Liono mero teigimu, vegetariškas meniu pasirinktas dėl koronaviruso epidemijos: pagal sanitarinius reikalavimus mokyklų valgyklose atstumas tarp mokinių turi būti ne mažesnis nei du metrai, o tai reiškia, kad pietų pertrauka užtrunka žymiai ilgiau. Kad karštas patiekalas vaikams būtų patiekiamas greičiau, pasirinktas vieno vegetariško meniu variantas. Kaip žinoma, dalis mokinių Prancūzijoje išpažįsta islamą, kuris draudžia valgyti kiaulieną. Šalies žemės ūkio ministras Julienas Denormandie socialiniuose tinkluose rašė: „Liaukimės mūsų vaikams į lėkštes dėti ideologiją.“ Praėjusių metų gegužę po pirmojo karantino atidarius mokyklas buvęs Liono meras Gérardʼas Collombʼas irgi buvo priėmęs tokį pat sprendimą vaikams tiekti vegetariškus pietus, tačiau tąkart niekas apie tai net nekalbėjo.
●
Vegetarai, norėdami pagrįsti mėsos nevalgymo privalumus, kaip pavyzdį pateikia antikos filosofus Pitagorą, Sokratą, Platoną ar Plutarchą, kurie nevalgė mėsos. Tačiau, norėdami suprasti antikinį vegetarizmą, turime analizuoti jo kontekstą. Vakarų pasaulyje Pitagoras (580–495 m. pr. Kr.) laikomas vienu pirmųjų vegetarų, jis kalbėjo apie reinkarnaciją, visai kaip ir hinduistai, kurių religija vystėsi maždaug tuo pačiu laikotarpiu. Gimęs Samo saloje, Pitagoras, sulaukęs aštuoniolikos metų, paliko gimtinę ir leidosi į kelionę po įvairius graikų miestus. Keliaudamas užklydo ir į Trakijos regioną, kur gyveno nemaža orfistų bendruomenė, nevalgiusi mėsos.
Orfizmas, religinis ir filosofinis judėjimas, klestėjo VI a. pr. Kr., jo pradininkas – mitinis herojus Orfėjas, nužengęs į mirusiųjų karalystę, kad iš ten parsivestų savo žmoną Euridikę. Orfizmo išpažinėjų tikėjimo centre buvo dievo Dioniso mirtis – jis buvo nužudytas titanų, o po mirties vėl prisikėlė. Vienas pirmųjų apie Orfėjo sekėjus rašė Herodotas: jie nevalgė mėsos, dėvėjo lininius rūbus, nes vilna jiems buvo draudžiama, jų religinės apeigos buvo tokios pat kaip egiptiečių ir Pitagoro sekėjų. Orfistai atmetė to meto religines praktikas, t. y. gyvulių aukojimą ir mėsos vartojimą. Štai kodėl vegetarizmas gali būti suprastas ne kaip banalus mėsos atsisakymas, bet greičiau kaip tuomečio pasaulio atsižadėjimas, nes gyvulių aukojimas buvo vienas pagrindinių senovės graikų religijos ritualų. Tokio atsisakymo pasekmės galėjo būti svarbios pilietiškumui: atsisakant aukoti gyvulius, atsisakoma būti bendruomenės dalimi, todėl tam tikra prasme tokie žmonės galėjo atsidurti visuomenės užribyje.
Prancūzų helenistai, antropologai Marcelis Detienne’as ir Jeanas-Pierre’as Vernantʼas knygoje „Aukojimo virtuvė graikų pasaulyje“ (La cuisine de sacrifice en pays grec, 1979) analizuoja senovės graikų aukojimo ritualą. Šis veikalas – ryškus istoriografinis posūkis graikų religijos tyrimuose: iki tol mistiniu, beveik ezoteriniu laikytas aukojimo ritualas istorikų akyse tapo vos ne paprastu mėsos pasidalijimu ir jos suvalgymu šventyklos erdvėje. Istorikai atkreipė dėmesį į kraują, pralietą ant altorių ir vaizduotą antikinių vazų ikonografijoje, ir į praktinį aukojimo aspektą: gyvuliui paskersti buvo reikalingas mėsininkas, jis išdorodavo auką ir supjaustydavo į tam tikro dydžio gabalus. M. Detienne’as knygoje „Adonio sodai“ (Les Jardins dʼAdonis, 1972) rašo, kad senovės Graikijoje pasirinkimas, ar valgyti mėsą, nebuvo susijęs su mitybos režimu. Visuomenėje, kurioje mėsos vartojimas buvo neatskiriamas nuo aukojimo praktikos, jos atsisakymas negalėjo būti vien tik originalumo forma: tai reiškė atmetimą visos vertybių sistemos, sudarytos iš tam tikros komunikacijos tarp dievų ir mirtingųjų. Aukoti ir valgyti mėsą – tai viena iš miesto piliečio pareigų, jos atmetimas reiškė atsisakymą būti miesto piliečiu.
Vegetarizmo antikoje tema ilgą laiką buvo nepopuliari, tik XX a. devintajame dešimtmetyje maistas tapo istorinių studijų dalimi, padedančia suprasti praeities visuomenes. Tuomet pasirodžiusiame veikale „Puotaujantis miestas“ (La cité au banquet, 1992) prancūzų istorikė Pauline Schmitt Pantel analizuoja valgymo vienoje bendruomenėje reikšmę. Įvairios puotos, rengtos įtakingų miesto gyventojų, vykdavo pasibaigus gyvulių aukojimo ritualui, po kurio mėsa būdavo padalijama tarp dievų ir mirtingųjų. Dievų dalis buvo sudeginama ant altoriaus, mėsos dūmai ir kvapas turėjo juos patenkinti, o mirtingieji, miesto piliečiai, pasidalydavo savo dalį: priklausomai nuo skirtingų aukojimo ritualų, mėsa galėjo būti dalijama į lygias dalis, kartais buvo traukiami burtai, kam atiteks geriausia dalis, tačiau dažnai tokia mėsa buvo paruošiama pačiame šventyklos kieme, prie altoriaus, ir suvalgoma tam skirtuose valgomuosiuose, kurie buvo statomi šventyklos teritorijoje. M. Detienne’o nuomone, vergai, vaikai, užsieniečiai ir moterys neturėjo teisės dalyvauti tokiose puotose, tačiau šiandieniniai tyrimai rodo, kad moterys galėdavo puotauti kai kurioms dievybėms rengiamose šventėse. Šiandien žinome, kad moterys puotaudavo ir valgydavo mėsą tris dienas trukdavusios deivės Demetros garbei skirtos Tesmoforijų šventės metu.
Maždaug nuo 2010 m. padidėja istorikų susidomėjimas gyvūnais, jie tampa studijų objektu. Archeologiniai tyrimai suteikia nemažai informacijos studijuojant senovės graikų aukojimo ritualus: šiandien žinome, kad dažniausiai buvo aukojami jaučiai, avys ir kiaulės. Tačiau šventyklose taip pat randama šunų, arklių ar beždžionių kaulų, o tai reiškia, kad jų mėsa taip pat buvo valgoma puotų metu, nors jie ir nebuvo aukojami ant altoriaus, tokia mėsa galėjo būti sumaišoma su „šventa“ mėsa. Šiandieniai tyrimai rodo, kad mėsos atsisakymas senovės Graikijoje nebūtinai reiškė aukojimo ritualo atmetimą, nes aukos nebuvo vien tik gyvuliai: epigrafiniuose šaltiniuose randame, kad aukos galėjo būti įvairios, pavyzdžiui, pyragai, vazos, pripildytos grūdų ar alyvuogių aliejaus. Filosofas Porfirijas veikale „De abstinentia“ (III a.) rašė, kad pamaldumas negali būti susijęs su gyvulio aukojimu, kurio metu praliejamas kraujas. Jo nuomone, mėsos valgymas yra kenksmingas tikram filosofui, todėl jis siūlė dievams aukoti daržoves.
●
Skirtingais istoriniais laikotarpiais vegetarizmas buvo susijęs su religinėmis praktikomis. Vienas pirmųjų modernaus laikotarpio vegetarų buvo anabaptistas Thomas Tryonas (1634–1703), kuris, įkvėptas antikos filosofų Pitagoro (VI a. pr. Kr.) ir Porfirijo (III a.) idėjų, atsisakė valgyti mėsą, nešioti kailį ar odą. Knygoje „Kelias į sveikatą, ilgą gyvenimą ir laimę“ (The Way to Health, Long Life and Happiness) jis vienas pirmųjų prabilo apie gyvūnų teises, kurias žmogus pamina, tapdamas visagaliu tironu, valdančiu silpnesnius padarus. Manoma, kad autoriaus idėjos įkvėpė vieną iš JAV valstybės kūrėjų Benjaminą Frankliną (1706–1790) tapti vegetaru: būdamas šešiolikos metų, jis perskaitė minėtą knygą ir liovėsi valgyti mėsą, vedamas ekonominių, etinių bei sveikatos sumetimų. XVIII a. atsiradęs metodistų judėjimas Anglijoje paskatino vegetarizmo plitimą, nes vienas jo pradininkų Johnas Wesley (1703–1791) buvo vegetaras, raginęs aplinkinius liautis valgius mėsą. Tuomet buvo teigiama, kad mėsos produktai sukelia potraukį į alkoholį ir seksą. XIX a. pradėtos kurti įvairios vegetarų asociacijos, glaudžiai susijusios su Protestantų Bažnyčia, o Londonas pamažu tapo anglų vegetarų sostine: 1878 m. mieste veikė vos vienas vegetariškas restoranas, o 1889 m. – net 52!
Vegetarizmas tapo sveiko gyvenimo būdo sinonimu ir mados dalimi. Šiandien susiduriame su panašia situacija: kiek daugiau nei prieš dešimt metų vegetariškų restoranų Lietuvoje būdavo vos vienas kitas, o šiandien turime ir restoranų, skirtų veganams, kurie nevalgo gyvūninės kilmės produktų. Socialiniai tinklai mirga nuo įvairių receptų ir patarimų, skirtų vegetarams ir veganams, o tai sudaro įspūdį, kad toks maitinimosi būdas tapo mados dalimi. Regis, šiandien mėsos valgytojai tampa tam tikrais marginalais.