Iš bloknoto

Vis dažniau mane aplanko dėkingumo jausmas. Tam, kuris palaikė duris įeinant į pastatą, kantriai ką nors paaiškino, užnešė krepšį į trečią aukštą, užleido vietą eilėje į dešimt kartų sumažėjusį centrinį paštą, dabar įkurdintą Totorių gatvėje (naujas reiškinys – kovido eilės), – toks buitinio pobūdžio dėkingumas. Bet yra ir kitoks, tarsi aukštesnės kategorijos, laiko neapribotas, nepamirštamas ir net skaudinantis, kai asmens, kuriam jauti dėkingumą, nebėra, kai nebegali jam pasakyti, išreikšti, kaip labai esi dėkingas už gyvenimo pamokas, už palaikymą sunkią valandą, už suteiktą džiaugsmą, kantrybę, globą ir daugybę kitų dalykų. Beje, labai įdomi rusiško žodžio благодарность etimologija – „dovanoti gėrį“.

Viena iš tų, kam nespėjau pasakyti, kad esu dėkinga už patirtą jautrumą, įsiklausymą ir supratimą, buvo Laimė Gabrielė Lukošiūnienė, neseniai mus palikusi, ligos nukankinta ir, kaip dabar, kovido metais, dažniausiai būna, net nepalydėta į naują jos poilsio vietą...