Lietaus muzika. VIII skyrius

„Viltis – pati didžiausia ir pati sunkiausia pergalė, kurią gali pasiekti žmogaus siela“, – Georgesas Bernanosas. Romanas „Lietaus muzika“, paremtas tikrais žmogaus išgyvenimais, atradimais ir netektimis. Dalis istorijos išgalvota, kad skaitytojo dėmesys išliktų iki pat neįtikėtinos pabaigos...

– Ei, biče! Ei, žmogau! – Skambėjo įkyrus gergždžiantis balsas.

Per prievartą atvėriau sunkius akių vokus. Gydytojos kabinetas tuojau pat dingo, o minkštą sofutę, ant kurios sėdėjau, pakeitė šlapias suolelis, pritvirtintas varžtais prie šalto šaligatvio. Lyja.

– Ei, biče! Ar tau viskas gerai? – Vėl išniekino tyrą lietaus muziką šlykštus gergždžiantis balsas.

Priešais mane, palinkęs į priekį tiek, kad galėjau užuosti bjaurų alkoholio ir cigarečių kvapą, stovėjo murzinas senis. Benamis buvo kokių keturiasdešimties metų, nors atrodė, kaip pradėjęs šeštą dešimtį. Su lietumi jis kovojo neįprastu būdu. Ant galvos turėjo užsimaukšlinęs bent tris skirtingo dydžio kepures. Apsivilkęs buvo mažiausiai kelis megztinius ir du smarkiai nunešiotus paltus. Matyt, tikėjosi, kad apsivilkęs daugybę rūbų neperšlaps ir liks sausas. Na, galbūt taip ir buvo, tačiau atrodė juokingai ir apgailėtinai.

– Taip, man viskas gerai, – atsakiau kuo ramiausiai. Tikėjausi, kad žmogelis nueis šalin, supratęs, kad aš ne girtas ir jam neišeis manęs apšvarinti. Bet, kaip visuomet, laimė ir viltys praėjo kažkur šalia, net nepagalvojusios, kad galėtų, bent kartą, prieiti ir paspausti man ranką. Naktinis gatvių plevėsa nusprendė mane pašnekinti ir, nelaukęs pakvietimo, prisėdo šalia, lyg būtų geras mano bičiulis.