Gamta – nepriekaištingai suderinto veikimo atspindys. Vandenynas kasryt pasprunka nuo krantų, o naktimis rūsčiai užgula juos visu savo svoriu. Pokši ledas ašigaliuose, atsiskirdamas nuo amžinojo įšalo luitų, alsuoja kalnynai, užkloti sniego antklodėmis… Į juos gręžiuosi, ieškodama tobulybės ir ilgaamžiškumo.
Vakar sutikau gandrą, kuris akimirksniu sugriovė iliuziją apie gamtos tarpsmą, pavaldų dieviškajai tvarkai. Nors išskirtinai madingo kolorito paukštis visada teikia džiaugsmo akims ir sušildo širdį, jaukiai primindamas namus, sutiktasis atrodė stačiai kitoks. Retai kada pasitaiko stovėti greta laukinio paukščio, kai sparnais meistriškai atlikdamas reveransą, šis kleketuoja snapu ir šnypščia, tarsi keiktų viską aplinkui…
Nustebino ne jo įniršis, bet vaizdinys. Tvenkinio paviršius, nutviekstas vasaros saulės, atspindėjo neįprastą paveikslą, vertą Renuaro teptuko, – žmogus ir padangėms ištikimas sparnuotis. Kiekvienas savo valia palaiko vienas kito draugiją. Priešingai negu šunys, amžiams pririšti prie žmogaus. Vilkiška jų prigimtis nubunda nebent spoksant į mėnulį, kai krūtinę plėšo nenugalimas staugsmas, bet kaukti tylioje prašmatnių namų svetainėje jau lyg ir nepatogu.
Tas gamtos disonansas, sukurtas iš gudraus išskaičiavimo, keista tobulumo disfunkcija veste nuvedė prie paukščio. Norėjau ištiesti ranką – paliesčiau pasišiaušusį pakaušį, bet bijojau, kad pakels sparnus ir įsižeidęs nusklęs virš pušynų. Tada nežinia iš kur atsirado moteris. Drąsiai priėjo prie gandro, pasisveikino, tas klusniai tarsi naminis nusekė paskui, gerai žinodamas, ko tikėtis. Pasirodo, ta moteris su juo bičiuliaujasi jau trejus metus. Kartais gandras prapuola kelioms savaitėms rudenį ar žiemą, bet visi čia jį pažįsta ir netiki, kad ryžtųsi kelionei į pietus kartu su kitais. Vienišas savo noru, o gal gedintis prarastos mylimosios, nebesivargina ieškoti net maisto. Gandro globėja sako, kad jis, matyt, praradęs patį instinktą varliauti.
Tas paukštis primena liūdną, su viskuo tyliai susitaikiusį žmogų, kasdien pareinantį į tuščius namus. Jo nedomina valgis, nauji filmai, knygos ar parodos, netraukia kitų vienišių draugija. Tarsi sunkumas, užgulęs jo pečius, būtų pats Atlantas, apsaugantis pasaulį nuo griūties.
Sparnuočiai – laisvės manifestacija. Jie žvelgia į viską iš aukštai ir geriau negu kas kitas supranta, kad žmogus yra tik žemės grumstas. Gandras man apsireiškė lyg priekaištas už gamtos sudievinimą. Jis – atsiskyrėlis, pasirinkęs askezę, o gal ištremtas iš savo rūšies, – atrodė svetimas, gal net ne lietuviškas. Pavakarieniavęs metafiziškasis paukštis išskleidė sparnus lyg rąžytųsi ir tingiai atsiplėšė nuo žemės. Dairiausi, ar nepames kokios plunksnos kolekcijai. Norėčiau jį prisiminti.
***
Prie miško vartų palieku visą vidinį triukšmą. Šis permuša tylą, aidi nuo vieno kamieno prie kito, žadindamas girios dvasias iš popietės snaudulio. Nutildau visus širdies trombonus, trimitus, smuikus ir fleitas. Miškas turi savo simfoniją.
Pasineriu į ją lyg į gaivų vandenį, glostoma iš visų pusių sklindančio šlamėjimo. Girdžiu, kaip šakelės traška po kojomis, kažkam rėpliojant per samanas. Kukuoja gegutė, įsibrovusi į svetimą lizdą padėti kiaušinių. Girdžiu paukščius, čiauškančius skirtingomis kalbomis, bet vis tiek vienas kitą suprantančius. Nevalia iš miško ką nors išsinešti, antraip sugrius per amžius nusistovėjusi tvarka. Atsargiai apeinu voratinklius, kuriuose riebūs vorai tyko paikų muselių, delnu braukiu per švelnius smilgų plaukus, stebiu susigėdusią pušį, išsinėrusią iš sustabarėjusios žievės.
Nežinau, kur einu. Miškas pats traukia mane į gelmę, stumia į centrą. Kad ir kokiu keliu sukčiau, atsiduriu vis toje pačioje proskynoje. Heideggeris, užsidaręs kalnų trobelėje ir bandydamas įminti būties esmę, rašė, kad sąmonė – tai proskyna miško viduryje. Ją būtina prižiūrėti, stropiai rinkti šiukšles, antraip užžels piktžolėmis, ją užgriozdins nudžiūvusios šakos, pasiglemš pats miškas.
Virš galvos į taktą supasi pušys, kone tobulu apskritimu įrėmindamos giedro dangaus lopinėlį. Sustoju. Ištiesiu rankas į šonus atvirais delnais. Užsimerkiu. Įkvepiu. Pirmasis sąmoningas kvėptelėjimas akimirksniu išvaiko mintis, persekiojančias tarsi hienos: ką reikės veikti vakare; spaudžia batai, ko gero, teks ieškoti naujų; kaip keistai apsirengusi ta moteris, gandro draugė; būtinai važiuosiu prie jūros, vaikščiosiu basomis po kopas; gal išvis nevertėtų grįžti į miestą, gyvenčiau miške visą vasarą, tiesiog va taip.
Kartu su pirmuoju oro gurkšniu plaučius užplūsta pirmykštis kvapas, išduodantis nepertraukiamą nykimo ir atsinaujinimo ritualą. Užuodžiu po vakarykštės audros garuojančią drėgmę, gydantį pušų aromatą, liežuviu beveik jaučiu šalia tekančios upės skonį, nokstančių mėlynių saldumą. Su pirmuoju iškvėpimu atšvilpia vėjo gūsis, ilgais pirštais glosto užmerktas akis, jaučiu energiją, stipresnę už gyvybę. Ant sūrios odos nutupia dešimtys musių…
Prisimenu vyrą, kurį mačiau Budos šventykloje, atrodo, įsišventinusį į vienuolius, prisidengusį kūną pilkšva paklode. Kol kiti budistai su ryškiais apdarais meditavo po Budos medžiu, tasai sėdėjo atokiai, romiai šypsojosi, paskui iškėlė ranką ir ėmė švilpauti. Pamačiau pirmą paukštį, nutūpusį jam ant delno. Kai plunksnuočių suskrido visas tuntas, jie pradėjo čiauškėti tarpusavyje lyg seni bičiuliai, aptariantys dienos rūpesčius. Pelenei paukštukai pasiuvo šventinę suknelę, kad geros širdies mergina nesijaustų visų apleista, nemylima. Tačiau kaip pavadinti šitą chorą? Sparnuočių neišbaidė net benamiai šunėkai, apsupę vyrą, prie kurio prisigretino ir keletas laisvėje laigančių karvių… Jis traukė ne tik fauną. Pajutau nenumaldomą norą prieiti ir atsisėsti šalia. Bet nesiryžau.
Regiu save iš tolo – miško viduryje stovi moteris, užsimerkusi, išskėtusi rankas į šonus, nejudanti iš vietos. Įsižiūriu – pėdos virsta šaknimis, panyra į žemę, pamažu sumedėja kojos, stuburas tįsta, iš pradžių viena ranka tampa šaka, paskui – kita, iš liemens, tapusio kamienu, ir iš kiekvieno šonkaulio išauga po šakelę, jos apsipila pumpurais, po akimirkos išsprogsta lapai. Priešais droviai šlama drebulė.
***
Sakoma, kad tie, kurie kažko nuolatos laukia, tiesiog neturi tikslo gyventi. Tačiau ką tie sakytojai žino apie laukimą? Iš pradžių pasigirsta bildesys tarsi ten, padebesiuose, kažkas svaidytų daiktus iš lentynų, stumdytų baldus. Aplink langus nardo kregždės, ieškodamos, kur pasislėpti. Tolumoje sušvinta vaivorykštė – po tiek metų aš vis dar stebiuosi gamtos išradingumu. Nuo pagrindinės mokyklos laikų ant liežuvio galo sukasi trumpas beprasmis posmas, padėdavęs įsiminti Vaivos juostos spalvas: raudonai, o gal žaliai žydi marių vandenai!
Dangų perskrodžia žaibas – greitai ir neskausmingai tarsi patyrusio chirurgo skalpelis. Pamenu, mus, vaikus, gąsdindavo, jei per audrą paliksime atvirą langą, į kambarį įskries kamuolinis žaibas, savo kelyje naikindamas viską. Išgirdusi griaudžiant perkūną, uždarydavau net orlaides, kad mistinis piktadarys nesupleškintų žaislų ir knygų.
Brolis iki šiol krūpteli, kai danguje kryžiuojasi žaibai. Vieną vasarą kaime jis bėgo per lietų namo ir pamatė kaimyną, kuris skubėjo suvaryti ožkas į aptvarą. Staiga į jį, o gal prie pat jo trenkė milijonų vatų elektros iškrova. Kaimynas žuvo vietoje. Močiutė bandė raminti persigandusį vaiką, sakė, kad žmogų ištiko širdies smūgis, tačiau brolis jau niekada audroje neįžvelgs romantikos.
Stichijos nederina veiksmų tarpusavyje: horizonte pušynai dar leipsta nuo saulės, dangų juosia vaivorykštė, bet paukščiai jau blaškosi lyg paklaikę, nujausdami artėjant kurtinantį griausmą, nors tvyro ne mažiau kurtinanti tyla. Tokia būna tik prieš pat audrą.
Tai ir yra šventasis laukimas. Galop audra pratrūksta visai kaip žmonės, trankantys kambarių duris, svaidantys vyno taures į sieną, laužantys baldus, daužantys indus virtuvėje, o paskui suklumpantys kamputyje ir bandantys suvokti, ką ir kodėl padarė...
Švelni lietaus melodija su jo sukeliama prieblanda veikia raminamai. Nurimstu kaip nurimsta miškas, senoms pušims džeržgiant vėjyje. Taip dejuoja senovinis supamasis krėslas prie židinio apleistame dvare. Einu į miško gilumą, vakaro saulei pro šakas laižant skruostus, viskas aplinkui virpa – tas žalias virpėjimas įsuka ir mane. Sukuosi, sukuosi it lapas vėjyje. Eglė žalčių karalienė savo vaikus pavertė medžiais, pasidavusi tam virpėjimui.
***
Kad suprastum liūtį, reikia pasinerti į patį jos sūkurį, užuot stebėjus tą gaivalą pro jaukių namų stiklą. Suvokti ką nors apie būtį irgi įmanoma, tik atsidūrus įvykių, situacijų, galimybių epicentre. Kartais užvaldo nesąmoningas troškimas bėgti per audrą be skėčio, be lietpalčio, sušlapti iki siūlo galo, paklūstant neįveikiamai stichijos jėgai. Tačiau susidūrimą su force majeure vis atidedu, nutildau tą norą buitišku indų, keptuvių barškėjimu, televizoriaus triukšmu, apsiribodama tuo, kas pažįstama, todėl saugu. Ech, gal kitą kartą…
Nepamenu tokios aršios audros Lietuvoje, net prisiminusi visas vaikystės vasaras, kai dundėjimas, žaibai, nusileidžianti aklina lietaus siena atrodė Dievo bausmė mums, neklaužadoms, o ne stichiškas išsilaisvinimas ar palaima.
Tokį nevaldomą gamtos maištą mačiau tik liūčių sezono pradžioje kažkur Laoso glūdumoje. Negrįsta kaimo gatvele per purvą klampodama į parduotuvę, pragaištingame lietaus šokyje bandžiau įžvelgti tavo veido kontūrus. Svajojau, kad lytų amžinai, diena iš dienos. Tas monotoniškas siautėjimas tomis akimirkomis, kai gerdavau arbatą terasoje, žiūrėdama į permirkusį peizažą, priminė traukinio, vykstančio nežinia kur, bildėjimą.
Tačiau galingiausia audra užklupo mane kitoje planetos pusėje, mažame pakrantės miestelyje, kai taifūnas, siautėjęs už šimtų jūrmylių, pasiekė Amerikos vidurį. Tą vėlų vakarą El Salvadore maniau, kad įsiutęs vandenynas išlauš kambario duris ir apkamšys mane amžinybės miegui. Kaip galima vadinti Ramiuoju tą, kuris dangų sumaišo su žeme? Rūsčiai trankėsi žaibai, viskas mirguliavo, drumstėsi lyg televizoriaus ekranas, perjunginėjant kanalus. Tada ir pajutau nenumaldomą kūno šauksmą nusimesti drabužius, pasinerti į chaosą, tapti tos fantasmagorijos dalimi, sudėjus rankas maldai, drąsinant baugiai šventenybės nuojautai.
Dabar keliauju per pačią audros kulminaciją. Mišką jau išraižė spontaniškai atsiradę upeliūkščiai, ant šventųjų medžių nusileido pilkšva niūri migla, tačiau baimę kelia ne ji, o mintis, kad nuklydęs žaibas trenks į priešais besistiebiantį medį. Garsiai suaimanavęs tas vienišas karys kris nelygioje kovoje. Baiminuosi to kritimo ir beveik jaučiu, kaip medis užgula mane visu svoriu tarsi nemylimas vyras, sulaužo stuburo slankstelius ir palieka nuskęsti lietuje.
Skubu, vis sunkiau vilkdama kojas, braukdama per veidą tekantį lietaus vandenį ir staiga prisimenu, kad tais pačiais takais beveik prieš gerą šimtmetį vaikščiojo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Vis negalėdavau įminti jo „Miško simfonijos“ paslapties. Man miškas atrodė šventykla, kurioje ramiai, didingai skamba fortepijonas, pasigirsta švelni smuiko rauda, vėjyje tilindžiuoja varpeliai. Klausydamasi M. K. Č., niekaip neįstengdavau suvokti, iš kur toji grėsmė, šiurkštus juodų ir baltų klavišų gausmas. Jo miškas atrodė tamsus, neįžengiamas, susvetimėjęs, neprisileidžiantis artyn. Kodėl? Juk miškas yra amžinybės prieangis, pažadas teikti saugią užuovėją.
Tvykstelėjo žaibas. Apakinta jo šviesos, staiga supratau: Čiurlionio miškas anaiptol nekelia grėsmės, tačiau primena, kad žmogus yra mirtingas, ir tai neatšaukiama. Mirtingas, tačiau apdovanotas tuo stebuklingu čia ir dabar – ši akimirka ir yra daugiausia, ką jis kada nors turės. Vidury miško. Užkluptas audros. Permirkęs. Išganytas.