Amerikos nepakerėtas: 70 metų išeivijoje pragyvenęs rašytojas svajojo apie Lietuvą, tačiau grįžti gyventi nepajėgė – čia nieko nebeliko

Ar gali žmogus, septyniasdešimt metų pragyvenęs svetur, skirtingose šalyse ir kontinentuose, neprarasti savęs? Ar gali, sulaukęs vos dvidešimt penkerių, būti spėjęs taip stipriai suleisti šaknis į gimtąją žemę, kad jokios okupacijos ir emigracijos jų neišrautų? Kad širdyje taip ir liktų lietuviu? Pažvelgus į rašytojo Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščius galima tvirtinti, kad tikrai taip. „Utena man liko geriausias miestas pasauly. Esu, galima sakyti, buvęs visur, bet nei Roma, nei Venecija, nei Londonas, nei Paryžius – niekados negali susilyginti su mano mylima Utena“, – yra rašęs poetas.

Tad kas nutiko, kad jis perėjo romas ir paryžius, niujorkus ir londonus, tačiau atminty taip ryškiai išsaugojo gimtosios Utenos ir Nemeikščių paveikslą?.. Ir kodėl tvirtas šaknis į Lietuvą įleidęs žmogus dienoraščiuose dažnai minėdavo, kad ieško arba neranda savęs?..

Karta, kuri turėjo bėgti

Alfonsas Nyka-Niliūnas priklauso egzodo, arba egzilės, rašytojams, žemininkų kartai, kuri brendo kartu su Nepriklausomybe. Tai karta, kuri, atslinkus Antrajam pasauliniam karui, vos per kelerius metus triskart patyrė vokiečių bei sovietų okupacijas. Antroji sovietinė okupacija buvo paskutinis vinis į karstą – reikėjo trauktis į Vakarus, norint būti laisviems. Vieni taip ir padarė, o kiti liko okupuotoje Lietuvoje, tikėdamiesi, kad laisvė greitai bus atkovota.

Tai, kad dalis jų nusprendė bėgti iš gimtosios žemės, nereiškia, jog sukūrę gyvenimus svetur apie tai nebegalvojo. Egzistencializmo persmelkta jų kūryba, A. Nyka-Niliūnas – ne išimtis.

Išeiviams gyvenimas nebuvo saldus, nors ir laisvėje. Gimtojoje šalyje buvę intelektualais, gerbiamais žmonėmis, JAV jie buvo viso labo emigrantai, pagarbą turėję užsitarnauti iš naujo. Nepaisant to, lietuvių literatūrinis, kultūrinis ir socialinis gyvenimas klestėjo – jie palaikė vienas kitą.

Tokiu būdu didžiausi Lietuvos kultūriniai talentai ir gimė išeivijoje – jų kūrybos neslėgė sovietinė cenzūra, galėjo rašyti tai, ką galvojo. Tiesa, apie sovietinę priespaudą tekdavo galvoti siunčiant laiškus