„Jau geriau kulka į kaktą nei dar vienas vizitas į SS kontorą“ – pagalvojo, kelis kartus giliai įkvėpė ir pridėjo pistoletą prie smilkinio.
– Adolfai, kur jūs? – pasigirdo malonus buto, kuriame jis nuomojo nedidelį kambarėlį, šeimininkės balsas. – Eikite pietauti. Ai! O, dieve, ką jūs darote, – sukliko pradariusi vonios duris ir pamačiusi vyrą pridėjusį pistoletą prie smilkinio.
Adolfas atsimerkė. Veidrodyje pamatė išsigandusį šeimininkės veidą, o už jos stovintį karininką. Šis švelniai pastūmė moterį į šoną, lėtai priėjo prie Adolfo ir paėmė už pakeltos rankos.
– Dabar ne laikas suvedinėti sąskaitas, – sušnibždėjo ir vikriu judesiu išsuko pistoletą iš delno, –mes jūsų nebesulaukėme, tai nusprendėme patys atvažiuoti.
Adolfas atsisukęs pamatė dar porą karininkų tamsiomis uniformomis.
–Važiuojame, ponas Braunai.
Adolfas apsirengė ir klusniai nusekė paskui karininkus. Visą kelią nuo namų iki SS būstinės niekas nepratarė nė žodžio. Tik įvažiavus į uždarą kiemą, iš jo tiesiai į požeminį garažą, vairuotojas truputį pasuko akmeninį veidą ir burbtelėjo.
– Atvažiavome.
Adolfas, susitaikęs su tuo, kad tai tikriausiai paskutinis jo vizitas į šią įstaigą, net išlipus kariškiams nepasijudino ir atsilošęs abejingai žiūrėjo į vairuotojo pakaušį.
– Ponas Braunai, jūsų laukia, – bejausmiu balsu tarė vienas iš palydovų ir kyštelėjo galvą į saloną.
Braunui nesureagavus, karininkas grubiai timptelėjo už apsiausto, nelabai tinkančio tos dienos šaltam orui, rankovės ir įsakmiai pakartojo:
– Ponas Braunai, jūsų laukia.
Adolfas linktelėjo ir išlipęs lėtai nusekė jau pažįstamu koridoriumi.
Šį kartą Kliozė sėdėjo apsivilkęs civilius rūbus, maloniai šypsojosi ir buvo panašus į paprastą, geraširdį, pražilusį senuką. Kiek atokiau šešėlyje stovėjo taip pat civiliais rūbais apsirėdęs vyras. Veido bruožų nesimatė, bet iš tiesios laikysenos buvo galima spręsti, kad tai kariškis, be ne SS, nes jo laikysena buvo ne dirbtinai ištempta ir įsprausta į juodą uniformą, o laisva, ori.
– Sėskitės, ponas Braunai, ilgai verčiate laukti. Jums, kaip buvusiam kariškiui, turėtų būti aišku, kad karo metu kiekviena minutė brangi, – griežtai tarė Kliozė ir iš karto dingo visi geraširdžio senuko bruožai. – Kadangi praradome visą valandą jūsų belaukdami, tai iš karto prie reikalo, – tarė įdėmiai žiūrėdamas į Brauno veidą. – Žaizdos nekankina? – paklausė su nežymia užuojauta, labiau primenančią ironiją.
– Senos sugijo, naujų dar neturiu, – atsakė mandagiai ir žvilgtelėjo į šešėlyje stovintį vyrą. „Jis man kažkur matytas“, pagalvojo nenuleisdamas nuo jo akių ir stengdamasis geriau įsižiūrėti.
– Jūros pasiilgote? – šaltas Kliozės balsas privertė krūptelėti ir atsisukti į sėdintį prie stalo.
– Taip, bet taikios jūros, – vėl atsakė mandagiai ir truputį atsipalaidavo supratęs, kad šio iškvietimo tikslas ne tardymas, o kažkoks kitoks.
– Taikios jūros dabar niekur nebėra, nebent po Antarktidos ledynais, – atsikrenkštė, žvilgtelėjo į šalia stovintį ir tęsė. – Mūsų tarnyba nelabai norėjo jus įtraukti į šią operaciją, bet kapitonas Otto Štaimbergas rekomendavo jus.
Adolfas staigiai pasisuko į šalia stovintį vyrą ir pažino „Šiaurės jūrų karalius“ kapitoną, su kuriuo prieš karą kelis kartus plaukė į jūrą ir net spėjo stipriai susipykti. Įkaušęs kapitonas susilažino su pirmuoju padėjėju, kad iš kelių zenitinės patrankos šovinių nukaus pasirodžiusį banginį, o Adolfas pasičiupęs irklą nuvijo abu nuo pabūklo, už tai buvo uždarytas į areštinę, o grįžus buvo nuvestas pas poną Kliozę. Prasidėjus karui dar porą kartų teko pabuvoti šioje įstaigoje ir pajausti savo kailiu SS rūsio teikiamus malonumus, bet po to staigiai atstojo ir paskutinius kelis mėnesius paliko ramybėje. „Paskandino tavo „Šiaurės jūrų karalių“ pagalvojo pikdžiugiškai, prisiminęs matytą laikraštyje žinutę.
Kapitonas, supratęs, kad jį pažino, linktelėjo ir priėjo prie stalo. Ant jo veido matėsi dar nesugiję nudegimo randai ir sutvarstytas delnas.
– Dabar manęs klausykite, jums dar bus laiko pasidalinti prisiminimais ir patirtimi, – su nežymia ironija tarstelėjo Kliozė ir nužvelgė abiejų vyrų sužalojimus. Adolfas pasisuko į Kliozę, o Otto atsisėdo ant kampe stovinčios kėdės. – Karas yra karas ir nuostoliai yra neišvengiami, – prabilo vėl Klozė, – bet kai vienas po kito žūva laivai, vadovaujami aukščiausios klasės asų, kurie yra laikomi nepaskandinamais, –akies kampučiu žvilgtelėjo į Otto, – tai kelia nerimą. Pirmieji žuvę nespėjo nieko pranešti, nes buvo užklupti labai netikėtai, o rusai nepaliko nė vieno gyvo. Tik po to vienam kitam pavyko informuoti, kad pirmiausia pasirodo banginiai, tarp jų nugarų periskopas ir artėjančios torpedos. Kyla įtarimas, kad rusai sukūrė kažkokią naują aparatūrą, leidžiančią jiems nepastebimai, prisidengiant banginių keliamu triukšmu, plaukioti tarp jų ir prisartinus atakuoti mūsų laivus. Mes puikiai suprantame, kad ištreniruoti būrį laukinių banginių taip, kad jie vestų tiesiai prie karinio laivo, po to prieš pat ataką pasitrauktų – neįmanoma, bet faktas lieka faktu. Mūsų žvalgyba ir agentai neriasi iš kailio, bet nepavyksta gauti jokios informacijos.
Viena, ką pavyko sužinoti, tai to laivo kodinį pavadinimą „Žydrasis banginis“. Romantiškas pavadinimas karo laikmečiui, ar ne taip, ponai? – Kliozė nužvelgė atskirai sėdinčius vyrus. – Išanalizavus visus duomenis pastebėjome vieną faktą, kad atakuojami yra tie laivai, kuriuose yra mūsų tarnybos žmogus. Niekam ne paslaptis, kad mūsų žmonių yra visur. Pas rusus jie vadinami komisarais, politiniais vadovais, pas mus – paprastais komandos nariais. Jų yra visuose laivuose, bet banginiai plaukia tik prie tų, kuriuose yra karininkai, dalyvavę linksmame pasiplaukiojime laivu „Šiaurės jūrų karalius“, kuriam vadovavo Otto Štaimbergas. Tikiuosi pamenate, – SS karininkas atsisuko į kapitoną, – neužteko vieno karto, – tęsė piktu balsu. – Tada ponas Braunas neleido surengti skerdynių ir už tai be reikalo teko jam lankytis pas mus, o karo išvakarėse, išplaukę į mokamąjį kruizą po Arkties vandenyną, surengėte dar vienas skerdynes.
– Tai buvo mokamasis plaukimas, o ne kruizas, kurio metu savo žinias gilino jūsų SS skyriaus darbuotojai, – atsakė ramiu balsu Otto.
– O prisigėrus vaikyti ir šaudyti banginius taip pat buvo mokomosios programos dalis! – piktai riktelėjo Kliozė.
– Tai paprasčiausi sutapimai, banginiai nėra tokie protingi, kad sąmoningai vykdytų tokias keršto operacijas, – atsakė nė kiek nesutrikęs kapitonas.
– O jūsų laivo paskandinimas prieš pat uosto vartus taip pat nesąmoninga ataka? – Kliozė pradėjo karščiuotis, o ramus išdidus kapitono tonas sukėlė pykčio bangą, bet, žvilgtelėjęs į ironiškai besišypsantį Brauną, nusiramino.
– Banginiai, – tęsė lyg niekur nieko Otto, – nespjaudo torpedų. Rusai turėjo informacijos, kad mes užsukome ten smulkaus remonto, prasmuko į beveik nesaugomą uostą ir atakavo. Jums reikėtų pasidomėti, iš kur priešas gavo tą informaciją.
– Domimės viskuo. Laimei, po šios katastrofos liko daug gyvų, tai yra ką apklausti. Visi kaip vienas tvirtina matę banginių parodomuosius šuolius prieš laivą, o povandeninio laivo niekas nematė, tik pajuto jo paleistas torpedas, – Kliozė nusiramino ir žiūrėdamas į Brauną ramiu balsu kalbėjo toliau. – Viena aišku, kad rusams kariauti padeda banginiai, kad jie sukūrė laivą su kažkokia aparatūra, kuri sugeba valdyti banginius, – jis staiga nutilo, draugiškai šyptelėjo. – Norite sumedžioti tą ypatingą banginį?
– Moby Diką? – ironiškai paklausė Braunas.
– Moby Dikas – tai autoriaus fantazijos vaisius, o šitas – geležinis, realus ir kelia mums daug rūpesčių. Pagaukite jį gyvą ir jums bus garantuotas ramus, sotus gyvenimas mūsų šalyje iki pat mirties. Jūs gerai pažįstate Arkties vandenyno jūras, daug metų medžiojote banginius ir jums nusprendėme patikėti „Žydrojo banginio“ medžioklę. Ko jūs pageidausite, mes pasistengsime viską patenkinti.
Adolfas Braunas susimąstė. Otto ir Klozė kantriai laukė.
– Paprasto, bet gero banginių medžioklės laivo su neutralia Švedijos vėliava. Toliau, – Adolfas vėl susimąstė, – geros akustinės aparatūros ir tinklo, – jis žvilgtelėjo į Kliozę, kuris kažką užsirašė. – Tinklą...
– Menkei gaudyti, – ironiškai įsitepė Otto.
– Ne menkei, aš pasakysiu, kokio reikia, kai busiu uoste, – atkirto griežtai Adolfas grafui.
Otto žiojosi kažką sakyti.
– Kas dar? – griežtai paklausė Klozė ir kapitonas nieko nebesakė, tik išpūtė orą.
– Laive bus tik vienas kapitonas, – jis pabrėžė paskutinį žodį ir žvilgtelėjo į Otto. – Komandą turi sudaryti banginių medžiojai, o ne jūsų agentai, nebent pirmuoju kapitono padėjėju galėtų būti Otto Štaimbergas.
– Viskas? – Kliozė pakėlė akis į Adolfą.
– Viskas.
– Tuoj pat išskrisite į Bergeno uostą ir ten gausite viską, įskaitant ir pirmąjį padėjėją Otto Štaimbergą.
Grafas kažką sumurmėjo po nosimi, staigiai atsistojo ir nieko nesakęs išėjo.
– Nieko, toliau SS rūsio nenueis, – burbtelėjo žiūrėdamas į duris, pro kurias išėjo kapitonas ir pridūrė. – Mūsų specialistai pagamino aparatą, kurio skleidžiami garsiai turėtų sutrikdyti banginių orientaciją, aišku, yra rizika, kad jie nebaksteltų nosimi į kokį mūsų laivą, tai jūs su ta naujove atsargiai, – Kliozė nusišypsojo ir vėl pavirto į geraširdį senuką. – Mes jį bandėme su žmonėmis, sausumos gyvūnais ir delfinais. Veikia neblogai. Pradeda nerimauti ir dažniausiai pasuka atgal, iš kur būna atėję. Nežinau, kaip veiks banginius, bet, tikiuosi, panašiai. Jei pasiteisins, tai to aparato laukia puiki ateitis. Nereikės nė kariauti. Įjungsime ir priešas bėgs atgal į savo apkasus.
– Bet ir savi gali pradėti bėgti ne į tą pusę, – atkirto ironiškai.
– Gali, todėl pirma pabandysime su banginiais, – Klozė piktai dėbtelėjo į Adolfą.
Tas atsistojo, linktelėjo ir pasuko link durų.
– Ponas Braunai, kapitone, – riktelėjo Kliozė.
Adolfas sustingo, bet neatsisuko.
– Kadangi vyksta karas ir, kaip matome, net banginiai kariauja prieš mus, tai jūsų komandoje bus vienas kitas mūsų žmogus, išmanantis karo amatą, keletas stambaus kalibro kulkosvaidžių, užmaskuotas nedidelis pabūklas ir šiaip įvairių menkniekių tam atvejui, jei rusai sugalvotų priešintis, – Kliozė piktai žiūrėjo į Adolfo nugarą. Luktelėjęs keltą akimirkų ir nesulaukęs jokio atsako, tęsė. – Nors jūs ir nusisukęs, bet matau jūsų nepatenkintą miną. Nesiraukykite, jie niekuo neišsiskirs nuo vulgarių, apšepusių ir banginio taukais prasmirdusių medžiotojų.
– Grafą Otto Štaimbergą taip pat taukuose išmirkysite, ar paliksite kvepiantį vietoje gyvo jauko? – paklausė ironiškai Braunas.
– Neužsimirškite, ponas Braunai. Kuo kvepės Otto – ne jūsų reikalas. Jūsų reikalas pagauti povandeninį laivą, – atkirto piktai Kliozė ir lyg tarp kitko pridūrė. – Komanda nesvarbu, nebent kapitonas.
Adolfas linktelėjo galvą ir išėjo.