Frankenšteino monstras tarpukario Kaune

Nesu kaunietis, tad galiu tik spėti, kokios mintys kyla miesto gyventojų galvose išvydus provokuojantį istorikės Giedrės Milerytės-Japertienės knygos Kai Kaunas buvo Kaunas pavadinimą („O tai kur mes tada gyvename – Kaišiadoryse?“). Mane nuperka antroji pavadinimo dalis Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m., todėl imu knygą iš lentynos, skaitau, o perskaitęs rašau.

Knygų-pasivaikščiojimų žanras šiandien yra pamėgtas tiek skaitytojų, tiek leidėjų, bent jau tame mieste, kuriame gyvenu aš. Nuklysti nuo kasdienio kelio, atrasti naujus miesto kvartalus ir jų simbolius, pažvelgti į (ne)pažįstamą aplinką kito laikmečio gyventojo akimis vilniečius ar miesto svečius pastarąjį dešimtmetį kvietė aibė knygų. Vienos jų populiariai parašytos istorikų profesionalų (Irena Vaišvilaitė, Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių, 2017), kitos apeliuoja į bendražmogiškus jausmus ir emocijas (Liuda Matonienė, Vilnius: Meilės stotelės. Romantiškasis miesto gidas, 2017), trečios siūlo praplėsti žvilgsnį nuo centro iki periferijos (Albertas Kazlauskas, Vilniaus gatvės gyvos: Gidas po miesto periferiją, 2017; Vilniaus gatvės gyvos: Atgal į periferiją, 2018). Dėmesio netrūksta tiek perleidimo sulaukusiai žinomai XIX a. klasikai (Adomas Honoris Kirkoras, Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, 1991, 2012), tiek dar neatrastam Didžiojo karo vokiečių kareivių žvilgsniui į miestą (Paul Monty, Vilniaus kelrodis: 1918-ųjų miesto veidas, 2018). Tačiau kad ir kaip būtų keista, tarpukariu Lietuvos politikos, mokslo ir kultūros centru buvęs Kaunas tokio „pasivaikščiojimų“ antplūdžio nejaučia, tad miesto svečiui tenka tenkintis tradiciniais gidais su jų sausais aprašymais, smulkiais skaičiukais ir žemėlapiukais (bene geriausiai juos atstovauja Vytenio Almonaičio Keliautojo žinyno serijos knygos, skirtos Kauno senamiesčiui (2012, 2015) ir Naujamiesčiui (2019)).

Keista, nes spausdintų įspūdžių ir atsiminimų apie tarpukario Kauną tikrai netrūksta. Įprastai tokie miesto įspūdžiai istorikui tarnauja kaip tyrimo šaltinis. Laimonas Briedis tokią knygą pagal juos parašė, kad kiekvienam užsieniečiui negėda siūlyti kaip Vilniaus miesto istorijos pradžiamokslį (Laimonas Briedis, Vilnius: City of Strangers, 2008). Na, o istorijos mokslų daktarė Giedrė Milerytė-Japertienė apvertė procesą aukštyn kojomis, remdamasi daugiau moksliniais tyrimais apie tarpukario Kauną, bet neignoruodama ir vienalaikių šaltinių, pati sukūrė naują miesto istorijos šaltinį – 1938-ųjų vasarą iš Klaipėdos į Kauną atvykusio valdininko savaitgalio kelionės po miestą įspūdžius. Kodėl gi ne? Jeigu idealaus knygai „pasivaikščiojimo“ surasti nepavyksta, tai vieną galima ir sukurti... Bet ar pavyko?

Pirmajame knygos puslapyje skaitytojas supažindinamas su žmogumi, kurio pėdomis jis seks. Bevardis 38-erių metų valdininkas, Nepriklausomybės kovose kariavęs savanoris, viengungis, po 1923 m. Klaipėdos sukilimo palikęs Kauną ir atsikraustęs dirbti į Klaipėdą, tačiau reguliariai grįžtantis į laikinąją sostinę tvarkyti valstybės ir savo reikalų. Būtent tokią, 1938 m. birželio savaitgalį įvykusią kelionę ir seka skaitytojas. Traukiniu iš Klaipėdos atvykęs valdininkas per dvi paras Kaune žada apeiti ne tik kelias valstybės įstaigas, pasilabinti su savo seserimi (mokytoja) ir sūnėnais – studentu ir būsimu karininku, bet ir gerai apsipirkti ir į uostamiestį grįžti nuosavu automobiliu. Žinoma, jam prireiks ir kažkur užkąsti, ir viešbutį išsinuomoti, ir dar su kokiu senu draugu pasilabinti.

Pats istorijos karkasas paruoštas apgalvotai, kad pavyktų aprėpti skirtingų temų spektrą, tačiau neišklystų iš įtikinamos menamo žmogaus darbotvarkės. Vis dėlto nuo pirmųjų puslapių susiduriama su problema – vos įsėdęs į iš Klaipėdos į Kauną vykstantį traukinį, istorijos vedlys pradeda berti metus, kilometražus, vardus ir pavardes. Jo tekstas pradeda panašėti į iš atminties faktus lyg kulkosvaidis šaudantį gidą ar įgarsintus enciklopedijų ir vikipedijų straipsnius. Gal tai ir nebūtų problema, bet paprasti ir gyvi žmonės taip nešneka, tad viskas, kuo bandyta įtikinti pirmame puslapyje, lyg ranka nušluota. Dar blogiau, kad nenutrūkstančiame svarbesnių ir ne tiek faktų sraute pasimeta tikrai įdomios istorijos. Istorijos, apie kurias iš tiesų galėjo kalbėti to meto kauniečiai.

Pavyzdžiui, nors savo kelionės metu mūsų vedlys kino teatre ir nesilankė, tačiau keli puslapiai knygoje skirti ir Kauno kino teatrams. Ir čia mūsų vedlys vardija ir kino teatrų savininkus, ir vietų skaičius, ir pastatų architektus. Tiesiai šviesiai – niekam tie architektai nei tada nebuvo aktualūs, nei dabar, vargu ar pati autorė apie juos dar ką nors galėtų papildyti. Tai visiškai antrinė informacija, kurios knygoje apskritai nebūtų, jei autorė nesiremtų ją nustačiusiu puikiu Arvydo Surblio straipsniu „Kauno kino teatrai: lokalizacija ir raida, 1918–1940“. Bet ne viskas, kas yra straipsnyje, turi būti 1938-ųjų personažo lūpose! Tuo tarpu tikros su kinu susijusios sensacijos – drausto, cenzūruoto, galiausiai leisto ir vėl drausto sovietinio filmo Čiapajevas (1934), dėl kurio galvą buvo pametusi visa Lietuva, demonstravimo istorija, ar plačiai nuskambėjusi Juozo Tumo-Vaižganto kalba šventinant Forum kino teatrą, kur jis peikė visokius „kokainistus“ ir kitus Holivudo fanatikus – vos paminimos. O juk būtent apie tokius ir panašius įvykius kalbėjo ir jais gyveno to meto Kaunas.

Reikia pripažinti, kad sukurti įtikinamą ir natūraliai skambantį tarpukario lietuvio balsą reikia gerų romanisto įgūdžių, ir kartais knygoje tai beveik pavyksta. Ypač tada, kai knygos vedlys nutrūksta nuo savo minčių bei įspūdžių srauto ir sutinka kitą gyvą Kauno gyventoją, taip versdamas autorę dažniau pereiti į dialogo formą. Štai atsitiktinis susitikimas gatvėje su Tadu Ivanausku veda į visai įdomų pokalbį apie Kauno zoologijos sodą ir jo istoriją. O bene labiausiai vykusia knygos vieta tampa susitikimas su aktore Une Babickaite-Graičiūniene (1897–1961) ir jos vyru. Čia mūsų vedlys prisipažįsta kadaise, kaip ir visas Kaunas, buvęs įsimylėjęs šią jauną merginą, pristato jos karjerą, vėliau visi veikėjai nusikelia į Graičiūnų namus, kurie puikiai tinka pakalbėti tiek apie muzikines plokšteles (jų klauso susirinkę seni draugai), tiek apie pro šių namų langus matomą Kauno radijo stotį ir jos darbuotojus. Tačiau jei ne vienos bėdos, tai lyg ylos iš maišo pradeda lįsti kitos – šiuo atveju pati autorė užsimiršta, kada gyvena ir kalba jos personažas. Šis knygos epizodas sugadinamas pristatant žymiausią tarpukario radijo personaliją – Petrą Biržį arba Pupų Dėdę (1896–1970): „pats populiariausias yra didžiausias visų klausytojų linksmintojas Pupų Dėdė. Kaip sakoma, šis vyras vėtytas ir mėtytas! Gimė jis Anykščių krašte ir vadinosi anuomet Petras Biržys. Suspėjo pabūti ir Lietuvos savanoriu, ir karininku, ir mokytoju. Kūrė eiles, rinko kraštotyrinę medžiagą, leido ir redagavo laikraščius, žurnalus. Įkūrė pirmąjį šalies nekilnojamąjį cirką ir filmavosi kine“, – konstatuoja mūsų vedlys. Viskas būtų teisinga, autorė cituoja kituose leidiniuose laisvai prieinamą Biržio biografiją (šiuo atveju remtasi Rimanto ir Nerijaus Vanagų knyga Anykščių fenomenas, 2016). Tačiau teisinga būtų šiandien, o ne 1938 m.! Pirmą nekilnojamąjį cirką Biržys įkūrė 1942 m., o kine vaidino dar vėliau – antraplanius vaidmenis sukūrė Juliuje Janonyje (1959) ir kitur. Ir tai ne vienintelė vieta, kai mūsų vedlys tampa visagale pranašautoja Vanga. Štai kalbėdamas apie Sofiją Smetonienę teigia: „Liudininkai pasakoja, kad dar per Pirmąjį pasaulinį karą ponia Smetonienė atliko didžiausią vaidmenį ir turėjo didelį pasisekimą tarp vokiečių“. Na, koks dar Pirmasis pasaulinis karas 1938 m.? Kad būtų Pirmas, turi būti ir Antras, o prie Smetonos buvo tiesiog Pasaulinis karas arba Didysis karas. Jau nekalbu apie tokius mažmožius, kai dešimtmečiai virsta dvidešimtmečiais ir t. t.

Jei neįtikinamą vedlio kalbėjimo toną būtų galima „nurašyti“ literatūrinių gabumų trūkumui, tai elementarios istorinės klaidos – paprasčiausias apsileidimas, kurio istorijos mokslų daktaro knygoje neturėtų būti ar bent jau būtų buvę galima išvengti davus knygą paskaityti kitam istorikui. Tad visas knygoje bandytas kurti 1938 m. Kauno gyvenimas subliūkšta prieš skaitytojo akis lyg „drakonų ir magų“ filmo kadre jam būtų pakištas modernaus kavos tinklo plastikinis puodelis.

Tačiau knygą dar galėtų išgelbėti jos funkcionalumas. Deja, ir čia tenka konstatuoti nusivylimus. Įprastai pasivaikščiojimų knygos skaitytojui sufleruoja, kad jis turės galimybę keliauti jau pramintu ir aprašytu maršrutu. Tokia galimybė įmanoma ir sekant Milerytės-Japertienės knyga, bet tik tada, jei skaitytojas pats susidarys maršrutus ir susižymės atitinkamas knygos vietas. Mat nedidelės apimties knygoje yra trumpai aptarta tokia gausybė tarpukario Kauno geografijos ir gyvenimo aspektų, kad jiems maršrute po Kauną tikrai neužtenka vietos. Vedlys pamato viena – papasakoja apie tai, kartu prisimena ką kita, papasakoja apie tai, ir gero tono vardan dar prideda ką nuo savęs, kas visai nesusiję nei su vienu, nei su kitu. Tuo tarpu skaitytojas, ypač gerai nesiorientuojantis mieste, pamiršta ir tai, kur tas mūsų vedlys ėjo ir kokio velnio jis ten ėjo. Kai informacijos ir temų tokia galybė, tad nenuostabu, kad apie jas ir kalbama lyg enciklopedijoje. Orientavimąsi apsunkina ir tai, kad knyga neturi turinio ar skyrių pavadinimų, pridėti žemėlapiai (jei juos rasite) taip pat atlieka tik kosmetinę funkciją. Bent jau už išnašas ačiū.

Giedrės Milerytės-Japertienės knyga Kai Kaunas buvo Kaunas yra įdomus ir intriguojantis, deja, nepasisekęs eksperimentas. Norintiems pajusti tarpukario Kauno kasdienybę, mieliau rekomenduočiau tuo metu gyvenusio rašytojo romaną, pavyzdžiui, Pulgio Andriušio Tipelį (1953), ar miesto lankytojo atsiminimus, pavyzdžiui, Giuseppe’s Salvatori Lietuva vakar ir šiandien (liet. 1992). Norintiems pažinti istorinius reliktus nūdienos Kaune, rekomenduočiau laikytis įprastų gidų (kad ir to paties Vytenio Almonaičio leidinių). Tuo tarpu Kai Kaunas buvo Kaunas lieka tik neblogai pavykusiu tarpukario Kauno įdomybių rinkiniu.

Giedrė Milerytė-Japertienė, KAI KAUNAS BUVO KAUNAS: Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m., Vilnius: Tyto alba, 2019, 200 p., 3000 egz.
Dailininkė Ilona Kukenytė