Žmonai nusprendus, man beliko tik viena – tapti pavežėju: teko apsičiupinėti, ar man visko pakaks

Vasara buvo ilga. Aš visą ilgą vasarą neturėjau jokio darbo. Sode apėjau kiekvieną augalą po tris kartus. Piktžolės verkdavo mane pamačiusios. Nes negailestingai raudavau jas ir rytą, ir vakare. Žmona mano pedagogė, jiems du mėnesiai atostogų. Tai mes abu trynėmės po namus. Namelis mūsų nedidelis, sodas tik šeši arai ir situacija, kaip rašydavo marksizmo klasikai, per kelias savaites tapo revoliucine. Pakako kibirkšties, kad įsipliekstų pasaulinės revoliucijos gaisras.

– Reikia kažką daryti. Tau, – nusprendė žmona.

Aš esu dvidešimtojo amžiaus vaikas. Tai tame amžiuje ir gaudavau gerus darbus. Dvidešimt pirmajame amžiuje darbdaviai jau žvelgė į mane įtartinai. Per senas, o ir aš pats jau sunkiai pakęsdavau ką nors virš savęs. Bet kaip visada išgelbėjo socialiniai tinklai. Skelbimas socialiniame tinkle kvietė taksauti ir žadėjo aukso kalnus. Sukioji sau vairą ir pinigėliai kapsi tau į sąskaitą. Tu jau pats renkiesi kur prikapsėjusius pinigėlius naudoti – Maldyvuose ar SPA malonumuose. Toks ir vargas.

Aha, prisiminiau visus gyvenime sutiktus taksistus.