Tekstas: Algė Ramanauskienė
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
– Daug yra gėlių verslų Lietuvoje, bet dar neteko susidurti su tokiu, kuriam diriguotų vyras. O tau ar dažnai tenka susidurti su nuostaba žmonių veide, kai papasakoji, ką veiki?
– Vis dar pasitaiko. Bet galiu pasakyti, kad vis mažiau ir mažiau. Taip, Lietuvoje tradiciškai tuo iš tiesų dažniau užsiima moterys. Nors užsienyje įprasta, kad su gėlėmis ir augalais dirba ir vyrai. Gal tai koks sovietmečio palikimas, kad vieni darbai tik moterims, kiti – tik vyrams. Kartais nauji klientai įtariai žiūri, ne iš karto pasitiki, abejoja, kad vyras gali kažką iš augalų sukurti. Kitiems atrodo, kad tai labai romantiškas užsiėmimas. Bet tai nėra lengva veikla. Darbas kartais trunka nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Ne visada laisvi ir savaitgaliai, ne viską gali suplanuoti ir pamatuoti.
– Kaip pradėjai dirbti su gėlėmis? Kas tave atvedė į jų pasaulį?
– Tiksliai net neprisimenu, kaip viskas prasidėjo. Atrodo, gėlės ir augalai visada buvo šalia. Aplinka, kurioje augau, buvo neatsiejama nuo gamtos. Nors gimiau Vilniuje, visas vasaros atostogas leisdavau senelių vienkiemyje, kur miškas, pievos, sodai ir gėlės. Daug gėlių! Mama taip pat visą gyvenimą sukosi tarp gėlių, dirbo gėles auginusiame ūkyje, vėliau – floriste, o prieš septyniolika metų kartu su tėčiu atidarė savo gėlių parduotuvę. Daugumos augalų pavadinimus žinojau nuo mažų dienų, kai kuriuos – net lotyniškus. Net nepajutau, kaip tai tapo mano darbu. Matyt, kitaip ir būti negalėjo.
– Kokios būdavo tavo vasaros kaime, pačioje tikriausioje gamtoje?
– Būdavo labai linksma. Susirinkdavome visi pusbroliai ir dienos pralėkdavo labai turiningai, prisigalvodavome visokių veiklų: statydavome namus medžiuose, kasdavome požemines slėptuves, tiesdavome tiltelius per pelkynus miške. Ypač svarbią vietą užėmė žvejyba – keldavomės anksti ryte, sėsdavome ant dviračių ir mindavome link ežero, o vakare vėl – pažvejoti ir išsimaudyti. Seilės renkasi prisiminus ilgas žirnių lysves ar dar ilgesnius pasisėdėjimus trešnių medžiuose... Aišku, gaudavome ir darbo – ravėdavome daržus, skaldydavome malkas, grėbdavome šieną, nešiodavome vandenį... Tradiciniai kaimo darbai, kuriuos šiandien turbūt visi, tą patyrę, prisimename su nostalgija.
– Kokie augalai šiandien želia tuose vaikystės laukuose? Ką ten auginate?
– Dabar ten auga daug skirtingų gėlių ir augalų. Vienmečiai, daugiamečiai, uogos, vaismedžiai... Visko daug! Vis dėlto daugiausiai auginame sezoninių gėlių – tulpių, jurginų, saulėgrąžų, zinijų, ramunių, kardelių, įvairiausių žolių, smilgų – viso to, kuo dekoruojame, ką dedame į puokštes ar sezono metu tiekiame kitiems floristams.
– Ar iki gėlių tau teko užsiimti ir kitomis veiklomis? Juk pagal išsilavinimą esi filologas?
– Studijų metais teko dirbti skambučių centre, atlikinėjau rinkos tyrimų apklausas vokiečių kalba, dirbau sporto prekių parduotuvėje, teko ir vertėjauti. Turbūt nebuvo labai įdomu... O gal gamta nenorėjo paleisti. Net nepajutau, kaip įsisukau į šeimos verslą, – iš pradžių tekdavo šį bei tą padėti, vėliau pradėjau užsakinėti gėles iš Olandijos, šiandien jau darau viską, ir dar daugiau.
– O kaip mokeisi kurti puokštes? Ar jas dėliodamas vadovaujiesi kokiomis nors taisyklėmis, seki floristikos pasaulio naujienas ir tendencijas?
– Sunku nebuvo. Mano mama floriste dirba daugiau nei 25 metus, yra šioje srityje gavusi gana reikšmingų apdovanojimų, vertinama kolegų floristų ir ištikimų klientų. Būtent jos kurtos puokštės būdavo įteikiamos į Lietuvą oficialiems vizitams atvykstantiems garbiems svečiams iš kitų šalių, o jos kompozicijos puošdavo Lietuvai svarbius renginius. Taigi turėjau iš ko mokytis. Visada turėjome su augalais ir floristika susijusios literatūros ir periodinių leidinių, be to, aišku, socialiniai tinklai atvėrė galimybę dalintis, gerokai greičiau ir gausiau susipažinti su pasaulio tendencijomis. Šiuolaikiniame pasaulyje labai griežtų taisyklių jau nėra, vyrauja daug skirtingų stilių ir atlikimo technikų. Vienintelė dabar pastebima tendencija – daugiau sezoninių ir vietinių gėlių. Aš turiu gana tvirtus klasikinės floristikos pagrindus, tačiau darbe stengiuosi juos papildyti subtiliais, laisvesniais, šiuolaikiškesniais akcentais.
– Kokios gėlės, augalai tau pačiam labiausiai patinka?
– Šeimoje juokiamės, kad gražiausios gėlės yra tos, kurios jau parduotos... Žinoma, turiu savo mėgstamas ir mėgstamesnes. Man patinka jurginai, nes jų yra be galo daug spalvų, formų ir dydžių. Gaila tik, kad sezonas toks trumpas. Daug žavesio turi saulėgrąžos, niekada neatsibosta tulpės ar plukės. Vazos gali būti netinkamos, o negražių gėlių nėra.
– Ar tavo šeima – žmona, vaikai – taip pat įsitraukę į gėlių pasaulį?
– Sunku neįsitraukti, kai tai šeimos verslas, tačiau žmona turi savo mėgstamą veiklą ir prisideda tik palaikydama mano idėjas. Na, o vaikai jau atpažįsta kai kurių gėlių pavadinimus, dukra mėgsta parduotuvėje žaisti floristę, kuria savo puokštes, laisto vazonines gėles. Dvimetis sūnus gali reikšmingai pasakyti, kad puokštė vazoje labai graži!
– Spėju, savo žmonai gėlių dovanoji labai dažnai...
– Teisingas spėjimas. Draugystės pradžioje atrodė, kad dovanojamos gėlės bus ypatingesnės, jei nesakysiu, ką dirbu, tad kurį laiką paslaptį pavyko išlaikyti. Man patinka dovanoti gėles. O žmonai patinka jų gauti. Dabar, nešdamas puokštę namo, pridedu ir mažą puokštelę dukrai. Gražu, kai namus visada puošia gėlės.
– Kaip manai, koks būtų pasaulis be gėlių?
– O koks būtų meniu be deserto? Pavalgytumei, bet kažko vis tiek trūktų...
