O tikrus įvykius ekranizuoti kino kūrėjai mėgsta. Apmaudu, tačiau dažnas neapsieina be istorijos pagražinimų. Dramaturgijos sumetimais, taip sakant.
Tikras istorijas stebėti mėgsta ir žiūrovai, mat dairytis po svetimą kiemą – žmogiška prigimtis. Tam, rusų režisierius Elemas Klimovas susuka tikrais įvykiais paremtą anti-karinę siaubo dramą „Ateik ir pažiūrėk“ (ang. Come and See). Tariu siaubo, mat juostoje užfiksuotų įvykių kitais žodžiais įvertinti negalima. Netgi neįprastą filmo vardą Klimovas priskyrė remdamasis bibliniais motyvais, kurie Naujajame Testamente kviečia ateiti ir pažiūrėti į Apokalipsės raitelių sukeltą pragaištį.
„Aš pažvelgiau, ir štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė Pragaras. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės žudyti kardu, badu, mirtimi ir žemės žvėrimis.“ [1]
Scenarijų Klimovas su kolega Alesu Adamovičiumi sudėliojo remdamiesi paties Adamovičiaus ir Janka Bryl parašyta knyga „Esu iš sudeginto kaimo“ ir prisiekė, jog visi įvykiai – autentiški. Skaudu pripažinti, tačiau šiuo atveju, kitaip ir būti negali. Karas – žiauri ir sopulinga dėmė žmonijos istorijoje.
Knygoje Adamovičius su Brylu pirmosiomis lūpomis atpasakoja Baltarusijoje esančio Katynės kaimo gyventojų patirtą košmarą. Dieną, kai fašistai degino kaimus. Sudegino į tvartą įvarytus žmones. Šunimis užpjudė vaikus.
Tai sudėtingas ir šokiruojantis filmas, tačiau Klimovas su Adamovičiumi dedikavo jį taikai. „Galbūt mūsų filmo niekas nežiūrės. Galbūt neištvers, tačiau tai bus mūsų testamentas. Karo randas ir malda taikai.“ – Adamovičiaus žodžius prisiminė Klimovas.
Kartu „Ateik ir pažiūrėk“ galime interpretuoti ir kaip atsaką amerikiečių patriotiniam kinui. Karo šlovinimui, herojų gimimui. Į karą einantys berniukai – grįžta tapę vyrais – porina amerikiečių kino kūrėjai, nors viso labo, visi apkasuose sėdėję vaikinai tebuvo maži, išsigandę berniukai. Tai liudija Ernsto Jungerio knyga „Plieno audrose“. Tokį pat paveikslą savo tekstuose piešia ir Ernestas Hemingvėjus. Lygiai tokį pat veidrodį pastatyti mėgino ir karo velnius atgaivinę kino kūrėjai. Kad ir kokiomis vizualinėmis priemonėmis šie piešė karo tragediją, tačiau Amerikos kinas be galo mėgsta patriotizmą. Herojaus gimimą. Susiprask, jog tavo šaliai tavęs reikia. Toksai herojus dažnai stovi triumfuodamas. Šio užnugaryje plaikstosi žvaigždėta ir dryžuota vėliava. Tik tiesa – ji kitokia. Atrasti kareivių užrašai ir memuarai šnabžda tai, ką dažnas kino kūrėjas pasirenka nutylėti.
Lygiai taip pat ir Kravčenko personažas: pirmuosiuose juostos kadruose šis atranda smėlyje užkastą šautuvą. Jis džiūgauja. Dabar jis tikras vyras, galintis apginti savo tėvynę. Jis neklauso motinos, raginančios likti namuose, sakančios, jog jis tik vaikas. Jis ruošiasi eiti į karą. Su šautuvu rankose – jis tikras vyras. Partizanas. Tačiau šis karo veidas, viso labo propagandos mašinos kaukė. Tikrosios pastarojo spalvos – blyškios. Jos amžiams lieka įrašytos finaliniuose juostos kadruose. Kravčenko personažo veide. Žiūrovo pasąmonėje. Sakoma, jog akys yra veidrodis į sielą. Tuo tarpu, Kravčenko akyse – tai karo refleksija. Žiauri, tikra, nuožmi ir nesuvaidinta.
Tikra ir dėl to, jog tai debiutinis Kravčenko vaidmuo. Klimovas nenorėjo profesionalių aktorių. Juk savo amatą išmanančiam profesionalui sudėtingas vaidmuo – tai duona. Klimovo užbrėžtas beprotybės ribas peržengti (ne)laimė teko trylikamečiui Aleksėjui Kravčenko. Marintas badu, apšaudytas tikromis kulkomis, užhipnotizuotas, jog po filmavimo dienų nebaigtų psichiatrijos klinikoje, Kravčenko palieka neišdildomą pėdsaką kino istorijoje. Žiūrovo atmintyje.
Filmuoja juostą Klimovas naudodamasis itin artimo kadro technika ir dolly zoom in, ir out rakursais. Kameros akis stambiu planu glamonėja aktorių veidus. Kitą akimirką ši pakimba virš tuščio lauko. Tokia filmavimo strategija sukuria fragmentinį ir nutolusį leitmotyvą, o sykiais iš kameros akies dingstantys personažai ar staigiai nukirpti kadrai turi galią sugriauti žiūrovo imersiją.
Pagrindinis juostos leitmotyvas – beprotybė. Klimovo rankose ši peržengia pasąmonės ribas. Ji išsipila, išsilieja, apgaubia ir skandina. Beprotybė tampa kūjų ir priekalu. Kravčenko ir Mironovos akyse siaubu, vaikystės nekaltumo, idealizmo žūtimi. Vokiečių karių rankose – deglais ir mirtimi.
Ateik ir pažiūrėk, jeigu išdrįsi.
[1] Naujasis Testamentas 6:7–8