Fronto nublokšti: nespėjęs pasitraukti lietuvių poetas žuvo nuo skeveldros, sužadėtinė apie jo mirtį sužinojo tik universitete

1944-ųjų spalis. Iš vienišos Mačernių sodybos pas Jurkų į svečius darda vežimo ratai. „Bepročiai, kur jūs? Ten jau frontas. Sovietai“, – sako vežimą sustabdę hitlerininkams talkinę lietuviai. Fronto negirdėti, todėl Vytautas Mačernis liepia Donatui Banioniui išlipti, o pats važiuoja apsidairyti. Kur ne kur bumbteli sviedinys, praūžia lėktuvas. Saulė krypsta vakarop, o Mačernio vis dar nėra. Banionis eina Žemaičių Kalvarijos link ir sutinka pažįstamą. „Vytautą sviedinys užmušė“, – sako jis, ir Banionis pasileidžia bėgti. Miestelis tuščias, lyg būtų mirtis praėjusi. Jurkaus kieme stovi arklys kruvinu šonu, o Mačernis guli aukštielninkas ratuose. Jo aukštą kaktą žymi sviedinio skeveldros rėžis.

Tai – dėlionė iš aktoriaus Donato Banionio pasakojimo apie paskutines rašytojo Vytauto Mačernio gyvenimo akimirkas. Šie atsiminimai buvo išpublikuoti žurnale „Nemunas“, M. Macijauskienės straipsnyje, 1968 m. Iki tol lietuviai stokojo informacijos apie poeto mirties aplinkybes, o tuometė jaunoji karta dėl sovietinės cenzūros net nežinojo egzistavus tokį rašytoją.

O gaila: V. Mačernis turėjo daug potencialo ir veikiausiai lietuvių literatūroje būtų palikęs ryškų įspaudą. Iš dalies ir paliko – nors žuvo būdamas vos dvidešimt trejų, šis liūdnų akių poetas į žmonių širdis skverbėsi egzistencinėmis eilėmis.

Nuo gyvenimo atskyrė frontas

V. Mačernis žuvo savo tėviškėje, tomis dienomis, kai Raudonoji armija grįžinėjo į Lietuvą, ir daugumai šalies intelektualų teko palikti savo tėvynę, norint išvengti priespaudos.

Tą paskutinę gyvenimo vasarą jis praleido ne tik su D. Banioniu, bet ir su kitais Panevėžio teatro aktoriais – Juozu Miltiniu ir Vaciu Blėdžiu. Tuo metu fronto nublokšti jaunieji intelektualai buvo neseniai susipažinę, ir Vytautas Mačernis pakvietė juos paviešėti jo tėvų ūkyje Šarnelėje.

Draugai talkininkavo ūkyje, nors, kaip prisimena V. Blėdis, ūkio darbai juos jaudino labiau nei patį V. Mačernį. „[Jis] Būdavo išsiblaškęs, paskendęs savo pasaulyje. Tai atskiras medis gausioj Mačernių šeimoj; visi kiti – buitiniai, reikaliniai žmonės. Vytautas – gilus intelektualas“, – V. Blėdžio prisiminimus citavo „Nemunas“. Biografai pasakoja, kad net V. Mačernio mama stebėdavosi, iš kur toks intelektualas mužikų šeimoje atsiradęs.