Vyresniosios kartos poreikiai, arba Kodėl bobutės „dirba“ feisbuke

Neseniai išgirdau tokią frazę: „Tas, kas dirba su kastuvu, tas neturi laiko lindėti socialiniuose tinkluose.“ Negaliu ginčytis, tiesos yra. O ką daryti tiems, kurie nedirba? Na, sakykim, tapai bedarbiu. Bet ši būsena laikina. O jeigu tampi pensininku? Tai nėra laikina būsena. Tai visam likusiam gyvenimui. Ir tada kyla klausimų – ką veikti, kuo užsiimti, kaip save realizuoti kokioje nors veikloje. Žmogus taip jau sutvertas, kad nuolat nori kažką veikti ir priklausyti kažkokiam tai sociumui, jis nesutvertas būti vienas.

Vis dažniau imama kalbėti apie teigiamą ir neigiamą socialinių tinklų įtaką. Tai gerai ar blogai savo gyvenimą perkelti į internetines erdves? Vieningos nuomonės nėra. Pliusai ir minusai gali būti veikiami daugelio faktorių. Pavyzdžiui, kad ir žmogaus amžiaus.

Jeigu turime priklausomybę alkoholiui arba rūkalams, dažniausiai to nepripažįstame. Tai išties sunku pripažinti ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Kai paklausiau savo vienos draugės, ar nemano esanti priklausoma nuo interneto, ji tik nusijuokė ir pasakė: „O, taip, aš be jo gyvent negaliu!“ Mums negėda prisipažinti, kad turime priklausomybę socialiniams tinklams, nes tai neturi neigiamo atspalvio. Tačiau reikia nepamiršti, kad žodis „priklausomybė“ reiškia sveikatos sutrikimą. 

Tiesa, priklausomybė nuo socialinių tinklų neturi intoksikacijos, bet gali sukelti abstinenciją, kai nusprendžiame jų atsisakyti – atsiranda nerimas, dirglumas, nuotaikų kaita, suprastėja gyvenimo kokybė.

Ko gero, daugiausiai tyrimų atlikta su  „Facebook“ socialiniu tinklu. Yra nemažai pliusų, kaip kad, pavyzdžiui, galimybė matyti savo draugus iš viso pasaulio, palaikyti su jais kontaktus. Galime dalintis savo akimirkomis per nuotraukas, dalintis įvairiausiomis žinutėmis, savo mintimis ir būti visur pasiekiami. Iš tiesų tai šaunus dalykas. Tačiau pastebima ne vien tik gražioji bendravimo socialiniuose tinkluose pusė.