Kamerą šokių aikštelėje dažnai lydi aktoriai, kurių lūpos barbena ekspoziciją, veidai išduoda emociją, jausmą. Kamera jausmą sukurti, be abejonės, taip pat sugeba ir tai sėkmingai atlieka. O ką jeigu iš lygties pašalintume aktorius? Naratoriui užsiūtume lūpas?
Godfrey Reggio juosta „Koyaanisqatsi“ kategorizuojama kaip dokumentika, tačiau tai nėra tipinė, mums pažįstama dokumentika. Bet ir pati dokumentika gali būti įvairialypė. Vienok, pagrindiniais žanro siūlais esti šokiruojantys kadrai, juos pagrindžiantys interviu, įvykių liudininkai bei faktai. „Koyaanisqatsi“ atsisako tradicinių dokumentikos tropų, atsisako pasakotojų. „Koyaanisqatsi“ renkasi kalbėti vaizdu. Svarbiu juostos akcentu tampa montažas. Tačiau montažas yra velnias, kuriuo galima manipuliuoti.
Juosta prasideda stulbinančiais, hipnotizuojančiais mūsų planetos peizažais, tačiau neilgai trukus kamera šasteli link metalinių gervių, penetruojančių žemės paviršių, sunkiančių juodą planetos kraują. Netrukus šios akis atsisuka į žmogų, zujantį, tarytum skruzdėlyne. Metaforą akcentuoja pagreitintas montažas, kuris netrukus virsta psichodeline haliucinacija. Fone, tarsi šamano giesmė, aidi juostos pavadinimas. „Koyaanisqatsi! Koyaanisqatsi!“
Tokį keistą pavadinimą filmui režisierius pasirinko neatsitiktinai. Reggio mėgina perspėti ekranizuodamas Amerikos čiabuvių Hopi genties pranašystę. Pranašystė skelbia, jog iš dangaus krintantis objektas nulems žmonijos baigtį. Interpretacijai vietos apstu. Galime prisiminti teoriją, jog dinozaurus palaidojo meteoritas – nevaldoma pašalinė gamtos stichija (ir tai būtų tiesioginė pranašystės išsipildymas) . Galime prisiminti ir paniką, dėl majų kalendoriaus baigties 2012-taisiais, kuomet konspiracijų teoretikus kaustė pasaulio pabaigos baimė (apie tai, Holivudas taip pat pastatė filmą). Pasaulio pabaigų – nors vežimu vežk. Naujienų portalai, Sausio pradžioje ypatingai mėgsta skelbti Vangos ar Nostradamo pranašysčių interpretacijas. Nutikus pasaulinio mąsto tragedijai, šios dažnai prisimenamos.
Godfrey Reggio pranašystę tapatina su paties žmogaus sukurtu kataklizmu. Tai mėgina įrodyti paskutiniais juostos kadrais. Tarytum visa tai jau įvyko. Tarytum pasiekėme ribą, kurią peržengus laukia civilizacijos nuopolis. Ir visgi, visa tai – įtaigus montažas. Manipuliacija. Pasitelkę gudrų montažą ir atkapstę mažai kam žinomą prietarą galime sukurti bet ką. Įteigti, išgąsdinti, manipuliuoti. Savotiška propaganda, taip tariant.
Ar Hopiai ir režisierius teisus, galime tik spėlioti, tačiau pažvelgus į žmonijos istoriją – suabejoti sudėtinga. Nenoriu tikėti, jog kažkoks beprotis išdrįs paleisti branduolius užtaisus, tačiau tai vienas iš realiausių pasaulio baigties scenarijų.
Kad ir kokius tikslus režisierius mėgino įgyvendinti, „Koyaanisqatsi“ yra techninis kino kalbos pasiekimas. Ir to užtenka.
