Iš bloknoto: „Grožio“ mėgėjams toks Čechovas tikriausiai nepatiks

Vasara pati save dusino, smaugė ir džiovino, o mums, išgyvenantiems kovido laikus, siuntė dar ir netikėtą išbandymą karščiu ir klausė, ar pajėgi ką nors veikti, ar gali tik drybsoti įsisukusi į drėgną lininę paklodę. Bet staiga į šitą nykių emocinių pasikartojimų pasaulį įgriuvo naujiena: Mažajame teatre pagaliau pasirodo su pertrūkiais repetuota Antono Čechovo „Dėdės Vanios“ premjera, kurią labai nepalankiomis sąlygomis rengė režisierius iš Slovėnijos Tomi Janežičius. Kažkokiame atokiame festivalyje jį surado teatrologė, Mažojo teatro literatūrinės dalies vedėja Ramunė Balevičiūtė, pamačiusi jo 7 valandas trunkančią „Žuvėdrą“ ir ne juokais sudominta.

Rizikavo kviesti svetimą į Mažojo lizdelį. Bet laimėjo. Laimėjo visi – ir režisieriaus pakviesti bendradarbiai, ir mūsų talentingieji aktoriai, ir režisierius, įkinkęs juos į savo vadeliojamą vežimą, ir, aišku, žiūrovai.

Kiek tų „Vanių“ ir kitų spektaklių pagal Čechovą teko matyti Sovietijos respublikose, Lenkijoje, įvairiuose festivaliuose ir šiaip, taip pat ir Lietuvoje!