Kai iš namų nebeišeini be telefono: nežinia, kas gali nutikti, kur nors, skinant pražydusius šalpusnių žiedus, gali ir tos dvasios pasišaukti. Ne vienas kaimelį paliko išėjęs palaistyti daržų, šiltnamio, pakeliui pas kaimynus, ar atsisėdęs atsikvėpti, pavargęs besidarbuodamas sode. Ar gali eiti sparčiu žingsniu, jei žinai, jog pasivaikščiojimas gali būti paskutinis? Daugelį metų moters gyvenimas priminė maratono bėgimą. Reikėjo suspėti ir ten ir šen, nepavėluoti į autobusą, darbe tekdavo maldauti ponios Angelinos, kad užrašytų į savo bjaurią knygą , tokį laiką, kokio reikėjo. Dabar ji savo laiko ponia, bet kažkodėl ėmė pasiilgti to skubėjimo.
Keisti dabar metai. Jau vasario viduryje neliko sniego, pradžiūvo keliukai. Alyvų krūmai godžiai gėrė žemės drėgmę, išleido pumpurus, šoktelėjo narcizai, tulpės, snieguolės. Štai, rugsėjo pradžioje pražydo jazminai antrą kartą šiemet, po vasaros sausrų, gausiai palaisčius lietui ėmė dygti tai, kas buvo pasėta ir neišdygo pavasarį. Kažkokios gyvybinių jėgų galios sukosi ore. Moteris jas pajuto net savo trobelėje. Nors ir labai saugodama šilumą (Veronika visa, kas atveriama laikė sandariai uždariusi ir buvo pripratusi prie tvankumo), bet gaivus oras po perkūnijos prasiskverbė į vidų, išviliojo be tikslo, be reikalo išeiti pasidairyti po kaimelį. Retai kur ji beišeidavo. Vos palikusi namus pajusdavo vaikščioti trukdantį sąnarių maudimą. O ir nueiti kaimelyje nebuvo kur. Iki miestelio su parduotuvėmis ir kavine jai buvo per toli. Tiesa, kavinė jai pasidarė nemiela dėl neseniai pakabinto užrašo „Pigiai ir skaniai ruošiame gedulingus pietus“ Jai atrodė, kad ir jos mėgstamos skrudintos bulvytės ten kepamos su mirties prieskoniu. Ji mėgdavo kaimelio aikštę, kultūros centrą, kurio įnamiu buvo felčerės kabinetas, ten galėjai užsukti paplepėti su „savo daktare“, aikštėje darbuodavosi didžioji Vilė, su kuria žodžiu kitu galėjai persimesti. Biblioteką uždarė pirmiausiai. Kažkur palėpėje liko du ryšuliai nurašymui pasmerktų knygų. Bet kaimelis toliau mažėjo, traukėsi nebeliko daktarės kabineto, Vilę atleido. Keistai atrodo aikštės klomba – vienoje pusėje dar išliko kažkokių daugiamečių augalų keli kupstai, o kitoje – tuščia žemelė. Paseno kaimelis, paseno ir ji. Paseno kultūros centras, apmusijo jo užrašas ant pastato. Sensta ir žmonės.
Ji praeina pro tuščią Ancelės sodybą. Didelės raudonųjų serbentų kekės sudžiūvo nenurinktos, byra obuoliai, palangėje geltonuoja kažkoks augalas, ant stogo nebėra balandžių purplelių. Tikriausiai prisilesė žiurkių nuodų. Dar prieš porą mėnesių Ancelę iš slaugos ligoninės savaitgaliui parveždavo vaikai namo, įsikibusi vaikštynės judėdavo po kiemą. Tik vieną dieną pravežė ją pro namus paskutinį kartą, tokia buvusi jos valia. Daug automobilių ją palydėjo. Jai turėjo patikti. Veronika susigriebė, jog negražu ilgai apžiūrinėti tuščius namus. Galvodama , jog negerai sutvarkyta, kad senatvė traukia iš po kojų namus, į kuriuos per gyvenimą viskas nešta po šapelį, dailinti gėlynai ir ateina laikas, kai viskas lieka beglobiai, nereikalingi. Nedaug apėjo moteris, pavargo. Nutarė pasėdėti autobuso stotelės pastoginėje. Stotelės pastoginės dar niekas neardė, bet suoliukų šiemet niekas neperdažė ir jau nebedažys, nebent įvyktų stebuklas. Nereikalinga ji, anot atsakymo į žmonių skundą : „ekonomiškai neapsimoka“. Pastoginė buvo tuščia, vėsi, nešluota. Veronika klestelėjo ant suolo.
– Kaip lekia laikas... Juk čia ji rytais laukdavo autobuso važiuoti į miestelio mokyklą, – dingtelėjo mintis. Kertelėje ant suoliuko pastebėjo pluoštelį knygų.
– Tikriausiai, tos iš palėpės,– pamanė Veronika, – kažkas sumanė išvaduoti, bet atrodo jos varganai tarsi susigėdusios.
Pluoštelio viršuje knyga su užrašu „ Indiana“, Šalia Indianos melsvas Maironio tomelis. – ir tas nereikalingas, iš knygų lentynos išimtas ir išsiųstas tremtin. Eidami pajūriu su ausinėmis, jūros „paslaptingų balsų“ nei girdi, nei girdėt geidžia.
Tokios tokelės, gražuole Indiana. O kažkada graudinai ne vieną širdį. Dabar išbrukta ir brukama benamė,– atsiduso Veronika. Dar kartą žvilgterėjo į benames knygas ir pajuto didžiulį norą pasislėpti už savo namuko sienų.