Taikinys svyruoja į šalis. Įkvėpiu, iškvėpiu – šūvis. Kaip visada taiklus. Žirgas nusiprunkščia, lyg girdėdamas kaip mintyse pučiuosi girdamas taiklią ranką. Gerai, gerai, tu teisus, drauguži, jojam toliau. Anksčiau buvau bailus, gūždavausi vos audrai užėjus, bet šitos vietos mane išmokė nebemirksėti kulkoms lekiant pro ausis. Čia galioja laukinės taisyklės. Jei esi dar gyvas, nereiškia, kad esi geras žmogus. Tik rodo, kad buvai greitesnis už kitą. Šiandien jis, rytoj gal aš. Reikia stengtis, kad mano rytojus ilgiau neateitų. Galbūt man sekasi, vis pavyksta gyventi tomis šiandienomis, bet vieną dieną mano rytojus tikrai ateis. Nieko nėra užtikrinto, tik tai.
Jojame mes dviese po nesibaigiančias prerijas, klausydami vėjų ūžimo, jame vos girdimo žmonių šnabždėjimo rengiant pasalas ir kojotų balsų artėjant nakčiai. Šią naktį, kaip ir kiekvieną iki šiol vos tik išėjau iš namų, miegosime su Džo po žvaigždėmis. Kartu užaugome, o jei pasiseks, kartu ir mirsime. Turiu kelis gabalėlius džiovintos mėsos, bet reikėtų pasiieškoti ko nors gardesnio. Laukinės pelės ne tokios sultingos kaip naminės vištos, bet kai vakarienės meniu tik keptos pelės arba gruzdinti skėriai, pelių šlaunelės atrodo labai sultingos.
Kalnų viršūnėmis dar kopia paskutiniai saulės spinduliai. Tamsai apgobus žemę ant laužo jau kepa laukinė vištelė. Pasisekė, kad pakeliui buvo tankesnių krūmų, kur perėjo paukštis. Vakarienei mėsa, o pusryčiams turėsiu kiaušinį. Džo pasitenkins vietinės augalijos siūlomais užkandžiais. Praėjusį mėnesį užvalgęs kaktusų vaisių kelias dienas jautėsi prastai. Girdžiau jam laisvinančių žolelių nuovirus, kad greičiau pasišalintų kaktusų sėklos. Tos bjaurios sėklytės užkemša visą žarnyną. Draugužis tikrai kamavosi, vangiai risnojo, kas kelias minutes kėlė uodegą, o aš vis nepamiršdavau pasijuokti iš seno vilko vaikiško poelgio. Maišome šias apylinkes daugybę metų, o jis kaip mažvaikis sumanė suvalgyti gražiai atrodžiusį kaktuso vaisių. Tokio amžiaus žirgui tikrai neprotinga taip elgtis. Jis man, žinoma, taip pat nepadeda kai pats apsergu. Jei negaluoju ir turime nujoti ilgesnius atstumus, jis, jausdamas kad man bloga, tyčia greitai bėga darydamas greitus posūkius. Tikisi, kad nukrisiu, bet aš sukaupęs paskutines jėgas laikausi. Taip bent greičiau nujojame į vietą ir galiu ilgiau pagulėti ar pasiruošti žolelių arbatų.
Esu vėjo užgrūdintas storaodis ir visokios ligos ar kokie perėjūnai manęs neišgąsdins. Išmokau išgyventi laukinėje gamtoje, o su žmonėmis man sunkiai sekasi sugyventi. Jau ir Džo žino, kad prerijose nereikia bijoti laukinių gyvūnų ar nuodingų gyvačių. Didžiausias priešas šiose vietose – žmogus. Čiabuviai taip pat gyvena su gamta, nuolat mus su Džo mato ir laikosi atstumo. Aš nesikabinėju prie jų, o jie leidžia man ramiai prajoti jų teritorijas. Visai kas kita su miestiečiais. Keliauninkai tik kerta preriją vienoje ar kitoje vietoje, skubiai prajoja su savo vežinais, prekėmis ir baigta, bet juos medžioja įvairūs save atskalūnais vadinantys padugnės. Puldinėja vežimus su maistu, amunicija ir gėrimais, šaudo nekaltus žmones tik dėl smagumo. Jie čia kelia daugiausiai bėdų. Visur kur jie prajoja lieka tik netvarka ir kraujo klanai. Šerifai gaudo tuos pašlemėkus, bet plėšikai kalnus pažįsta kaip savo ginklo apkabą, todėl iš gaudynių jokios naudos. Kai prireikia atsargų ir linksmybių, jie nusileidžia ir užpuola kelis kaimus ar keliautojus, po to kelias dienas lėbauja. Per jas nukentėjusių miestelių šerifai joja gaudyti nusikaltėlių, o netekę vilties juos rasti, kreipiasi į mane. Aš dažniausiai būnu juos matęs ar radęs jų pėdsakų, o Džo, kaip tikras pėdsekys, atseka juos iki pat urvo. Šerifas suima vadeivą arba visus pašlemėkus, tada miestelyje jis – puikus šerifas, o aš gaunu atlygį. Pinigai prerijoje nereikalingi, todėl jais dar miestelyje apsirūpinu reikalingiausiais daiktais ir atsargomis.
Kaskart apsilankęs kokiame miestelyje prisimenu kaip žmonės ten gyvena – aš nė už ką negalėčiau taip gyventi. Susispaudę tamsiose trobose, po keturis mažiausiai, šypsosi vienas kitam į akis, o nusisukus galanda peilį į nugarą smeigti. Jei esi neturtingas, net savo lūšnos neturi ir gyveni kaip šuo prie slenksčio. Jei turi pinigų – nemiegi naktimis, nes bet kuris gali apvogti ar paskersti miegantį. Į miestelį plėšikai retai atklysta, didesnė grėsmė – vietiniai. Visi vieni kitus pažįsta, žino silpnybes, turtus. Plėšikai irgi žino kas iš vietinių turi pinigų – pasislėpti nėra vilties.
Neradau dar tokio miestelio, kur norėčiau apsistoti. Man geriau miegoti po žvaigždėmis, keltis ir gultis su šviesa, – danguje ar laužo, – turėti vieną ištikimą draugą ir nesilankstyti nei pinigams, nei kokiems nors turtingųjų norams. Miestelyje gyvenau iki kol sulaukiau septynerių, tada, mirus tėvams, mane priėmė gyventi dėdė, bet jis buvo nepakenčiamas tironas ir girtuoklis. Turėjau jam uždirbinėti pinigus – jam grojant miestelyje šokti. Prisiekiau sau, kad iki kol sukaks aštuoneri – pabėgsiu. Taip ir padariau. Vieną naktį jam nuvirtus po stalu, surišau batraiščius, kad negalėtų pasivyti, spyriau į sėdynę ir dėdei rėkiant ir spjaudantis visais velniais, pabėgau. Buvau pasiruošęs slėptuvę, nusinešiau ten maisto. Tą vakarą man liko tik sėsti ant Džo ir joti į savo stovyklavietę. Dėdė žirgų neturėjo, o savo kojomis manęs pasivyti negalėjo. Po daugelio metų jojau pro tą miestelį. Sužinojau, kad dėdė mirė, o jo lūšną užėmė kažkokie atvykėliai – ji vienintelė miestelyje buvo laisva, niekam nepriklausė. Dėdė, pasirodo, net nemėgino manęs ieškoti. Gyveno taip pat kaip iki man atsikraustant ir mirė vienas kaip pirštas. Neketinau pasilikti su juo ir sulaukti tokio paties galo. Tėvai mane išmokė, kad gyvenime niekada niekam nevergaučiau. Iki šiol to laikausi.
O turėjau gerus tėvus. Vaikystę prisimenu labai ryškiai. Kai jau ėjau tvirčiau savo kojomis, tėvas mane vesdavosi visur kur pats eidavo. Mama pakeisdavo tėvą mūsų žygiuose tik kai jam tekdavo išvykti. Motina mane išmokė visko, ką žino apie laukinius augalus, kada ir kaip juos rinkti, kurie valgomi, o kurie gydo. Tėvas mokė medžioti ir žvejoti, susidžiovinti ir paruošti mėsą, kad visuomet turėčiau ką įsidėti į burną. Be tėvų labai brangus man buvo ir Džo. Jis buvo mano bičiulis nuo tada kai man dar pirmi dantys dygo. Tėvo kumelė atsivedė kumeliuką kai jau truputį ropojau. Su pirmais kumeliuko žingsniais dėliojau ir savus. Nuo jo atsiradimo mūsų tvarte, mano dienos buvo pilnos šieno ir vaikiškų šėlionių. Jau tada skriedavome skersai išilgai prerijų ir juokdavomės bėgdami kartu.
Pabėgus nuo dėdės mano gyvenimas visiškai nuo nieko kito nebepriklausė. Taip gyvenu ir šiandien. Galiu padėti šerifams, galiu ir nepadėti. Pragyvenimui visko randu pats, pinigų man nereikia. Džo taip pat moka pasirūpinti savimi, jei ne visada būnu šalia. Kartais išsiskiriame kelioms dienoms ir jis puikiai be manęs gyvena. Man kelias dienas leidžiant miestelyje jis visiškai atpranta nuo balno, tada turiu ilgai su juo derėtis kol vėl man leidžia užsėsti ir joti. Pasvarstau, ar jis tik nėra kilęs iš mustangų. Tėvas galėjo pasigauti jo motiną, dar jauną kumelaitę su jaunikliu, išjojęs į prerijas ir prisijaukinti, kad turėtų kuo grįžti į miestelį. Gerai nežinau kaip ji pas mus atsidūrė, tėvas niekada apie ją nepasakojo, bet tiksliai žinau, kad ji ūkyje gyveno ilgiau nei aš.
Džo tikrai užsispyręs, bet ir žaismingas, o lekia prerijomis tarsi joms priklausytų, lyg vėjas būtų jo brolis, o prerijų žemė – motina. Tokio eiklaus žirgo nesu niekur matęs. Paskutinį kartą kai bėgome nuo plėšikų gaujos, žaibiškai nuo jų atsiplėšėme. Net pamaniau, kad jie manęs nebesiveja ir pradėjau stabdyti bičiulį, bet jis įsismaginęs lėkė vis greičiau ir greičiau. Leidau jam pasilakstyti. Vakare, įsikūrus laužą nuvargęs šnopavo man prie veido žiūrėdamas į ugnį. Jis tikras vėjo ir ugnies vaikis. Tiek metų gyvendamas su Džo imu tikėti indėnų pasakojimais apie žirgų sielas. Jei jis ras galą anksčiau nei aš, tikiu, kad jis mane lydės ir toliau, laisvas lakstys po prerijas džiūgaudamas ir rodydamas kaip greitai moka lėkti, kaip visada kai paleidžiu laisvai pasiganyti.
Paskutines kelias dienas mūsų kojotų lojimo apsupti vakarai prie laužo jau ne tokie ramūs kokie būdavo anksčiau. Atvykėliai plėšikai pradėjo puldinėti mano stovyklavietę. Jau du kartus iškraustė mano mantą kai buvau prie upės vandens, bet jie nieko vertingo nerado. Prieš kelias dienas keturiese atėjo prie laužo kai su Džo jau buvome įsikūrę. Pasikalbėjome, bet mačiau, kad jie mieliau lietų kraują nei plepėtų. Pranešiau artimiausio miestelio šerifui, kad siautėja nauja plėšikų gauja, bet į miestelį jie dar neužklydo, todėl jis ramus. Man, jei prireiks, amunicijos pakaks atsišaudyti. Ne kartą yra tekę gintis nuo plėšikų, bet šitie kitokie. Jie neprotingi, nenuspėjami, veikia be plano, tiesiog vedami instinkto. Jei būtų žvėrys, žinočiau kaip jie elgsis, bet kaip veikia žmonių nevaldomi instinktai – sunku nuspėti.
Žvaigždės šią naktį šviečia ryškiau – šąla. Džo nerimastingai trypia vietoje, – ramiai, brolau, ramiai. Oras dvokia dvėseliena, kažkas puotauja. Keistas virpėjimas apėmė ir mane. Užsitaisiau ginklą, dabar lauksiu. Vienas šūvis... Džo! Jie juk nenušaus manęs į nugar...
Antras šūvis pakirto laukinį Džeiką. Su bičiuliu Džo jie liko klajoti prerijose visam laikui.