Žiūrėdamas „Jasoną ir Argonautus“ viduje krykštavau. Klausiau: „kaip, kaip, velniai rautų, jie tai padarė?!“. Na žinot, kai dar nebuvo kompiuterių? Tais gūdžiais 1963 metais. Atsakymas, žinoma paprastas – stop animacija. Šiandien galbūt visa tai gali atrodyti juokingai, mėgėjiškai (ne, neatrodo), tačiau atvipusiu žandikauliu žiūrėdamas suvokiu, jog kinas yra magija, o jo autoriai – stebukladariai.
Ne veltui George Meliesas buvo pramintas kino burtininku. Būtent jis pirmasis kine pradėjo pasakoti istorijas. Iki tol, kinas tebuvo keletą minučių trunkantys gyvenimiški epizodai. Jeigu ne Meliesas, kinas galbūt niekados nebūtų tapęs magiška meno forma, mat kinematografo išradėjai broliai Lumierai niekada netikėjo savo išradimo sėkme. Manė, jog tai laikina gimika. „Atsibos“ – sakė Lumierai. Melieso vizija buvo kitokia. Būtent jis pamatė medijos potencialą, jis pasakas perkėlė į sidabrinį ekraną. Pradėjo naudoti miniatiūras, kostiumus, scenografiją. Rašyti scenarijus. Po Melieso sparnu kinas tapo melu, kaip apie šį kadaise atsiliepė Jean-Luc Godardas.
Nuo Melieso laikų, kinas pasikeitė. Toji metamorfozė – sunkiai atpažįstama. Nuo naratyvo iki specialiųjų efektų. Panašiai, kaip sakė Neilas Armstrongas, palikdamas pirmuosius pėdsakus Mėnulyje. Žinoma, pasikeitė ir stop animacija. Šiandien ją sutinkame retai, dažniausiai animaciniuose filmuose arba menininkų „Youtube“ kanaluose. Holivudas stop animaciją užmiršo. Matyt, nepraktiška.
„Jasono ir Argonautų“ siužetas paprastas. Tai graikų mito, apie tuos pačius personažus ekranizacija. Be abejonės, dramaturginiais sumetimais – koreguota. Tačiau jokia „tikrais faktais“ ar net komiksais paremta istorija nėra šimt-procentaliai autentiška. Kas nugula popieriuje, gyvenime, retu atveju nuodugniai pakartojama kine.
Šiandien, tokį kiną greitai užmirštame. Suvartojame ir išspjauname, juolab, kai pagrindinis siužeto variklis – veiksmas. Tiesą sakant, kas suvaidino pagrindinius vaidmenis aš jau neprisimenu. Nepamenu aktorių veido bruožų, pamiršau ir režisierių pavardes. Tikiu, jog greitai užmiršiu ir siužeto posūkius. Keista, tačiau prieš mano akis vis dar stovi kolosiška Taloso figūra, ausyse girgžda bronzinės statulos sąnariai. Taip, tikroji šių filmų žvaigždė – Rayus Harryhausenas. Visi šie fantastiniai graikų mitologijoje sutinkami padarai, atgiję skeletai – R. Harryhauseno magija. Kino magija. Magija, iš naujo priversianti patikėti stebuklais.
„Septintojoje Sinbado kelionėje“ slibinas puola kiklopą, ir mano suaugusiojo akys mato ir protas suvokia, kad tos lėlytės atrodo kaip guminiai vonios ančiukai, figurėlės parduotuvės lentynoje, tačiau manyje gyvenantis berniukas spygauja, iš džiaugsmo strikinėja.
Jau nuo mažens Harryhauseną traukė graikų mitologija, dinozaurai. Būtent dėl to, šie padarai ir nugulė ant animatoriaus stalo. Nuo tų pačių dinozaurų iki harpijų, kiklopų, kentaurų... Amą prarandu stebėdamas šešias hidros galvas, judančias skirtingomis kryptimis. Aikteliu.
Sekančiame Sinbado nuotykyje šešiarankės Deivės Kali statulos šokis pakeri. Vėliau, jos rankose magiškai išdygsta kardai! Šiandien, tokius spec. efektus iškarto nurašome kompiuteriams, tačiau čia septyniasdešimt tretieji! Viskas, viskas atlikta žmogaus rankomis!
Atkreipkime dėmesį ir į tai, kaip ant modelių krinta šešėliai, kaip šiuos apgaubia dirbtinis šviesos šaltinis. Harryhauseno monstrai tampa ne vien specialiaisiais efektais. Jie atgyja, virsta pasaulio, kuriame gyvena, dalimi.
Galbūt tik aš toks. Tik man, prieš pusamžį pastatytuose filmuose, specialieji efektai atima žadą. Galbūt tik man, lėlytės suklijuotos kartu su aktoriais iš naujo pagimdo meilę kinui.
Tam, jog lėles su aktoriais suklijuoti pavyktų, reikia begalės valandų repeticijų, atmintinai „iškalti“ choreografiją. Aktoriai repetuodavo kartu su manekenų dubleriais, paskui visa tai atkartojo vieni. Iš atminties.
Finalinį vos apie tris minutes trunkantį Jasono ir Argonautų susirėmimą su skeletais, užsidaręs rūsyje R. Harryhausenas lipdė keturis mėnesius. Juokaudamas pasakojo, jog atsiliepęs telefonu, pamiršo kuria kryptimi turi judėti šešios hidros galvos. Ar mes, kompiuteriu generuotų efektų karta, vis dar sugebame įvertinti tokio kalibro triūsą bei atsidavimą?
Savo darbu ir magija Harrhausenas įkvėpė ne vieną kino kūrėją. Filmų siužetus pamiršime, iš atminties išdils juose vaidinusių aktorių veidai ir pavardės, tačiau padarai, kuriuos palietė Harryhauseno rankos amžiams gyvens mūsų atmintyje. Be Harryhauseno neturėtume „Žvaigždžių karų“, be Harryhauseno nebūtų „Terminatoriaus“.
Taip, žinoma, specialieji efektai šiandieniniame kine gali atrodyti nepriekaištingai (atsižvelgiant į biudžetą), animacija tekėti tarytum upė, o mes, sykiais nebe atskiriame ar tai ką matome, iš tiesų yra generuota kompiuteriu. Šiandien patikėti kino melu ypač paprasta. Tačiau ar vis dar tikime stebuklais? Karta, užaugusi su Harryhauseno monstrais, tikėjo.
Tam, kad iš naujo patikėtume ir mes, ne visuomet reikia dairytis aplinkui. Kartais privalu sėsti į įsivaizduojamą laiko mašiną ir nusikelti pusė amžiaus atgal.