– Tai tave reikės prižiūrėti? – pasigirdo linksmas balsas iš užnugario.
Steponas krūptelėjo ir atsisuko. Priešais stovėjo jauna mergina. Trumpai ežiuku nukirpti ugniniai plaukai, apvalios akys, negausios strazdanos, nedidelė, tiesi nosis ir linksma, žaisminga šypsenėlė. Ji buvo užsimetusi vatinuką, iš po kurio kyšojo tamsus sijonas ir įsispyrusi į sutrumpintus veltinius. Steponas sutriko, bet tuoj susitvardė ir paklausė:
– O tu Liza?
– Ne, teta Liza ir dėdė Jura – darbe. Vakare pareis, man liepė tavimi pasirūpinti, – atsakė linksmai ir tyliai pridūrė: – Koks tu mažas.
– Aš ir pats galiu savimi pasirūpinti, – sumurmėjo ir nejaukiai pasijuto suvokęs, kad mergina visa galva už jį aukštesnė. Vaikinas kiek pasitempė ir truputį kilstelėjo nuo kaktos kepurę, bet sunki, žieminė kepurė vėl užsmuko.
– Nesipūsk, jūreivi, einam, – mergina draugiškai linktelėjo į namą. – Mano vardas Nataša, – tarstelėjo per petį iš paskos einančiam vaikinui.
– Steponas, – atsakė sekdamas paskui.
Nataša, palikusi svečią viduryje nedidelės virtuvės, nuėjo į kambarį. Netrukus grįžo ir padavė rūbus.
– Persirenk. Čia tetos Lizos sūnaus rūbai. Jis numirė prieš savaitę. Nebijok, išskalbti, – užtikrino pamačius įsmeigtą į rūbus Stepono žvilgsnį ir kalbėjo toliau. – Teta Liza grįžusi susiaurins uniformą, o tai atrodai kaip... – ji įdėmiai nužiūrėjo jūreivį. – Koks tu įdomus, – sukikeno ir, pamačiusi pradėjusį rausti Steponą, išbėgo į lauką.
Jaunuolis persirengė, kaip mokė bendrabutyje, tvarkingai sudėjo savo rūbus ant kėdutės ir atsisėdo prie lango. Lauke jau temo. Tuose kraštuose rudenį anksti temsta, o netukus saulė visai mažai bepasirodys.
Prieblandoje pamatė atskubančią gatve Natašą. Pasitraukė nuo lango ir, atsistojęs viduryje virtuvės, lyg būtų įkaltas, laukė merginos.
– Kurk krosnį, tuoj pareis teta Liza, dėdė Jura. Reikia vakarienę paruošti, – riktelėjo tik įėjusi ir puolė prie puodų.
Netrukus krosnyje liepsnojo ugnis, skimbčiojo puodai, garavo verdama žuvienė. Steponas tylomis sėdėjo priešais krosnį ir kurstė ją. Visa tai jam priminė namus. Kai buvo mažas, vyrai išplaukdavo į jūrą, mama ruošdavosi namuose, taip pat skambėdavo puodai ir kunkuliuodavo verdama sriuba ar koks kitas patiekalas. Mama anksti jį paliko. Susirgo ir amžiams iškeliavo. Augo prižiūrimas senelio, netoliese gyvenusios Zojos ir tėčio. Mokyklos jokios nelankė, o jos ir nebuvo. Išsiųsti į už kelių šimtų kilometrų esantį internatą tėvas nedrįso. „Užjodys“, sakydavo lietuviškai ir, turėdamas laisvo laiko, pats mokė rašto. Tik paaugus pradėjo imti į banginių medžioklę ar paprastą žvejybą. Taip ir praleido didžiąją dalį savo trumpo gyvenimo, nuo kapitono tiltelio stebėdamas, kaip medžiojami ir dorojami banginiai. Jis neišgirdo, kada įėjo suaugę, Nataša padengė stalą ir atsisėdo šalia jo, ant suoliuko priešais krosnį. Jie stebėjo pro durelių plyšį blyksinčią liepsną.
– Eikite valgyti, – išgirdo užkimusį vyro balsą ir abu kartu atsisuko.
Kamputyje sėdėjo vidutinio amžiaus moteris ir taisė jo uniformą. Ji per kaktą žvilgtelėjo į Steponą, draugiškai nusišypsojo ir linktelėjo į stalą.
– Sėskite, kol neataušo, – sududeno vyras, dideliu šaukštu kabindamas sriubą.
Vaikinas ir mergina atsisėdo prie stalo. Padėjusi į šoną uniformą, prie vakarienės prisijungė ir teta Liza.
Vyras pavalgęs surūkė papirosą ir, kažką sumurmėjęs po nosimi, išėjo į kitą kambarį. Moteris, pasiėmusi Stepono uniformą, nusekė paskui. Jaunuoliai liko prie stalo vieni. Nataša suplovė indus ir atsisėdo priešais Steponą. Netrukus pasigirdo galingas vyro knarkimas, o trumpomis tylos akimirkomis siuvimo mašinos dardėjimas.
– Tu miegosi ten, – mergina linktelėjo galva į kabančias užuolaidas, – ten mano lova, bet kitos nėra, eik.
– O tu? – nedrąsiai paklausė Steponas ir pajuto, kaip nuraudo ausys.
– Aš pasėdėsiu šalia. Aš įpratus, – mergina tyliai atsiduso. – Kartais visą naktį sėdžiu ligoninėje prie sužeisto kario tikėdamasi, kad jis ryte nubus sveikas, o jis numiršta. Ir kaip tyčia – prieš saulei tekant, kada atrodo, jog kaip tik visi ir viskas turi pabusti, atsigauti, o čia, še, ir išneša kojomis į priekį. Pradžioje raudojau, gražius laiškus mirusio giminėms rašiau, dabar pripratau, nebeverkiu ir laiškų neberašau. Nebespėju rašyti ir nebeturiu ašarų visus apraudoti. Labai daug jų reikia.
– Žmonės dažnai miršta tada, kai aplinkiniai to nenori. Mano mama irgi mirė, kai visa pakrantė žydėjo. Aš buvau mažas ir man jos labai reikėjo, – Steponas žvilgtelėjo į Natašą. Jos akyse sublizgo ašara.
– Eik gulti, aš tave pasaugosiu. Pasėdėsiu iki ryto. Tu jaunas, nesužeistas, tai tikrai ryte rasiu tave gyvą, – mergina šyptelėjo ir atsistojo. Steponas klusniai nuėjo už širmos, vikriai nusimetė rūbus ir vienais apatiniais atsisėdo ant lovos krašto. Lova stipriai sugirgždėjo. Iš kito kambario sklido visus garsus užgožiantis dėdės Juros knarkimas ir retsykiais prasimušantis lyg tolimas kulkosvaidžio kalenimas siuvimo mašinos dardėjimas. Netrukus kitame kambaryje staigiai nutilo knarkimas, pasigirdo tylus lovos girgžtelėjimas, vyro murmėjimas ir po kelių akimirkų vėl knarkimas.
Steponas kaip suakmenėjęs sėdėjo ant lovos krašto. Absoliučioje tamsoje jis nepamatė ir net neišgirdo, bet pajuto, kaip šalia atsisėdo Nataša. Jis jautė jos šiltą kūną po plonais naktiniais marškiniais, visai šalia girdėjo tylų kvėpavimą. Jaunuoliai sėdėjo tylomis, klausėsi iš gretimo kambario sklindančių garsų ir laivų ūkčiojimo uoste.
– Kaip traktorius, – tyliai sukikeno mergina.
– Ne, kaip senasis Bezdalius. Tas kai pradeda leisti burbulus iš savo vidurių, tai užgožia visus banginių balsus, nieko nebesigirdi, – Steponas prunkštelėjo.
– Tu girdi banginius? – nustebo Nataša.
– Girdžiu, – tyliai atsakė jaunuolis.
– O apie ką jie kalba? – susidomėjo Nataša.
Steponas pajuto, kaip jos ranka prisiglaudė prie jo rankos.
– Apie viską. Kas kiek ko suvalgė, kas skauda, kokie geležiniai banginiai kur plaukia. Apkalba vienas kitą, kartais barasi. Kaip ir žmonės, tik nesipeša ir nežudo vienas kito.
– Dabar daug žmonių vienas kitą išžudys, – atsiduso mergina. – Kiek moterys vėl turės prigimdyti, kad užpildytų žuvusių vietą.
– Daug, – sušnibždėjo Steponas ir pajuto, kaip mergina padėjo ant jo peties galvą. Jis nuraudo, pasimetė, bet supratęs, kad tamsoje niekas nieko nemato, švelniai apkabino Natašą per pečius ir virptelėjo pajutęs jos kūną prigludusį prie jo šono.
– Kada tu išplauksi? – paklausė tyliai.
– Nežinau. Gal rytoj, gal poryt, – truktelėjo pečiais.
– Išplauksi ir nebegrįši. Toks jaunas, nepalikęs nieko šame pasaulyje, net kūdikio į savo vietą. Žūsi, – šnibždėjo mergina, – mažai kas dabar grįžta iš jūros. Išplaukia ir neparplaukia.
Steponas tylėdamas žiūrėjo į tamsą ir glostė jos petį.
– Tu esi kada gulėjęs su nuoga moterimi? – paklausė mergina.
– Vieną kartą su dviem, – atsakė ir pajuto, kaip Nataša numetė jo ranką ir atsitraukė. – Ne, aš ne taip, kaip vyras su žmona, – ėmė teisintis Steponas. – Pas mus, kai žmogus stipriai sušąla, jį paguldo tarp dviejų nuogų moterų ir jos jį savo kūnais sušildo. Geriau už bet kokį spiritą, – jo balse pasigirdo vaikiškas nuoširdumas ir paprastumas.
Nataša prunkštelėjo, padėjo galvą ant peties ir tyliai paklausė:
– O kaip vyras ir žmona?
– Ne, juk aš nevedęs, – atsakė kiek piktokai.
– Ir aš netekėjusi, bet... – staiga nutilo ir tyliai pridūrė. – Išplauksi, nebegrįši ir net kūdikio nepaliksi. Kiekvienas vyras turi palikti palikuonį, – mergina pabučiavo Steponą į skruostą.
– Negalima, juk mes nevedę, – sutriko ir truputį įsitempė pajutęs, kaip Natašos ranka ėmė švelniai glostyti nugarą, kuri pašiurpo, lyg kas būtų pūstelėjęs šalto oro.
– Dabar – galima, dabar karas. Reikia palikti, kas tęs tavo gyvenimą, – šnibždėjo mergina bučiuodama ir spausdamasi prie vaikino. – Ne, kodėl tik vieną, vienas vietoje tavęs, o vietoje manęs, – šūktelėjo. – Juk karas, aš galiu žūti, bet aš labai pasistengsiu devynis mėnesius išgyventi ir tu stenkis, Steponai, stenkis, kad būtų dvynukai. Steponai, dvynukų būtinai reikia, dvynukų, girdi, – mergina vis karščiau bučiavo vis dar susikausčiusio vaikino veidą, kaklą, glostė nugarą, o kita ranka švelniai, po truputį, suko vis dar sustingusio Stepono veidą prie savo ir bučiuodama skruostą ieškojo jo lūpų. – Dvynukų, trynukų – už save, už mane ir už visus, kurie niekada nebegrįš, – kalbėjo įsiaudrinusi jau nebe taip tyliai, užsimiršusi, kad už plonos sienos miega ją priglaudęs dėdė Jura ir teta Liza.
Pagaliau mergina nutilo radusi minkštas putlias jaunuolio lūpas ir jos susiliejo. Nemokšiški jaunuolių bučiniai darėsi vis karštesni. Tai kaukštelėdavo dantys, pasigirsdavo čepsėjimas, kažkokie žodžiai, dūsavimai, aikčiojimai. Jų nebetrikdė lovos girgždėjimas, dėdės knarkimas. Niekas jiems netrukdė, niekas nebeegzistavo, tik ta nelauktai atėjusi jaunatviška aistra ir naivus noras užpildyti karo paliktą tuštumą nauja gyvybe. Sena metalinė lova girgždėjo, dėdė Jura knarkė. Ne viskas gavosi, ne viskas pavyko, kažkas kažko nerado, nepataikė, dantys, atsimušdami vieni į kitus, kaukšėjo, nagai brėžė, bet galiausiai gamtos duotas giminės pratęsimo instinktas atliko savo užduotį. Jaunuoliai, sunkiai atsigaudami nuo patirtų jausmų, pagaliau vėl išgirdo dėdės Juros knarkimą, lovos traškėjimą nuo menkiausio judesio, pro visus tuos garsus prasimušantį monotonišką siuvimo mašinos kalenimą ir laivų ūkčiojimus šaltoje Barenco jūroje. Rūsti kasdienybė vėl apgaubė jaunuolius karu ir mirtimi kvepiančiais sparnais.
– Jei grįši gyvas, vesi mane? – paklausė tyliai Nataša.
– Aš mažas, keistas, – atsakė Steponas, sunkiai versdamas liežuvį nuo nuovargio ir patirtų jausmų.
– Argi tai svarbu, – šnibždėjo į ausį mergina, glostydama trumpai, kaip ir jos, nukirptus plaukus.
– Tada vesiu, – sušnibždėjo grimzdamas į miegus.
– O kada tavo gimtadienis?
– Vakar, – atsakinėjo per miegus.
– O kiek metų?
Steponas kažką nerišliai sumurmėjo.
– Kodėl nesakei?
– Nenorėjau jaudinti, – atsakė išpūsdamas orą ir persivertė ant kito šono.
– O man dvidešimt du bus po dviejų mėnesių, gal sulauksiu, – giliai atsiduso Nataša ir prisiglaudė prie Stepono, įsikniaubė į nugarą ir tyliai pravirko net nesuprasdama, dėl ko. Ar iš laimės, meilės ar iš kraupios nežinios, kuri anapus durų laukė kiekvieno, kas tuo baisu laikotarpiu pro tas duris išeidavo. Ryt ar poryt pro jas turėjo išeiti ir Steponas. Mažas, keistas, įdomus, vaikišku pūkeliu virš lūpos, riesta nosyte, siauromis, bet giedromis, tyromis vaikiškomis akimis ir trumpu, šviesiai gelsvu ežiuku ant pakaušio. Ji švelniai paglostė jo plaukus ir giliai atsidusus užmigo.
Norėdama kuo dagiau pabūti šalia naujo draugo, Nataša pasiprašė keletą dienų išeiginių, bet joms dar nepasibaigus jaunojo akustiko pasiimti atėjo pats Labaznikovas. Kapitonas su atlaidžia šypsenėle stebėjo prie stalo sėdinčius tokius skirtingus jaunuolius. Subrendusi, simpatiška, ugninių plaukų mergina ir jai pečius siekiantį šviesiaplaukį, siauraakį, vaikišku veidu vaikiną. Labaznikovas žvilgtelėjo į du didžiulius krepšius, padėtus prie durų.
– Čia viskas tau? – paklausė linksmai.
Steponas linktelėjo galvą.
– Kas ten?
– Uogienė, džiūvėsiai, bandelės, šiltos kojinės, pirštinės, rūbai... – ėmė vardinti Nataša vietoje Stepono. – Juk ne į žvejybą plaukia mano Steponas, į karą, o kare visko gali prireikti, – griežtai nukirto baigusi vardinti ir pridūrė: – Jei patys nesugebėsite nunešti, aš nutempsiu.
– Nusinešime, – švelniu balsu atsakė Labaznikovas, žiūrėdamas į Steponą, kuris tylėjo, o jo akyse kaupėsi ašaros. – Eime, mums laikas, – tarė ir, nenorėdamas matyti graudaus atsisveikinimo, paėmė abu krepšius ir išėjo į kiemą. Jis net nustebo, kai nepasigirdo graudžių raudų, skambių atsisveikinimo žodžių, o tik išgirdo, kaip sugirgždėjo durys, ir atsisukęs pamatė tarpduryje stovintį pasitempusį, gražiai gulančia uniforma jūreivį Steponą Kazlauską.
– Nataša palydės? – paklausė Labaznikovas užsivėrus durims.
– Kam ją jaudinti, te apie krosnį kuičiasi, – tvirtai kaip tikras namų šeimininkas atsakė jaunuolis, paėmė vieną krepšį, persimetė per petį kuprinę ir, truputį sukrypęs nuo nešulio, tvirtu žingsniu sparčiai nužingsniavo į uostą. Kapitonas šyptelėjo ir nusekė paskui.
Povandeninis laivas lėtai plaukė iš uosto. Įgula, išsirikiavusi viršutiniame denyje, žiūrėjo į krantą, nebyliais žvilgsniais atsisveikindami su juos išlydinčiais. Steponas, pats mažiausias įgulos narys, stovėjo paskutinis ir nenuleisdamas akių stebėjo Natašą. Mergina atsistojus truputį nuošaliau, nemojuodama nei skarele, nei ranka, ramiu žvilgsniu lydėjo išplaukiantį laivą, ant kurio denio pasitempęs stovėjo Steponas ir, lyg prasikaltęs vaikas, kuris tuoj tuoj pravirks, nežymiai šypsojosi. Net iš toli ji matė iš po siaurų akių plyšelių sklindančią vaikišką baimę ir nerimą. Lyg vaiko, kurį mama paliko vieną nepažįstamoje vietoje. Ji nėjo arti prieplaukos, kaip kiti išlydintys, nes bijojo, kad Steponas, pamatęs jos ašaras, pats nepravirktų. Nataša valdėsi iš paskutiniųjų ir tik laivui nutolus nuo kranto jos skruostu nusirito didelė, bet tik vienintelė ašara, sutalpinusi savyje viską: trumpą meilę, aistrą ir nežinią, į kurią išplaukė toks mielas, mažas, keistas ir įdomus jos jūreivėlis Steponas.