– Tie patys, – šyptelėjo Adolfas. – Nesiartinkite, laikykitės maksimalaus atstumo, – įsakė kapitonas ir užsimerkė. Kiek patylėjęs pridūrė. – Eik, Hansai, aš tuoj ateisiu.
Jūreiviui išėjus, Braunas įsipylė taurelę konjako ir neskubėdamas, mažais gurkšneliais ją išgėrė. Giliai įkvėpė oro ir lėtai iškvėpė:
– Laikas į medžioklę, – tarė tvirtai ir nuskubėjo ant kapitono tiltelio. Ten jau stovėjo Otto Štaimbergas ir pora jo padėjėjų, kurie, nors ir labai stengėsi, nebuvo panašūs į banginių medžiotojus. Visi žiūronais žiūrėjo į jūrą.
Adolfas taip pat pridėjo prie akių žiūronus. Tolumoje, tekančios saulės nušviestoje, nestipriai banguojančioje jūroje kartas nuo karto pasirodydavo banginių nugaros.
– Penki ar šeši, negaliu suprasti, – sumurmėjo Otto ir pridūrė. – Reikėtų arčiau priplaukti.
Adolfas tylomis žiūrėjo į tolį.
– Stop mašinos, pasiruošti tinklų nuleidimui, – griežtai įsakė neatitraukdamas žiūronų nuo akių. – Laive mirtina tyla, – jis pasisuko į Otto, – banginiai ilsisi, – jis paėmė telefoną. – Akustikai, ką girdi?
– Nieko, mirtina tyla.
– Aš tuoj ateisiu, paruošk man vietą, – tarė kapitonas ir kreipėsi į Otto. – Jūs ant tiltelio, aš pas akustiką. Griežtai vykdyti mano nurodymus.
Grafas linktelėjo galvą ir atsistojo prie telefono aparato.
Adolfas, užsidėjęs ausines, vis žvilgtelėdamas tai į užrakintą dėžę, tai į akustiką, suraukęs sveikąją kaktos dalį, įdėmiai klausė povandeninio pasaulio garsų.
– Mažu greičiu pirmyn, – tarė tyliai į mikrofoną.
– Klausau, mažu pirmyn, – atsakė Otto.
– Kur banginiai?
– Ten pat.
– Kai pajudės, plaukiame paraleliai, po truputį artėdami.
– Klausau, kapitone.
– Stop mašinos.
– Klausau, stop mašinos, – tyliai perdavė komandą grafas, vienoje rankoje laikydamas telefono ragelį, kitoje prie akių prispaustą žiūroną.
– Laukiam, kol pajudės, – sušnibždėjo Adolfas.
– Klausau, laukiam.
***
Steponas, numetęs ausines, nulėkė pas kapitoną.
– Medžiotojai pavijo banginius, – sušuko įlėkęs į kajutę.
– Kur jie? – pašoko kapitonas.
– Ten, – mostelėjo ranka Steponas, lyg būtų ant vandens paviršiaus ir visi galėtų pamatyti, kur yra tas „ten“.
Labaznikovas nubėgo į akustikų kajutę ir, atsisėdęs į staigiai pašokusio Aliošos vietą, užsidėjo ausines. Steponas užėmė savo vietą.
– Kur banginiai? – tyliai paklausė.
– Mažylis iš kairio borto pusės, storulė Zina iš dešinio, kiti priekyje laukia, kol juos pasivys senis Bezdalius. Jis stipriai atsiliko.
– Stop mašinos, mirtina tyla, – įsakė kapitonas stovėjusiam už nugaros antrajam padėjėjui. – Tu girdi medžiotojus? – paklausė Stepono.
Tas papurtė galvą.
– Ką sako tavo banginiai?
– Nieko. Laukia, kol senis pasivys ir dreba. Jie tyli, bet jų širdys dreba.
– Ar tu tikras, kad tai banginių medžiotojų laivas?
– Nežinau. Jie neplaukia prie jo ir Mažyliui neleido atsiskirti, – Steponas pakėlė akis į kapitoną. – Man rodos, aš girdėjau laivo keliamą triukšmą, bet ne sraigtų ir ne variklių. Tylų skambtelėjimą, girgždesį. Jie ruošia harpūnus, – tyliai šūktelėjo Steponas. – Tuoj prasidės banginių medžioklė. Mums reikia pasitraukti, nes tai normalus reiškinys. Tai – medžioklė, ne žudynės, – įsikarščiavo Steponas. – Laimėti turi stipresnis ir vikresnis.
– Nusiramink, nusiramink, – kapitonas paglostė plaukus. – Jei tai medžiotojai, mes jiems netrukdysime, mes atsitrauksime, bet negi tau nebus gaila, kai sumedžios tavo draugą?
Steponas staiga surimtėjo ir pažiūrėjo į kapitoną.
– Gaila, bet senelis Fiodoras sakė, kad medžioklė – tai teisinga kova už išlikimą. Taip jį mokė proseneliai, taip jis mokė mane, – išdidžiai ir tvirtai atsakė vaikinas ir pridūrė. – Garbingas medžiotojas niekada nemedžios jauniklio ar mamos. Jis mes harpūną į stiprų suaugusį banginį. O niekšas, jis ir jūroje niekšas, – vaikinas susikaupė. – Bezdalius pasivijo ir medžiotojų laivas nejuda. Laukia, kol banginiai pajudės. Garbingi, nes nepuola, kai nuvargę banginiai ilsisi. Leidžia jiems pailsėti. Pajudėjo, – sušnibždėjo Steponas.
Kapitonas klausėsi tylių banginių skleidžiamų garsų. Jau visą valandą jie labai lėtai, lyg ruošdamiesi startui, judėjo į priekį.
– Lėta eiga paskui, – perdavė komandą.
Staiga laivą nestipriai krestelėjo.
– Mažylis atsisveikino ir nuplaukė į būrį. Laivas po truputį artėja. Greitai turėtų prasidėti medžioklė, – kalbėjo Steponas rimtu vyrišku balsu.
Kapitonas, nujausdamas kažką negero, nedrįso duoti komandos pakilti į periskopo gylį.
– Storulė Zina prisijungė prie būrio. Jie visi jau kartu.
Kapitonas iš vis tylesnių banginių balsų suprato, kad jie pardėjo plaukti greičiau ir ėmė po truputį tolti.
– Kodėl Bezdalius neleidžia burbulų ir netriukšmauja? – paklausė Stepono, kuris sustingęs, susikaupęs, įsmeigęs primerktas akis į aparatūrą įdėmiai klausėsi.
– Iš baimės viduriai užkietėjo, – visai rimtai atsakė Steponas. Laivas artėja, bet jie dar nebėga, –akustikas atsisuko į kapitoną ir tyliu balsu šnibždėjo. – Nesigirdi medžiotojų balsų, kapitono nurodymų, užtaisomos harpūno patrankos, statinių ritinėjimo. Tai netikri medžiotojai. Tai vaiduokliai.
– Maža eiga paskui, pilna kovinė parengtis. Pasiruošti pakilti į periskopo gylį, – perdavė komandą kapitonas.
– Vaiduokliai artėja iš ten, – Steponas parodė ranka į kairę. – Tyliai, lėtai.
– Aš negirdžiu jų, girdžiu tik banginius. Jie vėl pradėjo triukšmauti, – sušnabždėjo kapitonas.
Staiga jis aiškiai išgirdo banginių balsus užgožiantį variklių triukšmą.
– Stop mašinos, pavojus, – sušnibždėjo kapitonas, numetė ausines ir bėgdamas lauk riktelėjo. – Iš kairio borto laivas tiesiai į mus, – bet tuoj pat grįžo atgal ir, truputį grubokai pakėlęs Steponą, atsisėdo į jo vietą.
Visa komanda ir be ausinių pajuto galingo laivo sukeltą vibraciją, o ausinėse girdėjosi kažkokie keisti, nesuprantami skambčiojimai, pliuškenimai, kurių neužgožė net variklio ir sraigtų keliamas triukšmas.
– Kas tai? – paklausė kapitonas, žiūrėdamas į šalia stovintį karininką ir linktelėjo į Aliošos vietą.
***
– Greičiau, pilnu greičiu pirmyn, – suriko Adolfas ir metęs ausines nubėgo ant kapitono tiltelio. – Pasiruošti tinklų išleidimui, – įsakė tik užbėgęs.
Keletas jūreivių stovėjo prie specialių skriemulių ir laukė komandos. Otto, išėjęs į denį, stebėjo plika akimi aiškiai matomus banginius. Laivui atsidūrus jiems iš užnugario, kapitonas įsakė pradėti leisti tinklą. Skriemuliai, sukeldami nedidelį, bet aiškiai girdimą girgždėjimą, traškėjimą, ėmė suktis, leisdami į vandenį du tinklus.
– Stop mašinos, – įsakė kapitonas, kai kelių šimtų metrų tinklai buvo išvynioti ir tik plūdurai žymėjo vietą, kur jie yra. – Pasiruošti banginių medžioklei, užtaisyti harpūno patranką, statines, peilius, kablius, sparčiau, vyručiai, ei, sparčiau, – linksmai suriko Adolfas ant viso laivo. – Ką, užmiršote, kaip tai daroma?
Sudundėjo nuo batų laivo denis, virš jūros pasklido linksmi medžiotojų šūksniai. Banginiai sunerimo, susitelkė, bet nepasileido bėgti. Jie panirdami, vėl pakildami ir išpūsdami vandens fontaną, tik po truputį tolo, o laivas, keldamas didelį triukšmą, stovėjo vietoje.
Otto pasilenkė prie šalia stovėjusio jūreivio.
– Perduok akustikui, – sušnibždėjo žiūrėdamas į kol kas ramiai plaukiančius banginius ir nežymiai įbruko į ranką raktą. – Pasakyk, laikas sudrebinti banginių protus.
Tas tyliai kaip šešėlis pasišalino.
Kapitono nurodymu komanda kėlė triukšmą, imituojantį pasiruošimą banginių medžioklei, bet laivas stovėjo vietoje. Sustojo ir banginiai, lyg laukdami, kada bus duotas startas.
– Lėtu greičiu pirmyn, – įsakė kapitonas ir laivas, palikęs užmestą tinklą, pajudėjo link banginių. Saiga iš būrio atsiskyrė senas didelis banginis ir apsisukęs nuplaukė tiesiai į artėjantį banginių medžiotojų laivą. Jūreivis, stovėjęs prie harpūno patrankos, atsisuko į kapitoną. Tas nežymiai pakraipė galvą į šonus ir akies krašteliu stebėjo Otto Štaimbergą. – Stop mašinos, – įsakė Adolfas.
Grafas atsisuko į kapitoną, kuris lyg niekur nieko žiūrėjo į artėjantį banginį. Otto palaižė lūpas, truputėlį įsitempė. Visa komanda nuščiuvusi ir sustingusi stebėjo artėjantį senį Bezdalių. Banginis pasuko pro dešinį bortą. Toje pusėje stovėjo sustingęs, sunkiai valdydamasis, kad nepabėgtų grafas ir nežinodamas, kas bus, ko laukti, stebėjo tai iškylantį, tai panirstantį gigantą. Banginis, plaukdamas pro šalį, išpurškė vandens fontaną, apliedamas juo Štaimbergą ir šalia stovėjusius jo pagalbininkus, apsuko ratą apie stovintį laivą ir nuplaukė prie likusių savo gentainių. Otto nusikeikė ir greitai nubėgo nuo denio. Įlėkė į akustiko kajutę.
– Įjungei? – riktelėjo žiūrėdamas į jūreivį, besikapstantį prie atidarytos dėžės.
– Ne dar, tuoj. Dar minutę, dar prijungsiu maitinimą. Taip, viskas, jungiu, – jūreivis paspaudė jungiklį ir truputį pasuko rankenėlę.
– Jei po kelių minučių nieko nevyks, atsuksi iki galo, – tarė griežtai ir išbėgo į denį.
Banginiai, iki to laiko besielgę ramiai, truputį sunerimo. Pradėjo dažniau panirti, iškilti, iššvirkšti fontanus, tai susispiesti į krūvą, tai prasiskirti.
– Pasakyk akustikui, kad atsuktų iki galo, – sušnibždėjo Otto savo pagalbininkui ir žvilgtelėjo į kapitoną, kuris davęs komandą „mažu greičiu pirmyn“ stebėjo sunerimusius banginius.
Jūreivis linktelėjo ir nuėjo į akustiko kajutę.
Staiga banginiai lyg įgelti metėsi į skirtingus šonus, vienas staiga iššoko, kitas trenkėsi jam į šoną, trečias kiek galėdamas pasileido pirmyn, bet, atsitrenkęs į kitą, skersai plaukiantį, staigiai apsisuko ir dideliu greičiu iššokdamas ir pasukdamas į vieną ar kitą šoną ėmė artėti prie laivo.
Jūreiviai, apimti siaubo, žiūrėjo į gyvūną, dideliu greičiu artėjantį link jų. Otto pasisuko į kapitoną.
– Patrankas, – suriko grafas. Jūreiviai puolė prie uždangstytų pabūklų, bet banginis staiga iššoko, truputį pasisuko ir nėrė gilyn. Kiti apimti panikos blaškėsi po jūrą susispiesdami, susiglausdami, atsitrenkdami vienas į kitą ir sparčiai toldami tolyn.
– Stop mašinos, – suriko kapitonas ir tekinas nulėkė į akustikų kajutę, bet ji buvo užrakinta.