Prie namo – poilsio erdvė saulės vonioms, baseinas ir kruopščiai nušienauta veja. O kažkada čia plytėjo kolektyviniai sodai. Žmonės, ištroškę bendravimo su gamta, nugręžę nugarą civilizacijai, prisigrūdusiuose, retai važiuojančiuose autobusuose savaitgaliais ir per šventes skubėjo į savo sklypelius. Autobuse grūdosi ir žmonės, ir jų krepšiai, kauptukai, grėbliai. Kai kas veždavosi medelių sodinukus. Už sklypą, reikėdavo atidirbti talkas – deginti šakas, rinkti akmenis. Mat sklypelius reikėjo atkovoti nuo krūmynų, akmenų, klampynių.
Būsimos sodininkystės pionieriai veržėsi į nuošalius kampelius, kur vis dar nuo civilizacijos slėpėsi reti augalai, uogynai, grybų ploteliai. Gamtos mylėtojai trypė tuos retus augalus, lengvinosi uogynuose. Kūdros tuoj atsirado primėtytos trąšų maišų, klozetų, senų dujinių viryklių, čia buvo skandinamos katės. Lyg grybai dygo statiniai, kurie turėjo apsaugoti sodininkus nuo žvarbos, lietaus ir vėjo. Margavo metaliniai garažai, paversti į namukus, kempingo nameliai – nurašyti ir prikelti antram gyvenimui, statiniai iš faneros, vidinė jų pusė apkalta prekinių dėžių kartonu ir pagražinta tapetais ar laikraščiais. Proporcijų keistumas, pasvirimų įvairumas rodė, jog žmogaus vaizduotė beribė. Naujai iškeptiems žemdirbiams darbų ritmą diktavo fermų vyrukai. Jie siuvo apie sodus su mašinomis, arklių traukiamais vežimais ir siūlė savo pagalbą ar prekę.
– Kaimynai, mėšlą veža, – lyg stebuklą pamatęs kiek tik valiodamas išrėkti džiugia žinia dalinosi solidus inžinierius.
Mokslo žmogus pranešdavo, kad brigadininkas „suorganizuos“ ir durpių, ir juodžemio. Fermų arkliai ir traktoriai plušėjo be atokvėpio per orę. Skelbimai priklijuoti, ant stotelės stulpų, skelbė, kur gauti šulinio rentinių, drenažo vamzdžių, sodinukų. Jai eilė gauti sodo sklypą priėjo tuoj po skyrybų. Moteris neatsisakė sklypo, nes tada reikėjo sunkaus darbo, didelio nuovargio, kurie nuslopintų nuoskaudą, pyktį ir padėtų praeitį nusiųsti praeitin, dabarčiai suteiktų naujų įspūdžių, o ateičiai vilčių. Deja, prabangus kotedžas buvo tik svajonė, o sodo pakraštyje išdygo suręstas truputį didesnis pastatukas, už tuos, kurie atveria duris, su išpjauta širdele.
Meistrai uždengė stogą su skylėtu ruberoidu. Stogo viduryje paliko įgaubimą, kur rinkosi vanduo, jo srovė bėgo į vidų. Stogą taisė kelis kartus, bet po kiekvieno taisymo jis tik blogėjo. Šaltą, lietingą dieną trobelė menkai tepadėjo. Šalia Valentinos sklypo šliejosi dar du su šeimininkai, vieną kažkas paėmė trejų metų sūnui ir laikė nedirbamą, ketvirtame krašte – žvyru nubarstytas keliukas. Kaimynai buvo draugiški, ramūs, pasinėrę į darbus. Pagyvenęs kaimynas – Antanas nuglostydavo kiekvieną augalą, o šie gerai derėjo. Atrodė, jei jis pasėtų pilkus lauko akmenukus ir tie sudygtų. Kitam krašte sodininkavo ir daržininkavo mokytojų šeima. Jie buvo neseniai antrą kartą susituokę ir sode slėpdavosi nuo ūgtelėjusių vaikų – jo sūnaus ir jos dukters.
Valentina girdėdavo, kaip kaimynė kaimyną kviesdavo pietų, kaip jie kalbėjo apie paprastus dalykus ir skausmingai pajusdavo savo vienatvę. Jos rankos pasiilgo kam nors nunešti garuojantį valgį, moteris neturėjo, ko paprašyti palyginti takelius tarp lysvių, nebuvo kam jai pasakyti – pailsėk. Valentina svajojo panardinti rankas į kalną braškių. Todėl beveik per visą sklypą sukasė braškių lysvę. Toji lysvė ribojosi su mokytojų sklypu. Bėgo metai, mažėjo vargo būstų, kilo namukai. Tik jų trijų sklypai saugojo pirmykštį pavidalą. Mokytojos duktė padovanojo anūkę, o pati mokėsi, lakstė su bendraamžiais į vakarėlius. Sode per vasarą bėgiojo uogomis ir morkų sultimis veiduką išsitepusi mažylė. Rudenį, pavasarį čia jai buvo per šalta, ar drėgna. Todėl mokytoja pasilikdavo su anūke namuose. Sode darbavosi mokytojas, kurio niekas nebekvietė pietų.
Tą šeštadienį lietus pliaupti pradėjo tuoj po vidurdienio, autobusas į miestą vyko tik vakare. Šlapia striukė nemaloniai lietė jos nugarą, purvo ir vandens pilni šliurpčiojo batai. Valentina susirado sausesnį kampelį, bandė slėptis nuo lietaus, bet drabužiai buvo šlapi. Kažkas pasibeldė į duris.
– Nejaugi brigadininkas vėl kokio mokesčio reikalaus?– pamanė ji, bet nuojauta sakė, kad ne brigadininkas.
– Eime, visai sušalsi. Aš užsikūriau geležinę krosnelę, užkaičiau arbatos, galėsi išsidžiovinti striukę.
Valentina paklausė. Jiedu įėjo į namelį, kaimynas padėjo nusivilkti striukę, surado suoliuką pasodino prie pat krosnies. Šiluma ar namai, kur galėjai pastebėti, kad jie skirti dviem hipnotizavo ją. Jis pripylė puodelį kažkokių žolelių arbatos. Ji jautė, kaip arbatos ( arbatos?) šiluma keliauja po visą kūną. O už durų pylė lietus. Kai puodelis liko tuščias ji spaudė jį delnais, norėdama pasiimti visą jo šilumą. Kaimynas įmetė į krosnį malkų. Ji pakilo nuo suolo, surado didelį dubenį, surinko ir sudėjo visur išmėtytus neplautus indus. Jis pripylė šilto vandens. Jos rankos paniro į vandenį, moteris plovė ir šluostė indus, nuvalė stalą. Pasidarė dar jaukiau. Valentina jautė, kad čia būti nedera, reikia padėkoti už arbatą ir eiti. Bet kažkodėl ji panoro palūkėti, kol jis vėl ims kurstyti krosnį.
– Kaimyne, lietus, nieko negalėsime dirbti, važiuoju namo, galėsiu pavežti, – šūktelėjo Antanas. Ji pajuto dėkingumą Antanui, kad išjudino iš keisto, bauginančio svaigulio.
– Tuoj einu, – atsakė ji, čiupo striukę ir jos neužsivilkusi išbėgo iš trobelės.
– Kitą kartą pasiimk drabužių persirengimui ir termosą, – mokė ją Antanas.
– Taip, žinoma, – visa išraudusi lyg mokinukė, pričiupta nusirašinėjanti nuo kito mokinio sąsiuvinio atsakė ji.
Oras sušilo, sužaliavo braškių lysvė. Ją pulte puolė piktžolės. Todėl teko ravėti ir ravėti. Kaimynas atsisėsdavo ant braškių lysvės iš savo sklypo pusės, stebėjo ją, bet nieko nesakė. Ji nieko neklausė, bet vis tik tai buvo dialogas, kurį jautė net braškės, nes jos tą birželį sužydo taip gausiai, kaip niekada nebuvo žydėjusios. Bėgo laikas, mokesčiai, rinkliavos vijo iš sodų jų pionierius. Trimečio šeimininko ( jis jau priaugo mokyklinį amžių) sklypas buvo parduotas agresyviai moteriškei, kuri ėmė kelti vaidus dėl sklypų ribų. Nebeliko tylos, ramybės. Galiausiai, sumaniusi išsikasti kūdrą moteriškė gausiai užvertė molio ant braškių lysvės. Valentina pardavė savo sklypą. Tik vieną braškių daigelį pasisodino į vazoną auginti balkone. Ši paskutinė braškė gausiai žydėjo ir pilkame didmiesčio daugiabučių kvartalo balkone.