Yra pakankamai būdų patikrinti picos autentiškumui: keletas triukų ir jau aišku – valgai picos feiką ar kažką tikro

Pica? Varguolių maistas! Kažkada taip sakydavo gurmė, kuriems picos valgymas buvo gėdingas. Bet laikai pasikeitė. Po to, kai kultinio Holivudo filmo žvaigždė Julia Roberts nuėjo Neapolyje pas mano seną pažįstamą Condurro suvalgyti „Margaritos“, po to, kai UNESCO Neapolio picos meną paskelbė pasaulio kultūros paveldu, požiūris į picą pasikeitė.

Dar labiau jis pasikeitė per pandemiją ir karantiną. Mišelininiai restoranai tyliai užsidarinėja, o Neapolio picerijos klesti. Šeštadieniais, kaip senais gerais laikais, minios žmonių gatvėje kantriai laukia numeriuko, kad galėtų suvalgyti išsvajotą marinarą. Picų kainos stabiliai kyla.

Yra trys picų valgymo mentalitetai. Pirmas: valgyti bet kokį kepinį, pridengtą jūros gėrybėmis, Chalapos paprikomis, sulaistytą sintetinių trumų aliejumi, ir įsivaizduoti, kad valgai picą. 

Antras: valgyti picą, kuri visais įmanomais būdais stengiasi būti panaši į neapolietišką. Tikėti arba abejoti jos autentiškumu, suprasti, kiek ji panaši į neapolietiškąją. Arba – atvirkščiai suprasti, kiek jai dar visko trūksta iki neapolietiškos.

Trečias: nuskristi iš Kauno į Neapolį. Nueiti į vieną seniausių, šimtą ir daugiau metų menančių picerijų – „Starita“, „Da Michele“, „Gorizia“, „Lombardi“, paragauti ir suprasti, koks šedevras yra „pizza verace Napoletana“. Nes pica gimė ten, tarp išdžiautų skalbinių, prakartėlių dirbtuvių, skrudinamos kavos kvapo. Gimė karalystėje, nors ne visiems lemta tai žinoti.

Dar labiau jis pasikeitė per pandemiją ir karantiną. Mišelininiai restoranai tyliai užsidarinėja, o Neapolio picerijos klesti. Šeštadieniais, kaip senais gerais laikais, minios žmonių gatvėje kantriai laukia numeriuko, kad galėtų suvalgyti išsvajotą marinarą. Picų kainos stabiliai kyla.

Yra trys picų valgymo mentalitetai. Pirmas: valgyti bet kokį kepinį, pridengtą jūros gėrybėmis, Chalapos paprikomis, sulaistytą sintetinių trumų aliejumi, ir įsivaizduoti, kad valgai picą. 

Antras: valgyti picą, kuri visais įmanomais būdais stengiasi būti panaši į neapolietišką. Tikėti arba abejoti jos autentiškumu, suprasti, kiek ji panaši į neapolietiškąją. Arba – atvirkščiai suprasti, kiek jai dar visko trūksta iki neapolietiškos.

Trečias: nuskristi iš Kauno į Neapolį. Nueiti į vieną seniausių, šimtą ir daugiau metų menančių picerijų – „Starita“, „Da Michele“, „Gorizia“, „Lombardi“, paragauti ir suprasti, koks šedevras yra „pizza verace Napoletana“. Nes pica gimė ten, tarp išdžiautų skalbinių, prakartėlių dirbtuvių, skrudinamos kavos kvapo. Gimė karalystėje, nors ne visiems lemta tai žinoti.

Tiems, kurie dar nenuskrido į Neapolį, nes bijo mafijos, arba tiems, kurie nuskrido ir pasakė, kad Neapolis – itin skurdus miestas su pigiomis picomis, siūlau išeitį.