– Kvietei? – paklausė draugišku balsu.
Tas linktelėjo galvą ir toliau skaitė.
– Kas nutiko?
– Ant kranto pasieniečiai rado pacaną, – prabilo užkimusiu balsu nepakeldamas akių. – Visas sudaužytas, keli šonkauliai lūžę, pečiai persisukę, rankos, kojos išsukinėtos. Matyt, bangos stipriai į uolas patrankė, net mėsa nuo kaulų atšoko. Vietoje veido – viena didelė mėlynė. Pažinti neįmanoma, – Strelcovas nutilo ir pervertė laikraštį. Senukas tylėjo ir pasigardžiuodamas traukė dūmą. – Tu visus aplinkinius pažįsti, gal atpažintum?
– Jūra kiekvieną dieną išmeta skenduolių, negaliu aš jų visų pažinti, – abejingai atsakė Fiodoras.
– Gal tas daiktas tau matytas? – NKVD kapitonas viena ranka laikydamas laikraštį kita ranka iš stalčiaus ištraukė akmeninį pakabuką ir padėjo ant stalo.
Fiodorui truputį virptelėjo koja, bet jis ir toliau ramiai rūkė papirosą.
– Tokius pakabukus, – prabilo gesindamas nuorūką, – beveik visi pakrantės gyventojai nešioja. Tiki legenda apie banginio širdį ir tikisi nugalėti stichiją. Prieš jūros šėlsmą visi bejėgiai ir jokie pakabukai nepadės, – jis lyg niekur nieko išsitraukė dar vieną papirosą ir vėl užsirūkė.
Kapitonas, vis neatitraukdamas akių nuo laikraščio, laisva ranka paėmė papirosus ir įdėjo į stalčių. Pagaliau nuleido laikraštį ir įdėmiai pažiūrėjo į siauras senio akis.
– Bėda tame, kad jis gyvas ir jį rado įsikibusį į vokiečių laivo gelbėjimo ratą, – tarė kiek griežtesniu balsu kapitonas ir pridūrė. – Jei būtų negyvas ir nebūtų vokiečių gelbėjimosi rato, niekas jo nebūtų pas mus vežęs, – Strelcovas žiūrėjo į ramiai pučiantį dūmą pašnekovą. – Jau geriau būtų negyvas, dabar rūpesčio bus visiems, – sumurmėjo ir vėl pakėlė prieš akis laikraštį.
Kabinete įsivyravo nejauki tyla, tik retsykiais sušnarėdavo laikraštis ir sugirgždėdavo Strelcovo kėdė.
– Jūra audringa, bangos daug ką nuplauna nuo denio, o ir mūsų banginių medžiotojai iškrenta iš...
– Ir tiesiai į vokiečių laivo gelbėjimosi ratą. Laivo, kuris prieš kelias dienas stovėjo mūsų uoste, – griežtai nutraukė kapitonas Fiodorą ir kruopščiai sulankstęs laikraštį įsmeigė pavargusį žvilgsnį į priešais sėdintį senuką. – Kiek ir kas tokie išplaukė iš ruonių olos? – tyliai paklausė ir užsigulė ant stalo.
– Dviese, – ramiai atsakė.
– Ir, aišku, tu padėjai.
– Taip.
– Kol jūra negrąžindavo bėglių, aš tylėjau...
– Nes ir tau auksas byrėjo, – kandžiai įsiterpė Fiodoras.
Strelcovas trinktelėjo delnu per stalą ir pakėlęs balsą tęsė:
– ...dabar nebegaliu tylėti. Puikiai žinai, kad už tai privalau tave sušaudyti be teismo. Čia pat už kampo.
– Netylėk, šaudyk, bet ir pats tada prie sienos stosi, – ramiai atsakė Fiodoras ir išpūtęs dūmą atsistojo.
– Sėsk, senas bedanti vėply, – tyliai, bet piktai įsakė kapitonas ir išsitraukęs papirosą užsirūkė.
Fiodoras klusniai atsisėdo. Vyrai sėdėjo tylomis ir žiūrėjo vienas į kitą.
– Ko laukiam? – pagaliau paklausė senukas.
– Laukiam, – trumpai atsakė Strelcovas, pakilnojo laikraštį ir paėmė į rankas pakabuką. – Ar tikrai viduje yra gabaliukas banginio širdies? – paklausė apžiūrinėdamas jį iš visų pusių. Patampė odinį dirželį – tvirtas, nenutrūko.
– Na, jei laukiam, tai laukiam. Čiukčius pratęs po pusę metų saulės laukti, – tarė senelis Fiodoras, praleidęs pro ausis klausimą, atsistojo ir, lyg būdamas savo namuose, atsitraukęs stalčių išsitraukė papirosą.
Kapitonas nieko nesakęs toliau atidžiai apžiūrinėjo pakabuką.
– Pažįstami nuo pirmo pasaulinio karo, o aš net tikro tavo vardo nežinau, – sumurmėjo po nosimi.
– Caro surašinėtojai pavadino mane Dovydu Dovydovičiumi Dovydovu. Gražiai skambėjo, bet tarybinei valdžiai nepatiko. Naujame pase įrašė Fiodoras Fiodorovičius Fiodorovas, – senukas išpūtė didelį dūmų kamuolį. – Nelabai gražiai skamba, bet nieko – pripratau. O tikras vardas... – Fiodoras sumurmėjo kažką po nosimi savo kalba ir plačiai šypsodamasis paaiškino: – „Amžinai gyvas“, išvertus į jūsų kalbą.
Pasigirdo tylus beldimas. Į kabinetą įžengęs karininkas priėjo prie kapitono. Kelias minutes kažką šnibždėjo į ausį, padėjo ant stalo aplanką ir sparčiai išėjo. Senukas lyg niekur nieko traukė dūmą.
– Gali eiti ir jei nori vaikiną pasiimk, neišgyvens jis pas mus, – sumurmėjo vartydamas popierius segtuve.
Čiukčius nejudėjo. Praslinkus keltui minučių Strelcovas pakėlė akis.
– Iš vokiečių laivo gavome patvirtinimą, kad jie bandė jūroje padėti skęstančiam nedideliam mūsų žvejybiniam laivui, bet dėl didelio bangavimo ir vėjo pastangos buvo bergždžios. Išmetė kelis gelbėjimosi ratus, bet laivelis ir įgula nuskendo. Didelė banga nuplovė nuo denio ir du vokiečių jūreivius. Vieną vokietį rado netoliese jaunuolio, – kapitonas pakilnojo pakabuką, – kito vokiečio jūra dar neišmetė. – Strelcovas pakėlė akis į Fiodorą ir sušnibždėjo: – Ruonio olą pats susprogdinsi ar pasiųsti kareivius?
– Kam tas vargas, kam tos kalbos. Niekas iš ten nebeplauks, – atsakė senukas ir atsistojo, – ačiū, Volodia. O tu ruoškis, greitai karas iš ten, – jis linktelėjo galva į langą, – priartės prie mūsų krantų.
Kapitonas pakėlė akis ir įdėmiai nužvelgė savo seną bendražygį.
– Su kuo šį kartą? – paklausė tyliai.
– Nežinau, banginiai perspėjo, kad vandenynas dunda, bet jie neskirsto žmonių į raudonus, baltus. Visus kariaujančius jie vadina vienu vieninteliu teisingu žodžiu – kvailiai.
– Vis dar pasišnekučiuoji su jais, – Strelcovas kreivai šyptelėjo.
– Ne, aš jau savo atšnekėjau, dabar te kitas pašneka, – tarė tyliai senukas, paėmė nuo stalo pakabuką ir išėjo. Iš Streclovo kabineto jis nuėjo tiesiai į kamerą, kurioje gulėjo merdintis Steponas.
– Vežkis, vis vien neišgyvens, tai bent palaidosi žmoniškai, – tarė senas prižiūrėtojas, padėdamas įkelti vaikiną į vežimą.
– Tėvo neradote? – tyliai paklausė Fiodoras.
– Nieko negirdėjau, mūsų jūra mažai ką išmeta, viską pasiglemžia, o jei ką ir išmeta, tai taip sudaužo į uolas, kad nė pažinti neįmanoma – jis linktelėjo į mėlyną, subraižytą Stepono veidą ir pridūrė: – Vokietį tik iš rūbų pažino, kad vokietis.
Senukas palingavo galvą ir, įsėdęs į vežimą, paragino suvargusį arklį.
Net kaimynė Zoja, kuri mokėjo senovės užkalbėjimų ir šiaurės tautų gydymo gudrybių, nesitikėjo, kad Steponas išgyvens. Visą rudenį ir žiemą vaikinas gulėjo nei gyvas, nei miręs, tik retsykiais kažką nesuprantamai šaukdavo, keistai švokšdavo, švilpavo. Kartasi atsigaudavo, pabūdavo sąmoningas kelias dienas, pavalgydavo, papasakodavo apie dideles bangas, ratus, iš dangaus sklindančią šviesą, geliantį šaltį ir skausmą, bet po to vėl pasitraukdavo iš jį supančio pasaulio ir nugrimzdavo į savąjį. Tik artėjant pavasariui pasirodė pirmieji sveikimo požymiai. Sugijo lūžę kaulai, veidas vėl tapo panašus į veidą, tik buvo labai išbalęs, o žvilgsnis – gal ne tiek liūdnas, kiek susimąstęs. Kartais žiūrėdavo į priešais stovinčią kaimynę ar senelį Fiodorą, šypsodavosi, kažką murmėdavo, bet susidarydavo toks jausmas, kad jis jų nemato arba mato visai ką kitą.
– Nieko, sugrįš saulė, pavasaris, nueis prie jūros ir atsigaus, – kalbėjo žynė. Ji kasdien ateidavo į senuko namus ir atnešdavo viralo, primenančio tirštą keisto skonio ir kvapo sriubą, kuria maitino stipriai besiraukantį ligonį. Kas vakarą tepdavo visą kūną įvairiais tepalais, girdydavo kvepiančia arbata ar dėdavo ant žaizdų bjauriai smirdinčius kompresus.
Žynė Zoja, taip visi vadino moterį, buvo teisi. Su pirmaisiais šiltais grįžtančios saulės spinduliais pirmuosius žingsnius žengė ir jaunuolis. Nedrąsiai, senelio padedamas, šiek tiek susikūprinęs ir truputį pakrypęs į vieną šoną, bet ėjo, o tai buvo labai svarbu – gebėti pačiam eiti šiame atšiauriame krašte.
Saulė, tyras oras, pavasariu kvepianti Barenco jūros pakrantė padarė savo ir Steponas stiprėjo su kiekviena diena. Kai tik galėjo savarankiškai vaikščioti, eidavo prie jūros ir atsiklaupęs, nes jam taip buvo patogiau, nuo stataus kranto žiūrėjo į ją. Beveik kas dieną pasirodydavo tai gausesnis, tai mažesnis būrelis banginių. Pasisukioję netoli kranto, vėl nuplaukavo į jūrą. Žvejai nebeplaukė nei žvejoti, nei banginių medžioti, nes paprasčiausiai nebebuvo kuo. Keli buvę laivai sutrūnijo, kolūkio kontora, priešakyje su Vareikinu, persikėlė į netoliese esančią didesnę gyvenvietę, kaimelyje liko tik kelios šeimos ir dirbtuvės, kuriose niekas nebedirbo. Senukas Fiodoras su keletu likusių vyrų nedideliu buriniu laiveliu kasdien plaukdavo į jūrą ir pargabendavo šviežios žuvies, kurios niekam pridavinėti nebereikėjo. Kaimas, visų užmirštas ir niekam nebereikalingas, gyveno ir vertėsi savarankiškai.