį ir jame dalintis VU studentų atviromis istorijomis bei kurti radijo laidą/tinklalaidę?
Prieglius: Šį projektą sugalvojome tada, kai supratome, kad lietuviškai informacijos apie LGBT+ labai mažai: tiek edukacinėmis temomis, tiek paprasčiausių žmonių istorijų. „Arcus“ tinklalapis skirtas studentams, jaunimui, rašome ne tik LGBT+ , bet ir lyčių stereotipų, lytiškumo ir kitomis temomis.
Ernesta: Radijo laidos idėja gimė visai netikėtai praeitų metų rudenį. Iš pradžių galvojome, kad tai tebus kelių laidų ciklas, kuriame supažindinsime klausytojus su mažiau žinomomis LGBT+ bendruomenės grupėmis, kitaip tariant tuo, kas slepiasi po pliusu. Bet kalbindami svečius supratome, kad norime pasidalinti kuo daugiau asmeninių istorijų ir neapsiriboti vien tik LGBT+ temomis, bet gvildenti ir lytinio ugdymo ar lyčių lygybės klausimus.
– Kaip randate žmones, kurie neanonimiškai pasidalintų savo istorijomis? Nes Lietuvoje tai reta.
Ada: Tai mūsų organizacijos nariai sutikę pasidalinti savo atsiskleidimo istorijomis: kaip atsiskleidė sau, savo šeimai, draugams. Ko gero, kai pats save pilnai priimi, pasidaro nebaisu tuo pasidalinti ir su kitais. Be to, Universiteto LGBT+ grupė ir sukuria mažą bendruomenę, tam tikrą terpę, kurioje jautiesi saugus. Džiugu, kad yra ir daugiau žmonių, norinčių dalintis savo istorijomis.
– Prie jūsų turinio gali prisidėti tik VU studentai/ alumnai ar gali ir kiti?
Ernesta: Taip, mes turime savanorių ir iš kitų universitetų, tad visada laukiame norinčių prisijungti. Ir nors oficialiai esame gavę tik Universiteto, bet ne Vilniaus universiteto LGBT+ grupės vardą, manau kad iš dalies tame galima įžvelgti ir privalumą, nes tapome atviri visiems universitetams.
– Kaip jūs galvojate, su kokiais iššūkiais susiduria homoseksualūs žmonės Lietuvoje?
Ada: Sunkumų kyla įvairių. Pavyzdžiui, itin sunku atsiskleisti ir būti savimi mokyklose, nes dažnai yra jaučiama patyčių baimė, o ir mokytojai kartais atvirai pasisako prieš LGBT+ teises. Taip pat daug įtampos kyla šeimose, kuriose augantis žmogus dažnai bijo atsiskleisti tėvams, o ir tai padaręs dažnai lieka nesuprastas, kartais net atstumtas. Galų gale, nesaugumo jausmas lydi ir mieste išeinant pasivaikščioti su savo antra puse, kai baisu paimti partnerį už rankos, jau nekalbant apie bučinį. Nežinau, ar visa tai galima vadinti iššūkiais. Greičiau, labai skaudžios patirtys.
Ernesta: Kartu vyrauja ir tokia nuomonė, kad tu negali turėti šeimos. Tokią stigmą palaiko ir Lietuvos teisinė sistema: vienos lyties asmenys negali susituokti, negali auginti vaikų.
Prieglius: Išskirčiau ir didelę transfobiją Lietuvoje. Translyčiai žmonės ne tik negali pasikeisti lyties dokumentuose, bet apskritai jaučiasi nesaugūs viešose erdvėse, dažnai jie lieka nesuprasti ir artimųjų.
– Žymus šveicarų psichiatras, psichologas, analitinės psichologijos kūrėjas Karlas Gustavas Jungas yra pasakęs, kad vienatvę nulemia ne tai, kad aplinkui nėra žmonių, o nesugebėjimas kalbėtis su žmonėmis apie tai, kas tau yra svarbu, arba tam tikros pažiūros, kurios kitiems žmonėms yra nepriimtinos. “ Tad klausimas, ar jaučiatės vieniši, kai jūsų nepalaiko ir kaip su tuo kovojate?
Ada: Natūralu, kad bet kuris žmogus, nesulaukiantis palaikymo iš artimiausių žmonių, jausis vienišas. Bet LGBT+ bendruomenėje pastebime tendenciją, kad tokie žmonės yra linkę rinktis į grupeles ir organizacijas. Tai yra vienas iš būdų ieškoti pagalbos, nes net jei tavo šeimos nariai tavęs nesupranta, visada gali rasti žmonių, kurie bus susidūrę su labai panašia patirtimi, o tai suartina žmones.
– Kaip tvarkotės su vis dar gajais stereotipais, kad homoseksualumas yra liga, sutrikimas?
Prieglius: Pramušti šį tabu padeda kalbėjimas. Paprastai žmonės bijo to, ko nepažįsta, nesupranta. Dėl to atsiskleidimo istorijų viešinimas, lytinis švietimas mokyklose mažina tokius stereotipus.
Ernesta: Šiais metais „Vilniaus Pride“ šūkis buvo gana ironiškas - ,,Demonstruokimės”. Manau, kad šis bandymas pašiepti visus tuos neigiamus komentarus, tokius kaip ,,Ko jie čia demonstruojasi?” irgi yra vienas iš būdų kovoti su stereotipais.
– Kaip manote, kokių priemonių vertėtų imtis, kad visuomenė taptų atviresnė, tolerantiškesnė?
Prieglius: Aš manyčiau, kad daug galios turi politikai, nes elitas rodo kryptį. Jeigu jie skleidžia neapykantą, tai negalima laukti pagerėjimo. Na, bet mes politikus renkame, tad daug ką galime savo balsais ir pakeisti.
Ernesta: Žmonių požiūris nesikeičia taip greitai, tad pirma reikėtų pradėti nuo edukacijos. Būna, kad tiesiog žmonės nepažįsta žmonių, kurie priklausytų LGBT+ bendruomenei, turi susiformavę realybės neatitinkančią nuomonę, o iš to kyla neapykanta. Manau, kad kai išgirsti realias žmonių istorijas, pradedi kitaip vertinti tokią bendruomenę.
Ada: Jei asmuo nemato žmonių, priklausančių LGBT+ tinklui, įsivaizduoja, kad tai lyg koks baubas po lova. Tam, kad neliktų tos nežinomybės ir reikia viešinti daugiau homoseksualių žmonių istorijų. Savo veikla mes ir stengiamės prie to prisidėti.
– Seku laidą „Spalvos“ ir ten teko matyti reportažą apie gėjus tėčius, kurie augina vaiką. Mane šiek tiek nustebino tas, kad jie nepabijojo atvirai kalbėti. Žiūrėdama kreipiau dėmesį ne vien į tai, ką jie kalba, bet ir kaip rūpinasi vaiku. Ši laida sulaukė daug blogų atsiliepimų, o aš vis galvoju, kad vaikui labai svarbu turėti ryšį su jį auginančiais tėvais, meilę, rūpestį bei daug kitų svarbių savybių, kurių kartais trūksta heteroseksualioms šeimoms, o ne tėvų orientacija . Kaip jūs galvojate? Kaip manote, ar Lietuvoje kažkada bus galima auginti vaiką homoseksualioms poroms?
Ernesta: Tai susiję ir su lyčių stereotipais: neretai tėčiai yra mažiau įsitraukę į vaikų auklėjimą ir rūpinimąsi jais. Būna ir taip, kad kolegos pašiepia tėvus, kurie išeina tėvystės atostogų, vadinasi, visuomenė vis dar iki galo nepriima to, kad ir tėčiai taip pat gerai gali pasirūpinti savo atžala. Kalbant apie tyrimus pastebima, kad homoseksualios poros savo vaikais rūpinasi netgi labiau nei heteroseksualios poros. Viena iš priežasčių yra ta, kad homoseksualios poros susiduria su didesniu neigiamos informacijos kiekiu, nukreiptu į juos. daug daugiau neigiamo visuomenės požiūrio ir stigmų. Tai juos verčia jaustis tarsi po padidinamuoju stiklu.
Ada: Iš tikrųjų tai, ko gero, susiję su lyčių stereotipais. Į lesbiečių šeimas paprastai žiūrima palankiau. Galbūt dėl moterų, kaip besąlygiškai mylinčių vaikus, įvaizdžio? Tik kodėl taip nuvertiname savo tėčius?
– Galbūt būtų įmanoma apibūdinti kaip jaučiasi LGBT+ žmogus siekiantis pritapti, ieškantis žmogiško ryšio su kitais?
Prieglius: Aš manyčiau, kad daug problemų kyla jau mokyklose. Pačioje mokykloje turėtų įsitraukti suaugę – tėvai, mokytojai, jeigu pastebi patyčias. Tėvai turėtų būti pirmieji, kuriems vaikas atsiskleidžia, bet, deja, dažniausiai taip nebūna. LGBT+ temos šeimoje ir mokykloje laikomos tabu, nors tai tik gilina atskirtį ir stigmą.
Ernesta: Mokykloje, apskritai, pritapti yra daug sunkiau, nes nuolat esi su ta pačia klase, tais pačiais žmonėmis, ir jei jie tavęs nepriima, tai gali priversti pasijusti labai vienišam.
Ada: Studijų metai, matyt, dėl to ir skiriasi nuo mokyklos metų. Universitete turi daugiau laisvės pasirinkti su kuo bendrauti, esi mažiau priklausomas nuo kitų ir mažiau rūpiniesi, ar kam nors patinki ar ne. Užmezgus ryšį su savo bendraminčiais įgauni dar daugiau pasitikėjimo savimi.
– Teko skaityti tikrais faktais paremtą Jonny Benjamin bei Britt Pfluger knygą „Nepažįstamasis ant tilto“, kuriame pasakojama apie jaunuolį, kurį traukia tos pačios lyties žmones, kuris serga psichine liga ir yra iš tikinčios šeimos. Taip pat skaičiau Norvegės suicidologės Heidi Hjelman pranešimą „Įsitvirtinusios tiesos suicidologijoje: ar jos tikrai teisingos“, kur buvo teigiama, kad pagrindinė savižudybės priežastis- negebėjimas atitikti savo arba kitų žmonių iškeltų lūkesčių kartelės. Knygoje, kaip ir straipsnyje, yra akcentuota, kad palaikymas, meilė, yra vienos iš pagrindinės vertybių žmogaus gyvenime. Ką vertėtų daryti, kad situacija keistųsi?
Ada: Galima manyti, kad viskas susiję. Jei daugiau savižudybių tarp vyrų, tai atsiveria į vyrų rolę kaip neverkiančius, tik pinigus šeimai uždirbančius žmones. Labai gerai, kad netrukus startuos LGBT+ psichologinės pagalbos linija, kurioje tiek jaunuoliai, tiek tėvai galės anonimiškai pasikalbėti su specialistais. Tad tokie projektai ir padeda kovoti su šia skaudžia problema.
Ernesta: Savižudybės tema apskritai yra labai opi Lietuvoje. Iki šiol nėra rastas geras sprendimo būdas. Prisideda ir stigma ieškoti psichologinės pagalbos. Tai dar sunkiau LGBT+ žmonėms, nes bijoma, kad ir psichologai, psichoterapeutai gali nepriimti tokių žmonių. Tačiau reikia žinoti, kad specialistai visada atviri, padės visiems žmonėms ir tikrai neatstums.
– Kai paskelbiau, kad rašysiu apie LGBT+ žmones, man parašė viena vaikinas, kuris dirbo vaikinų kolektyve, turėjo stabilų darbą, darbe jam sekėsi, kilo karjeros laiptais, tačiau kažkas sužinojo, kad jis priklauso LGBT+ ir prasidėjo emocinis smurtas, patyčios ir sakymas, kad čia dirbi tam, kad poros ieškotumeisi. Žmogui tapo sunku būti tokiam kolektyve. Tad galvoju, kas padėtų ugdyti žmonių emocinį intelektą?
Prieglius: Tai susiję ne tik su emociniu intelektu, bet su elementariu žmogiškumu. Dažnai patyčios nuleidžiamos juokais, tačiau kolegos išgirdę panašius pasisakymus neturėtų likti abejingais, nes tai tik prisideda prie dar didesnės problemos.
Ernesta: Deja, emocinio intelekto neišugdysi taip greit, todėl vėl tenka grįžti prie to, kad viskas turi būti mokoma nuo pat vaikystės. Ir tai galioja kalbant ne tik apie LBGT+ bendruomenę, bet ir apie visas kitas mažumas. Skirtumų priėmimas ir atvirumas turėtų tapti elementarūs dalykai visoje visuomenėje.
– Pabaigai norėčiau paklausti, ką jūs keistumėte švietimo sistemoje, kad kiekvienas žmogus, nepaisant jo amžiaus, lyties, orientacijos būtų suprastas ir priimtas kitų?
Ada: Reikėtų pradėti nuo lytinio ugdymo integravimo į švietimo programą. Seksualumas, lytiškumas šeimose ir mokyklose lieka tabu tema, o tai veda prie to, kad vaikai vis tiek susiranda informaciją internete, tik ji dažnai būna neteisinga. Todėl suaugusieji turi kalbėti apie lytiškumą su vaikais, pateikti mokslu grįsta informaciją. Prisimenu, kaip mokykloje per biologijos pamokas mus, merginas, klasėje atskyrė nuo berniukų, kad pakalbėtų apie lytinio brendimo klausimus. Paskui ir užauga tokie vaikai galvodami, kad apie šias temas negalima kalbėti, kad tai gėdinga. Taip pat ir su LGBT+ temomis: kuo labiau jas nutylime, tuo sunkesnis ir skaudesnis bus LGBT+ vaiko savo lytinės orientacijos pripažinimas sau ir kitiems.
Ernesta: Be to, jeigu patys mokytojai nejaukiai jaučiasi kalbėdami lytiškumo temomis, yra specialistų, kurie gali pravesti lytinio švietimo pamokas. Tą, pavyzdžiui, daro jaunieji medikai iš Lietuvos medicinos studentų asociacijos. Svarbu nepalikti vaikų vienų su internete rasta, dažnai neteisinga informacija .