Mums, kaip mažai tautai, trūksta daug didelių dalykų. Vienas iš aspektų, menkinančių tautos dydį, yra erotinės literatūros dykuma. Liudas Vasaris „Altorių šešėlyje“ žiūrėjo į kylantį ponios peniuaro kraštą, bet tai ir viskas iš visos mūsų klasikos.Bet dirbdami kartu mes galime. Kaip žadėjo B.Obama – yes, we can. Tebūnie ši kaitri vasara mūsų pradžių pradžia šiame žanre.
Rašytojui nereikia asmeninių pergalių meilės fronte, kur pralaimėjusių nėra, bet aprašyti galima savo fantazijų vaisius skaitytojų džiaugsmui. Lengvai apsirengusi vasara – laikas lengvoms knygoms. Paklauskime savęs nuoširdžiai – kodėl vyrai neina į bibliotekas. Ten nėra padorios lietuviškos erotikos. Tik saldūs meilės romanai moterims. O kur mūsų prancūziškoji „O Istorija“, kur mūsų rusiškasis apsakymas „Pirtyje“, kur mūsų ledi Čaterlej meilužiai ir Vėžio atogrąža? Visos tautos su padoria literatūra meiliai gniaužo prakaituotose rankose iškilius savų rašytojų nepadorius tekstus.
Maži mes, maža ir mūsų erotinė literatūra.
Raganiniai – miškiniai tai patys seniausi ir to pačio bendro plano sunaikinti visus vyrus šioje planetoje dalis. Dar antikinis dainius Homeras įtikinamai aprašė kaip sirenos savo dailiomis krūtinėmis bei nežemiško grožio dainavimu viliojo vyrus ir išmaniajam Odisėjui teko tvirtai pririšti prie stiebų. Nes kitaip jis būtų veržęsis, išsiveržęs ir pražuvęs sirenų naguose.
Įsivaizduojate kokios gražiabalsės bei gražiakrūtės buvo sirenos? Aš tai ne, nes manęs dar niekada gyvenime nerišo prie medžio, kadangi labai veržiausi prie dainuojančios moters. Bet Homeru tikiu, nes Šlimanas įrodė akląjį poetą rašius apie Troją tiesą.
Raganinė erotika buvo ir mūsuose. Žinome istorijas apie paklaidintus miškuose vyriškius ar savanoriškai paskendusius akivaruose bernus. Ką ten darė su jais raganos tautosaka kukliai nutyli. Bet mes, sugadinti informacijos lavinų, puikiai įsivaizduojame.
Slinkime atsargiai prie kitos siužetų grupės. Slinkime parašiau specialiai. Tai sodiniai parkiniai erotiniai nutikimai. Elgtis tykiai ir atsargiai, neišbaidant vienišos drovios moteriškės. Jų plona oda baisiausiai jautriai reaguoja į saulės spindulius. Joms didžiausias malonumas yra atsiduoti visu kūnu saulės spinduliams. Jos teigia jaučią visomis odos poromis kaip jas glamonėja saulės dievas Ra. Tokiame svaigiame bendravime su dievu jos užsimiršta, vis daugiau rūbelių paskutinių dingsta nuo saulės dievo spindulių – rankų prisilietimų. Jei augalų priaugę pakankamai tankiai sode ar kopose ir jai saugu, moteris nuo saulės spindulių glamonių pasijunta visiškai nuoga ir prisnūdusi saulės atokaitoje. Arba kitaip pasakius saulės spinduliai nugramdo paskutinius moralės likučius. Saldžiai ir pasipriešinti buvo neįmanoma.
Klausiate kur čia siužetas? O siužetas tuose vyruose, kuriuos reikia kalti prie stiebo dainuojant sirenoms. Jie pajaučia iš tolo stiprų sodo šeimininkės moralės susvyravimą, prislenka paslapčiomis ir su meile žiūri į Dievo kūrinio grožį. Jiems ta atsidavusi Ra moteris dieviškai gražu. Ir viena tokia sodininkė pasakojo savo memuaruose, kad aplinkiniai vyrai, kaip susitarę po vasaros atlikdavo visi vyriškus darbus. Ilgus dešimtmečius po tokių laikinų moralės apsilpimų. Tik paprašyk. Tai buvo ilgalaikė puikiausia investicija.
O ar žinote, kad klimato pokyčiai sukelia nesveiką įtampą taip pat. Tas prakeiktas karštis vis dažniau užklumpa nepasiruošusias klimato pokyčiams moteris. Na, jos ruošiasi vasarai visą žiemą, sportuoja, perka sudėtingos erdvinės konstrukcijos virvutes, kurios moderniai vadinamos maudymosi kostiumėliais, o iš tikro yra virveliniai spąstai neatsargiems vyrams.
Bet visada, kaip dera gero siužeto apsakymams, jos pamiršta pačiu svarbiausiu momentu maudymukus namie. O karšta, o vėjas net džiovina kaip karšta, jau dvi valandas kaista automobilyje, prakaitas abiems bėga upeliais. Ir, porą kartų atidžiai nužvelgusi vairuotoją, moteris sutinka išsimaudyti atkampiame ežere. Bet atskirai. Mažiausiu atstumu du metrai. Ir nežiūrėti. Tačiau gamtoje atsitinka įvairios nelaimės – ežere vinguriuojantis žaltys arba riebi žalia didelė siaubinga varlė pasako karrr ir ūmai moteris puola iš savo slaptavietės už dviejų metrų į vargšo vairuotojo akiplotį. Gelbėkit! Gamta...
Dailininkui reikia lavinti ranką bei akį žiūrint į klasikinio tipo moterį. Ant jokio kito objekto jų akys bei rankos nesilavina, tik ant moters kūno. Kitam, kuris ne dailininkas, bet fotografas, reikia akies, paguldytos ant nenuspėjamo siužeto moters kūno. Tuose vingių labirintuose fotografai meiliai klaidžioja, o siužetai vis nesibaigia ir nesibaigia. Retas menininkas pajėgus išsiveržti iš tų begalinių siužetų užburto rato. Silpni jie. Jums ką tik papasakojau apie meninius artistinius siužetus. Juk taip gera švelniai glostyti menininko galvą, ką tik sukūrusio tikrą meną, ant savo švelnios krūtinės. Ar ne, moterys?
Bet grįžkime į vasarą. Vasarą šilta gera ir net lietus, jeigu lyja, tai šiltas ir pažadinantis gėles. Štai žiūrėkime kaip elgiasi visiškai padori moteris sušlapusi po šiltučiu liepos lietumi ir jai reikia sausų rūbų. Tai sausų rūbų jai iš tikro nereikia. Jai reikia apsivilkus vyro marškinius lakstyti laukais, kad iš po marškinių šmėžuotų bala žino kokios jos pliko kūno vietos. O lietuviškasis vyras stovėtų kaip beržas ir spėliotų, ar tikrai ten jau nieko nebėra po tais mano marškiniais ir ar ne laikas jau pagauti tą laukais lakstančią į savo glėbį. Italas pultų gaudyti negalvojęs, o lietuviškasis medis galvoja visą ilgą apsakymą. Bet gal taip net įdomiau. Pavadinčiau ši siužetų grupę – liepos lietaus, nors gali atsitikti tokie atsitikimai ir gegužę, ir rugpjūtį. Šyla tas klimatas, po velnių, ir šyla lietuviški lietūs.
Nuklydau į lankas kaip kvailys, kitiems siūlau siužetus. Bet, jei jau visai rimtai, kodėl mums šią kaitrią vasarą nesukurus malonaus lengvo vasariško žanro kūrinių. Mūsų dvi pagrindinės literatūros srovės – rimtoji ir laisvalaikio literatūra – abi iki šiol velniop siunčia tokį atitinkantį klimato kaitą žanrą. Rimtoji, paskendusi problemoje ką paliks ainiams, bei Kultūros tarybos stipendijų paraiškų rašyme ir šiukštu negalvoja apie tokius nerimtus dalykus. O kodėl? O kodėl Kultūros taryba neremia rašytojų laisvesnių ieškojimų? Kodėl dailininkams privalu lavinti ranka piešiant nuogus modelius? Net fotografams patartina fotografuoti aktus. Kodėl tik rašytojams lemta kurti atsakingas baisias rimtybes ir negalima lakstyti laukais paskui nuogalę, pasileidus plaukus?!
O kita didelė rašymo specialistų grupė – laisvalaikio literatūra? Jos visiškai apsisukę į moterų skaitymo ypatumus ir jų herojai – blyškiaveidžiai, bekraujai, skirti tik moterų nesveikoms vizijoms – ašaroms į pagalvę – vyrai.
Dar kartą primenu knygų leidykloms – jei būtų smagių erotinių knygų vyrai grįžtų į bibliotekas ir knygynus. Vyrai prie alaus bokalo aptartų naujausią romaną, o ne „Žalgirį“. Lietuvoje suklestėtų turizmas, kai visus savo geriausius erotinius romanus išverstume į anglų ar vokiečių kalbas. Vokiečiai ir anglai miniomis lėktų lėktuvais pažiūrėti mylimų romanų personažų gimtųjų vietų. Lietuvos ekonomika eilinį kartą žengtų didelį žingsnį. Sakoma: istorijos valdo pasaulį. Ir aš žinau kuriuo žodžiu šioje frazėje pakeisti žodį istorija. Nedėkokite man. Tai buvo mano vasariška dovana jūsų vasariškam laisvalaikiui. Kurkite riebią tirštą svaigią kupiną nepadorių moterų bei vyrų erotiką. Juk vasara ir atostogos. Patiems bus smagiau.