Dunning-Kruger efektas
Viena plačiai žinoma kognityvinė problema vadinama Dunning-Kruger efektu, kurią aprašė psichologai David Dunning ir Justin Kruger straipsnyje „Nekvalifikuoti ir to nežinantys: kaip sunkumai pripažinti savo neišmanymą veda prie perdėto savęs vertinimo“, ir čia pateikė įrodymus reiškinio, su kuriuo kiekvienas esame susidūrę gyvenime. Žmonės, išties gerai išmanantys kokią nors sritį, yra linkę kukliau žiūrėti į savo gebėjimus, o žmonės, neturintys toje srityje įgūdžių ar talento, linkę be galo pervertinti savo kompetenciją. Žmonės tiesiog nepakankamai žino apie savo trūkumus ir todėl nesugeba pripažinti neišmanymo. Ir todėl toliau klysta, su perdėtu pasitikėjimu ir palaimingu optimizmu.
Troškimas suprasti pasaulį ir įžvelgti jame struktūras reiškia, jog mes daug laiko praleidžiame įtikinėdami save, kad pasaulis funkcionuoja taip, kaip jis iš tiesų nefunkcionuoja. Tai gali aprėpti viską – nuo smulkių asmeninių prietarų iki visiškai klaidingų mokslinių teorijų, ir paaiškina, kodėl mes tokie paveikūs propagandai ir melagienoms. Kai kas nors sugeba įtikinti didelį būrį žmonių, kad jų mėgstamiausia pasaulio funkcionavimo teorija yra teisinga – tai jau pagimdo religiją, ideologiją ir visas kitas didžiąsias idėjas, istorijos tėkmėje.
Gobšumas ir egoizmas skatina pervertinti savo galimybes
Kai reikia planuoti į priekį, žmonės labai prastai įvertina riziką. Iš dalies todėl, kad menas numatyti yra labai sudėtingas procesas vertinant įvairias prielaidas. Vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką planavimui, yra godumas. Galimybė greitai praturtėti visada būna vienas iš dalykų, priverčiančių žmones prarasti sveiką protą, – pasirodo, kad, kai mus pernelyg užvaldo pagunda uždirbti, labai prastai apskaičiuojame išlaidas ir pajamas. Pasitaikius vilčiai praturtėti, džiaugsmingai pamirštame sąvokas žodžių „moralė“ ar „padorumas“.
Gobšumas ir egoizmas priveda prie kitos dažnos klaidos: norėdami įgyti pranašumą imame gadinti gyvenimą visiems kitiems. Socialiniuose moksluose ši klaidų rūšis vadinama „socialiniais spąstais“ arba „bendruomenių tragedija“: jos nutinka, kai grupė žmonių savo nuožiūra daro kažką, kas, žvelgiant iš trumpalaikės perspektyvos, visiškai puiku, bet, kai tą patį ima daryti daugybė žmonių, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, duoda siaubingų rezultatų.
Kognityviniai nukrypimai skatina fanatizmą
Labai dažna žmonių klaida yra išankstinis nusistatymas ir pasaulio skirstymas į „mes“ ir jie“ bei polinkis greitai patikėti visomis įmanomomis blogybėmis apie „juos“. Mūsų kognityviniai nukrypimai skatina fanatizmą: skirstome pasaulį pagal modelius, kurie galbūt neegzistuoja, priimame greitus sprendimus remdamiesi tuo, kas pirmiausia šovė į galvą, atsirenkame įrodymus, patvirtinančius mūsų įsitikinimus, žūtbūt stengiamės įsilieti į žmonių grupes ir galiausiai nepajudinamai tikime savo viršenybe prieš kitus, nors neturime tam jokios pagrįstos priežasties.
Penkios keisčiausios manijos istorijoje
Tom Phillips savo knygoje „Žmonės: kaip mes viską su*ikom. Glausta mūsų nesėkmių istorija“ įvardino, jo manymu, penkias keisčiausias manijas istorijoje:
Šokių manija. Nepaaiškinamas ir nevaldomas troškimas šokti buvo įprastas reiškinys XIV-XVII a. Europoje, kartais jam pasiduodavo tūkstančiai žmonių. Niekas negali dorai paaiškinti priežasties.
Šulinių nuodijimas. Maždaug tuo pat metu dažnai kildavo masinė panika dėl gandų apie užnuodytus šulinius, paprastai dėl to kaltindavo žydus. Kai kuriais atvejais panika baigdavosi riaušėmis ir žydų namų padegimais.
Penio vagystė. Panikos proveržiai dėl to, kad piktavaliai vagia arba sumažina vyrų penius, kildavo visame pasaulyje, Viduramžių Europoje tuo kaltindavo raganas, Azijoje – apnuodytą maistą, Afrikoje – burtininkus.
Juoko epidemijos. Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio nevaldomo juoko epidemijos kildavo daugelyje Afrikos mokyklų. Vienas garsiausių protrūkių, prasidėjęs Tanzanijoje 1962-aisiais, truko pusantrų metų ir privertė laikinai uždaryti mokyklas.
Raudonoji panika. Klasikinė „moralinė panika“: XX a. 5-uoju ir 6-uoju dešimtmečiais JAV kilo antikomunistinės isterijos banga, mat žiniasklaida ir politikai populistai skleidė perdėtus gandus apie komunistų agentus, neva infiltruotus į visus Amerikos visuomenės sluoksnius.
Kodėl žmonės daro blogus sprendimus?
Nors žmogaus smegenys nuostabios, jos taip pat ir be galo keistos, linkusios prastai veikti pačiomis blogiausiomis akimirkomis. Mes paprastai priimame siaubingus sprendimus, patikime absurdiškais dalykais, nekreipiame dėmesio į tiesiai sau prieš akis gulinčius įrodymus ir prisigalvojame jokios prasmės neturinčių planų.
Kodėl unikalus mąstymas leidžia mums neįtikėtinais būdais pagal savo norą keisti mus supantį pasaulį, bet tuo pat metu nuolat skatina rinktis blogiausią iš įmanomų variantų, labai aiškiai suvokiant, kad tai prastas sumanymas?
Šiam klaidingam struktūrų įžvelgimui pavadinti sukurta daugybė terminų – tokių kaip „iliuzinė koreliacija“ ar „klasterinė iliuzija“.
Kaip mitai tampa tiesa? Atsitiktinumai kuria modelius
Iliuzijų aukomis gali tapti netgi įgudę profesionalai. Pavyzdžiui egzistuoja įsitikinimas, kad mėnulio fazės įtakoja žmonių elgesį, šis įsitikinimas mena daugelį amžių, netgi kilo žodis „lunatikas“. Esmė, kad vienu metu visa tai iš tikrųjų galėjo būti tiesa, nes prieš išrandant dirbtinį apšvietimą – ypač gatvių žibintus – mėnulio šviesa darė gerokai didesnį poveikį žmonių gyvenimui.
Viena teorija kelia prielaidą, kad benamiai žmonės, nakvodavę gatvėse, esant pilnačiai, negalėdavo užmigti, o nemiga sustiprindavo visus jų turimus psichikos negalavimus. Taip pat egzistuoja alternatyvi prielaida, kad vakarais žmonės, žinodavo, kad dėl pilnaties galės matyti kelią namo ir teks mažiau nerimauti, jog pasiklys, bus apiplėšti ar nugrius ir mirs griovyje, todėl daugiau prisigerdavo alkoholio.
Mintis, kad mėnulio fazės veikia žmonių elgesį, ilgam įsitvirtino kultūroje, todėl tikėtina, kad prisiminėte visus atvejus, kai iš tiesų taip nutiko, ir pamiršote kartus, kai nepasitaikė nieko panašaus. Visai to nenorėdamos jūsų smegenys iš atsitiktinumų sukūrė modelį.
Problemų sprendimo metodikos
Smegenų polinkis rinktis remiasi inkarinė euristika ir prieinamumo euristika:
- Inkarinė euristika. Kai kažką sprendžiate, ypač jei daugiau nelabai kuo galite remtis, jus neproporcingai stipriai veikia pirma išgirsta informacija. Pirminė visiškai neinformatyvi informacija, gali veikti mūsų sprendimus, nes mums duodamas „inkaras“ ir smegenys naudoja jį kaip atramos tašką imdamos ieškoti atsakymo.
- Prieinamumo euristika. Mes priimame sprendimą remdamiesi lengviausiai į galvą ateinančia informacija, užuot nuodugniai apsvarstę visus įmanomus duomenis. O tai leidžia teigti, kad smarkiai linkstame savo pasaulio matymą grįsti neseniai nutikusiais arba ypač dramatiškais ir įsimintinais dalykais, o viskas, kas sena ir kasdieniška, taigi turbūt ir tiksliau atspindi kasdienybės tikrovę, tiesiog savotiškai išnyksta.
Kodėl inkarinė ir prieinamumo euristikos netinkamos spręsti sudėtingoms problemoms?
Veikdamos drauge, inkarinė ir prieinamumo euristikos yra labai naudingos, siekiant greitų sprendimų krizių akimirką arba kai priimame nereikšmingus kasdienius sprendimus, neturinčius ypatingo poveikio. Tačiau šis būdas visiškai netinka, jeigu norite priimti labiau apgalvotą sprendimą, atsižvelgdami į visą šiuolaikinio pasaulio kompleksiškumą, nes tokiu būdu Jūsų smegenys bandys vis grįžti į jau pažįstamą komforto zoną ir remtis tuo, ką išgirdote pirmiausia, arba tuo, kas greičiausiai šauna į galvą.
Problema, kad mūsų smegenys nekenčia, kai paaiškėja, jog jos klydo. Žmonės turėdami menkiausią įrodymą, paremiantį išankstinius įsitikinimus, džiaugsmingai nepaiso galbūt gerokai gausesnių įrodymų, galinčių privesti prie minties, kad buvo visiškai klystama. Nekalčiausiais atvejais tai leidžia paaiškinti, kodėl mes linkę gauti naujienas iš šaltinių, kurie iš esmės neprieštarauja mūsų politinėms pažiūroms. Labiau kraštutiniais atvejais tai paaiškina, kodėl negalime perkalbėti tikinčiųjų konspiracijos teorijomis, nes atsirenkame faktus, kurie paremia mūsų tikrovės matymą, ir atmetame visus kitus.
Kartais, vien pasakydami žmonėms, jog šie neteisūs – net jeigu kantriai pateikiate tai patvirtinančius įrodymus – galite priversti juos dar labiau patikėti tuo klaidingu dalyku. Susidūrę su tariamu prieštaravimu, jie padvigubina pastangas ir dar stipriau įsikimba savo požiūrio.
Smegenų pagalba kuriame sudėtingus pasaulio modelius, kurie pagerina mūsų padėtį
„Žmogaus smegenys yra nuostabus mechanizmas, jų dėka galime savo aplinkoje pastebėti struktūras ir daryti žiniomis grįstas prielaidas apie tai, kaip viskas veikia, mintyse kurdami sudėtingus pasaulio modelius, aprėpiančius daugiau, nei mato mūsų akys. O paskui galime šiuos mintyse įsivaizduojamus modelius panaudoti kūrybiškai: gebame numatyti pasaulio pokyčius, pagerinsiančius mūsų padėtį, – sako Jungtinės Karalystės žurnalistas Tom Phillips, – ir dar mokame perduoti idėjas kitiems žmonėms, kad jie pasiūlytų pataisyti dalykus, apie kuriuos nebūtume pagalvoję, šitaip žinias ir išradimus paversdami bendromis pastangomis, perduodamomis iš kartos į kartą. Paskui galime įtikinti kitus įgyvendinti sumanymą, iki tol gyvavusį tik mūsų vaizduotėje, ir šitaip pasiekti laimėjimų, kurie mums būtų neprieinami veikiant pavieniui.“
Protingiems žmonėms reikia mažiau pastangų
„Kuo labiau įgudę esate atlikdami kokią nors užduotį, tuo mažiau energijos jai reikia. Smegenų tyrimai rodo, kad gerėjant įgūdžiams su veiksmu susijusios smegenų veiklos pobūdis keičiasi – į ją įtraukiama vis mažiau smegenų sričių. Panašiai veikia ir talentas. Labai protingiems individams reikia mažiau pastangų tokioms pačioms problemoms spręsti – tą rodo ir vyzdžių išsiplėtimas, ir smegenų veikla. Bendras „mažiausių pastangų dėsnis“ galioja ne tik fizinei, bet ir kognityvinei įtampai. To dėsnio esmė tokia: jei yra keli būdai tam pačiam tikslui pasiekti, žmonės linkę rinktis reikalaujantį mažiau pastangų. Veiklos ekonomikoje pastangos reiškia išlaidas, o įgūdžių įgijimą skatina naudos ir išlaidų subalansavimo siekis“. Tingumas giliai įsišaknijęs mūsų prigimtyje.“ – rašo psichologas ir ekonomistas Daniel Kahneman.
Pasak Kevin Horsley, daugeliui žmonių atrodo, kad jie turi fotografinę atmintį, kurią apibūdina kaip gebėjimą greitai ir be jokių pastangų įtvirtinti vaizdinę informacija, o vėliau detaliai ją atkurti iš atminties. Tokiu atveju jūsų protas būtų tarsi fotoaparatas, fotografuojantis viską, ką norite žinoti. Deja, norint tobulos atminties reikia sąmoningų pastangų, o fotografinė atmintis yra visiškas mitas. Atmintis yra kūrybinis, o ne fotografinis procesas. Tobula atmintis – tai įgūdis, o ne prigimtinė dovana.