Išsivaduoti iš pančių: kunigystę prilyginęs kalėjimui garsus rašytojas slapta vedė, o Staliną išdėjo į šuns dienas

„Mes – dviejų karų žmonės – gal ir išliksime fiziškai sveiki, bet dvasinio invalidiškumo jau ir dabar turime nemaža“, – tokiais žodžiais 1943 m. laiške Vincui Krėvei guodėsi Vincas Mykolaitis-Putinas. Rašytojas visą gyvenimą jautėsi blaškomas ne tik išorinių priežasčių, tokių kaip du pasauliniai karai, penkios šalies okupacijos ir ideologinė priespauda, – nerimą kėlė ir vidiniai išgyvenimai: jis buvo kunigas, kuris norėjo rašyti, užsiimti akademine veikla ir mylėti. Todėl, kai dar oficialiai būdamas kunigu slapta Rygoje vedė jį įsimylėjusią mokytoją, Lietuvos visuomenė liko sukrėsta. Ne mažiau ją sukrėtė ir rašytojo kūryba.

Tai buvo žmogus, gimęs ir miręs nelaisvoje Lietuvoje, tačiau nuolat svajojęs apie išsilaisvinimą – pirmiausia savo, kaip asmenybės, taip pat ir šalies. Ne paslaptis, kad pradžioje jis patikėjo stalinistine propaganda, tačiau netrukus savo dienoraščiuose jau dėjo bolševikus į šuns dienas.

Kad bus kunigas, nusprendė tėvas

V. Mykolaitis-Putinas gimė prieš 130 metų, 1893-iaisiais sausio 6 d., Pilotiškių kaime, Kauno rajone. Jis buvo vyriausias vaikas pasiturinčioje gausioje valstiečių šeimoje. Baigęs Gudelių pradinę mokyklą ir Marijampolės gimnaziją 1909 m. išvažiavo mokytis į Seinų kunigų seminariją – tai buvo jo tėvo valia. Kunigo įšventinimus 1915-aisiais gavo Minske, mat, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, teko kuriam laikui trauktis iš Lietuvos. Jis įstojo į Peterburgo dvasinę akademiją Rusijoje.

V. Mykolaitis-Putinas pažino pasaulį: nemažai lankėsi užsienyje; gavęs stipendiją išvyko studijuoti į Šveicariją, Friburgo universitetą, kur įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Domėjosi ne tik filosifija bei teologija, bet ir estetika, meno istorija, literatūra; daug nusimanė apie muziką, grojo pianinu ir griežė smuiku. Gavęs dar vieną stipendiją, išvyko studijuoti literatūros į Miuncheną Vokietijoje.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje V. Mykolaitis-Putinas grįžo į Kauną...