– Majoras Vareikinas, – prisistatė ir atsainiai kilstelėjo ranką prie smilkinio.
– Kapitonas, – ramiai atsakė Labaznikovas su nedidele žaisminga šypsenėle lūpų kampučiuose ir taip pat atsainiai kilstelėjo ranką.
– Aš – majoras, o jūs tik kapitonas, bent jau apsirengtumėte kaip priklauso ir prisistatytumėte pagal statutą, o tai stovite atsipalaidavęs lyg generolas prieš eilinį, – nepatenkintas piktai nužiūrinėdamas Labaznikovą papriekaištavo Vareikinas.
– Aš – šio laivo kapitonas. Tai daugiau nei generolas. Tai kaip tėvas, dievas ir....
– Ir pridurkite caras, – nutraukė Vareikinas kapitoną. – Girdėjau apie jūsų palaidą balą šioje valtyje. Nieko, mane tam ir atsisiuntė, kad padaryčiau tvarką, o tuos jūsų visus išsireiškimus užfiksuosiu ataskaitoje. Kur mano kajutė?
– Jūsų etatas nenumatytas, tai atskiros kajutės nebus, – ramiai atsakė Labaznikovas ir apsisuko. –Valentinai Sergėjevičiau, pasirūpinkite savo kolega, – kreipėsi į pirmąjį padėjėją ir lyg niekur nieko nuėjo. – Pasistenk, kad Steponas kuo ilgiau nepakliūtų majorui į akis, – tyliai sušnibždėjo eidamas pro jūreivį.
Pirmasis kapitono padėjėjas ironišku žvilgsniu nulydėjo kapitoną ir atsisuko į naują ekipažo narį:
– Taip, kapitonas teisus, atskiros kajutės nėra, bet manojoje yra laisva vieta, – Valentinas Sergėjevičius nusišypsojo ir pridūrė. – Antrasis kapitono padėjėjas staiga susirgo, tai jūs užimsite jo vietą.
– Mačiau aš tą ligonį Archangelske Strelcovo kabinete. Labai ligotai atrodė, – tarstelėjo Vareikinas ir paspaudė ranką. – Michailas, – prisistatė.
– Valentinas, – maloniai atsakė pirmasis kapitono padėjėjas ir gestu pakvietė užeiti.
Įžengęs į kajutę Vareikinas apsidairė.
– Kaliniai didesnėse gyvena, – sumurmėjo, priėjo prie siauro gulto, pakilnojo kėdę, perbraukė per stalą ir atsisukęs į Valentiną naiviu balsu paklausė. – O kur langas? Negi aš visą šią ekspediciją turėsiu žiūrėti į tas sienas, nukabinėtas įvairiais man nesuprantamais niekalais.
– Nusiraminkite, – prabilo maloniu, pataikūnišku balsu pirmasis kapitono padėjėjas ir uždarė duris, – čia ne kruizinis laineris, čia – povandeninis laivas, kas vyksta lauke, galėsite pažiūrėti per periskopą arba iškilus į paviršių pakrauti akumuliatorių ir prasivėdinti.
– Taip, kvapas čia nekoks, tvanku ir karšta. Tikiuosi, jūreiviai prausiasi kas dieną? – paklausė, nusivilko milinę ir padėjo ant stalo storą aptrintą odinį portfelį.
– Stengiasi, – atsakė vis tuo pačiu pataikūnišku balsu ir iš spintos ištraukė nedidelį grafiną. – Gal po taurelę, o tai pirmas dienas jūroje nepratusius užvaldo nemalonūs pojūčiai.
– Aš nevartoju ir jums nepatariu, – atkirto piktokai ir atsisėdo ant gulto. – Kada išplaukiame?
– Už valandos.
– Kiek reikės man plūduriuoti šioje geležinėje dėžėje?
– Kaip dievas duos, – atsakė ir neteko žado pamatęs piktą Vareikino žvilgsnį.
– Ne laivas, o kažkokia bažnyčia, – piktai tarstelėjo ir nusispyręs batus atsigulė. – Man sakė, kad jūs būsite mano globėjas ir gidas, – sumurmėjo.
– Tikai taip, draugas majore, – Valentinas pasitempė.
– Laisvai, kolega. Suprantu, jūs baigėte jūreivystės mokslus, tai čia jums tinkama vieta, bet kodėl Karbanovas mane čia įkišo? – nepatenkintas murmėjo žiūrėdamas į vis dar pasitempusį pirmąjį kapitono padėjėją. – Negi karinės jūrų pajėgos savų politinių darbuotojų neturi? Negi jūs vienas nesusitvarkote, kad mane čia atsiuntė? – Vareikinas nužiūrėjo karininką nuo galvos iki kojų. – Laisvai, Valentinai, atsipalaiduokite, anapus durų tampykitės, o čia, – jis apvedė ranka kajutę, – būsime savi.
Valentinas atsisėdo prie stalo.
– Netrukus laivas atsišvartuos ir visa komanda išsirikiuos viršutiniame denyje. Dalyvausite? – paklausė Valentinas.
– Apsieis be manęs, reikia pastudijuoti ekipažo narių anketas, – jis linktelėjo į portfelį. – Jūs galite eiti, Valentinai Sergėjevičiau, tik neužmirškite vakarienę laiku atnešti, – atsainiai mostelėjo ranka ir užsimerkė.
Vareikinas, paskirtas į laivą rūpintis politine ekipažo dvasia, gulėjo nei gyvas, nei miręs. Nekreipė dėmesio į įeinantį, išeinantį Valentiną, tik atsigulęs ant pilvo nukabinęs galvą liūdnomis akimis žiūrėjo į ant grindų padėtą didelį dubenį, kurį laikas nuo laiko išnešdavo ir vėl parnešdavo švarų vienas iš jūreivių.
– Kiek laiko mes jau plūduriuojame? – paklausė tyliu liūdnu balsu atėjusio jūreivio.
– Antra para prasidėjo, – atsakė tas pilnu užuojautos balsu ir pridūrė. – Kada Barenco jūroje siaučia vėtros, supa ir po vandeniu.
– Jau geriau į vakarų frontą, ten nors nesupa, – sumurmėjo ir kilstelėjęs galvą paklausė. – Kada plauksime namo?
– Nežinau, gal po dienos, gal po mėnesio, o gal visai neplauksime, – nuoširdžiai atsakė jūreivis ir, pamatęs piktą Vareikino žvilgsnį, skubiai pasišalino.
Pagaliau majoras, įveikęs jūros ligą, susitvarkęs, pagal statutą apsirengęs, išėjo iš kajutės ir kaktomuša atsitrenkė į pro šalį skubantį vien jūreiviškais dryžuotais marškinėliais vilkintį jūreivį.
– Stok. Tu iš kur toks, kas per uniforma, – riktelėjo pasipiktinęs.
– Iš variklių skyriaus, – atsakė jūreivis, perbraukė tepaluota ranka per prakaituotą kaktą ir, žvilgtelėjęs į išbalusį ir prakaito išpiltą majoro veidą, draugiškai pridūrė. – Čia karšta, draugas politdarbuotojau, jūs ką nors lengvesnio užsimeskite, – pakilnojo ranką su kažkokia detale, dar kartą nusibraukė prakaitą ir palikęs iš nuostabos prasižiojusį Vareikiną nuskubėjo savo reikalais.
– Nekreipkite dėmesio, variklių skyriuje tikrai labai karšta, – pasigirdo pirmojo padėjėjo balsas.
– Kur kapitonas? – piktai paklausė Vareikinas.
– Prie periskopo.
– Nuveskite mane pas jį, – griežtai įsakė ir nusekė paskui.
Majoras su pasipiktinimu stebėjo į jį nugara pasisukusį kapitoną ir klausėsi jo perduodamų jam nesuprantamų komandų. Pro jį, nekreipdami dėmesio, pirmyn atgal praeidavo paprastai apsirengę nesuprantamo laipsnio ir rango jūreiviai ir net kartais vienas kitas jį stumtelėdavo.
– Kas čia vyksta, ką jūs darote? Kaip kokiame turguje vaikšto kaip kas nori ir kur nori, – pasipiktinęs kreipėsi į kapitoną, kai tas nuleidęs periskopą atsisuko į jį.
– Žvalgau aplinką, – ramiai atsakė kapitonas.
– Ir aš noriu pažiūrėti į tą skylę, – griežtai pareiškė ir linktelėjo galvą.
– Prašom, – kapitonas pasitraukė ir parodė ranka į periskopą.
Vareikinas priėjo, pasilenkė ir priglaudė kaktą prie tos vietos, kur buvo ją priglaudęs kapitonas. Kelias akimirkas tylomis žiūrėjo.
– Nieko nesimato, – sumurmėjo.
– Naktis, – atsakė kapitonas valdydamas juoką.
– Taip, tikrai, bjaurios čia naktys, – palingavo galvą ir pasisuko į pirmąjį padėjėją. – Pavedžiokite mane po laivą, noriu susipažinti su komanda ir aplinka.
Valentinas linktelėjo galvą, skersai žvilgtelėjo į kapitoną ir nulydėjo majorą ilgais siaurais koridoriais. Vareikinas, būdamas nemažo ūgio, vos ne keturlinkas susilenkęs lindo pro mažus liukus, jungiančius atskiras sekcijas ir abejingai klausėsi einančio iš paskos Valentino aiškinimų. Staiga priekyje pasigirdo linksmas švilpavimas. Prasivėrė durys ir pro jas linksmai švilpaudamas tiesiai prieš majorą išdygo nedidukas jūreivis. Kambarinėmis šlepetėmis, šviesiomis kelnėmis, berankoviais dryžuotais jūreiviškais marškinėliais, rankoje laikydamas didelę baltos duonos riekę storai užteptą uogiene. Peržengęs slenkstį vaikinukas sustingo. Jo putlios lūpos taip ir liko sustatytos vamzdeliu, o siauros akys išsiplėtė ne ką mažiau nei Vareikino. Steponui pradėjo virpėti palūpis, o duonos riekė iškrito iš rankų. Jis kelis kartus instinktyviai perbraukė per viršugalvį ir norėjo apsisukęs lėkti atgal, bet galingas Vareikino riksmas „stovėt“ pakirto kojas ir visai sugniuždė mažą žmogutį. Tas žengtelėjo žingsnelį atgal ir atsirėmė į liuką.
Vareikinas, apimtas kažkokio laukinio pykčio, žiūrėjo Steponui į akis, kurios dabar iš baimės visai susiaurėjo. Majoras lėtai prisiartino. Akustikas, lyg laukdamas kirčio, truputį pritūpė ir iš apačios žiūrėjo į daug aukštesnį Vareikiną.
– Čia mūsų akustikas. Banginių užkalbėtojas, – ironiškai tarstelėjo iš užnugario Valentinas. – Pasikalba, pasišvilpauja su banginiais, prisigalvoja kažkokių nesąmonių, o mes bastomės paskui juos po visokius užkampius, vietoj to, kad stoti į normalią kovą su priešu, – paaiškino pirmasis padėjėjas.
– Ar jūs žinote kas jis! – riktelėjo majoras iš viršaus žiūrėdamas į vaikinuką. – Juk tai liaudies priešo vaikpalaikis. Jis su savo tėvu ir seniu čiukčiu sukėlė maištą kolūkyje, neleido sudoroti tarybiniai liaudžiai priklausantį banginį, – Vereikinas net dusti pradėjo iš pykčio. – Ir jūs tą, tą, tą antitarybinį elementą apgyvendinote laive, – jis pasisuko į pirmąjį padėjėją. Už jo stovėjo kapitonas ir dar keletas jūreivių. – Ką jis veikia šiame laive, – bakstelėjo pirštu į akustiką. Jį kartu su tėvu ir čiukčiu prie sienos reikia statyti, – rėkė Vareikinas nebesivaldydamas ir vis žvilgtelėdamas į susigūžusį ir iš baimės drebantį Steponą. Staiga majoras atstūmė pirmąjį pavaduotoją ir pripuolė prie kapitono. – Sako, jis kalbasi su banginiais, – sušvokštė pasilenkęs prie Labaznikovo. – Tai gal jis tam banginiui, kurį paleido, perduoda informaciją, o tas – priešams. Gal todėl tiek daug mūsų laivų negrįžta iš jūros. – Vareikinas pasilenkė prie pat kapitono ir šnibždėjo, – tuoj pat jį uždarykite į areštinę, o laivą, kol ne vėlu, grąžinkite į uostą. Jei ne, – Vareikinas primerkė akis, – aš jus nušalinsiu nuo kapitono pareigų, o vadovavimą laivui perduosiu pirmajam padėjėjui.
– Ne jūs mane paskyrėte kapitonu ir ne jūs mane nušalinsite, – Labaznkovas prasispraudė pro Vareikiną ir priėjo prie Stepono, kuris pilnomis siaubo ir ašarų akimis žiūrėjo kapitoną.
– Marš į savo postą, – griežtai įsakė.
Steponas kaip įgeltas pašoko ir greitai šmurkštelėjo pro pravirą liuką. Labaznkovas pakėlė nuo grindų duonos riekę ir vėl prasispraudęs pro iš pykčio vos nesprogstantį Vareikiną padavė ją jūreiviui.
– Ką, maištas, kaip jūs drįstate manęs neklausyti? – suriko majoras.
– Draugas majore, čia povandeninis laivas, o ne pėstininkų apkasai. Jūsų riksmai po vandeniu girdisi už daugelio mylių. Aš esu tikras, kad mus jau išgirdo priešų akustikai ir tuoj atakuos.
– Kaip tai atakuos, kas čia mus gali matyti? – nustebo Vareikinas .
– Paprastai. Eime į mano kajutę ir aš jums viską paaiškinsiu, – tarė kapitonas ir net neatsisukdamas nuėjo.
Vareikinas pasisuko į Valentiną:
– Nenuleisk akių nuo to siauraakio labuso, jis labai pavojingas, – sušnibždėjo ir nusekė kapitoną.
Labaznikovas palaukė kol Vareikinas pagaliau įsitaisė prie stalo ir padavė baltą užantspauduotą voką.
– Kas čia? – nepatikliai paklausė vartydamas voką ir atidžiai apžiūrinėdamas spaudą.
– Įsakyta duoti jums atplėšti ir abiem kartu susipažinti.
Vareikinas kažką sumurmėjo po nosimi, dar kartą atidžiai apžiūrėjo voką, ar nėra kokių pažeidimų, ir atsargiai atplėšęs išėmė popieriaus lapą.
– Kas čia? – vėl paklausė po kelių minučių skaitymo ir pakėlė akis į kapitoną.
– Nežinau, nematau, – mandagiai atsakė ir ištiesė ranką.
Jis greitomis permetė pranešimą ir surimtėjo. Žvilgtelėjo į kabantį ant sienos žemėlapį. Staigiai atsistojo ir priėjo prie jo. Vareikinas atsistojo už nugaros ir per petį žiūrėjo į jam nesuprantamus skaičius, linijas, kvadratėlius ir įvairius ženklus.
– O kur mūsų namai? – paklausė tyliai.
Kapitonas tylomis žiūrėjo į žemėlapį, kartas nuo karto užmesdamas akį į popieriaus lapą.
– Čia, – tarstelėjo ir bakstelėjo pirštu į pirmą pasitaikiusią vietą.
– O mes?
– Čia, – patrepsėjo koja.
– Gal paaiškinsite žmoniškai, kas tame laiške?
– Taip, žinoma, – kapitonas pasisuko į Vareikiną. – Iš vieno Norvegijos uosto išplaukė „Juodasis Vilkas“, vadovaujamas Otto Štaimbergo. Toliau numatomos patruliavimo koordinatės. Laivo tikslas – užgrobti arba sunaikinti mūsų laivą, – kapitonas nežymiai šyptelėjo pamatęs įsmeigtą į žemėlapį majoro žvilgsnį.
– O iš kur vokiečiai žino, kad mes jūroje? Tai tas jūsų akustikas bus prišvilpęs, – Vareikinas pakėlė piktas akis į kapitoną. – Iš kur jūs žinote, ką jis ten banginiam sako.
– Pas mus dabar įvyks skubus pasitarimas. Nežinau, ar jums bus įdomu klausytis specifinės jūreiviškos diskusijos.
– Ne, neįdomu, aš eisiu ekipažui politinę valandėlę pravesiu, – sumurmėjo Vareikinas ir braukdamas prakaitą nuo kaktos skubiai išžingsniavo iš kapitono kajutės.
– Nepersistenkite ir apsivilkite ką nors lengvesnio, karšta, – riktelėjo įkandin Labaznikovas.