Kęstutis Grubliauskas

Taip jau kartais likimas lemia, kad įvairias šventes sutinkame toli nuo namų. Kartais neturime galimybių, o kartais tiesiog užmirštame pasveikinti artimus žmones.

Man žmona kartais pasako – „tu sava mirtimi nemirsi“. Iš dalies gal ir teisi, nes kartais kišuosi ten kur nederėtų, negaliu ramiai praeiti pro negerus dalykus, vis kažką paauklėju, patariu, pamokau ar neprašomas padedu. Sutiksite, kad tai daugeliui iššaukia priešiškumą, bet, o ką padarysi, toks jau ...

Dabar rašo visi, kas netingi. Dirbant vairuotoju, dažnai tenka leisti savaitgalius vienam kabinoje, tai, kad nebūtų liūdna ir laikas greičiai praslinktų, mėgstu parašyti vieną kitą rašinį. Kartais parašau tai, kas daugeliui nepatinka, bet juk pas mus žodžio spaudos laisvė, tai išdrįstu tomis mintimi...

Visai neseniai žurnalistikos ir valdžios elitas išėjo į karo taką. Nusprendė išsiaiškinti kurioje barikadų pusėje daugiau žodžių, nuomonių, požiūrių laisvės.Net pirmąją šalies poną įmetė į apkasus. Tauta išsižiojusi laukė renginių ir duonos, deja. Pasibarė, apsižodžiavo, pasikeitė protingomis frazėm...

Pamačius rašinius apie Tarybinę armiją, tuoj užplūdo prisiminimai. Praėjus daugeliui metų, pasikeitus politinei sistemai, žmonių pažiūroms galima diskutuoti apie tą laikmetį ir jo žmones – kodėl jie buvo tokie, o ne kitokie, gyveno taip , o ne kitaip. Tačiau prieš diskutuojant ar mus smerkiant, derė...

– Nieko nebesuprantu. Kas ten vyksta? – šūktelėjo kapitonas ir nusiėmė ausines. – Kylam, – įsakė ir padavė ausines šalia stovėjusiam Steponui, kuris išsigandęs stebėjo susijaudinusį kapitono veidą. – Klausyk, gal tu ką suprasi, – tarė piktokai.

– Kapitone, banginiai, – suriko jūreivis, įbėgęs į kapitono kajutę. Adolfas žvilgtelėjo į žemėlapį, laikrodį ir klausiamai pažiūrėjo į jūreivį. – Iš kairio borto. Plaukia tiesiai į šiaurę paraleliai mūsų. Jie tikriausiai pakeitė kursą, nes pagal žvalgybos pranešimą, būrys judėjo šiaurės vakarų krypt...

Visi mėgsta pasakas. Vaikai – klausyti, tėveliai – skaityti. Mano kaimyno kieme stovi krūva dolomito akmenų. Vieną dieną pastebėjau prie jų žaidžiantį kaimyno anūką. Draugiškai patariau žaisti kitoje vietoje, nes akmenys gali nuvirsti ir sulaužyti jo mašinėlę. Berniukas paklausė ir nubirbė į kitą vi...

Radistas laikydamas popieriaus lapelį atskubėjo į kapitono tiltelį. Žvilgtelėjo į Štaimbergą, Brauną, nežinodamas, kam jį paduoti.

Adolfas Braunas dar kartą atidžiai apžiūrėjo pagal jo užsakymą padarytus tinklus. Vieną iš storo tvirto lyno, didelėmis dviejų metrų skersmens akimis, kelių šimtų metrų ilgio ir kitą įprastą žvejybinį, kelių šimtų metrų su įpintomis plonomis plieninėmis gijomis.

Politinio skyriaus darbuotojas majoras Vareikinas, kažką murmėdamas po nosimi, atsargiai po vieną laiptuką leidosi į povandenį laivą. Tik pasiekęs tvirtą pagrindą tyliai nusikeikė ir apsisukęs tiesiai prieš nosį pamatė Labaznikovą.

Adolfas Braunas stovėjo vonios kambaryje prieš nedidelį veidrodį ir abejingai žiūrėjo į savo sužalotą veidą. Nuplėšta pusė skruosto, ausis, kaktoje gilus randas ir tik pusė dantų. Per stebuklą akis liko neišplėšta. Jis jau antrą, o gal trečią kartą pakėlė pistoletą prie smilkinio, užsimerkė, bet pas...

Kapitonas Labaznikovas su pirmuoju padėjėju šypsodamiesi stebėjo du susiglaudusius, ausines užsidėjusius akustikus. Plačiapetį, tamsiaplaukį Ivaną ir šviesiaplaukį, smulkutį Steponą. Šie nieko nematė, negirdėjo, kas dedasi aplink juos. Steponas į specialiai įtaisytą mikrofoną, kurio garsiakalbis buv...

Steponas, persimetęs per petį kuprinę, lėtai ėjo gatve, vis žvilgtelėdamas į lapelį, kuriame buvo Lizos adresas. Karbanovo adjutantas palydėjo iki gatvės pradžios, palinkėjo sėkmės ir nuskubėjo atgal į vadavietę. Tik pačioje gatvės pabaigoje jaunuolis rado namą, pažymėtą reikiamu numeriu. Tuoj už na...

Bambate. Vėl kažkas negerai. Man čia nepatinka, bamba bambeklis kavinėje pavalgęs pietus. Pačiam nei virti, nei indų plauti – vis tiek negerai. Ne taip atnešė, ne tokių prieskonių įdėjo, lėkštė neblizga ar padavėja ne taip šypsosi. Gal padavėjai verkti norisi žiūrint į valgytoją. Jei toks opus esi, ...

Stelcovas neskubėdamas žingsniavo centrine nedidelės gyvenvietės gatve. Gyvenvietė buvo kaip išmirusi, nes Vareikinas centrinėje aikštėje rengė mitingą. Kapitonas staigiai stabtelėjo, lyg būtų atsirėmęs į nematomą sieną. Nuo aikštės per pakabintą garsiakalbį pasigirdo diktoriaus Levitano balsas, bet...

Šąlate? Žinau. Gerai informuoti šaltiniai pranešė, kad Lietuvoje dauguma tautiečių nosį šniurkščioja, pečkūriai, šildantys namus, tuština jūsų pinigines, o šykštuoliai dieną-naktį dėvi vilnones kojines.

Senis Fiodoras drąsiai įžengė į NKVD viršininko kabinetą ir nelaukęs pakvietimo atsisėdo prie stalo. Ištraukė papirosą iš ant stalo gulinčio pakelio ir užsirūkė. Išpūtęs didelį dūmų kamuolį pažiūrėjo į kapitoną Strelcovą, kuris lyg niekur nieko skaitė laikraštį.

Steponas, sujaudintas dienos įvykių, keisto jausmo, apėmusio besiklausant banginių švilpavimų, gulėjo savo lovoje, per pravertų durų plyšelį stebėjo prie stalo sėdintį senelį Fiodorą, tėtį Bronių ir klausėsi jų liūdnų balsų.