Ko gero, ištisos pastraipos prireiktų išvardinti visus projektus, kuriuose minimas Miyamoto Musashi vardas. To nedarysiu.
Tačiau kuo ypatinga ši asmenybė, jog lig šiolei jo paliktą žymę vis dar sutinkame net tokiuose projektuose kaip fantastinis HBO serialas „Westworld“, o kovos stilių atkartoja pati Quentino Tarantino Nuotaka?
Jeigu būčiau priverstas Musashį apibūdinti tik vienu sakiniu, pasakyčiau, jog tai samurajus, per savo gyvenimą nepralaimėjęs nei vienos dvikovos. Pasak išlikusių rašytinių šaltinių per 62 gyvenimo metus Musashis kardus sukryžiavo su 61 oponentu. Žinoma, šis skaičius ganėtinai slidus, mat ne sykį Musashis su varžovais susirėmė ir ne viename mūšio lauke. Tačiau, vien šitaip apibūdinti Musashį, būtų paika.
Be to, jog tituluojamas nenugalėtu kariu ir visą gyvenimą paskyrė kardui, Musashis kojas merkė į budizmą, filosofiją, skulptūrą, dailę, kaligrafiją, net architektūrą. „Penkių žiedų knygą“ dar po šiai dienai studijuoja mūšio lauko taktikai ir kovos menų specialistai. Na, o paties Musashio žodžiais: „samurajus turėtų išmanyti ir kitas profesijas“.
Kalbant apie Musashio kovos stilių, išlikusiuose piešiniuose ar savo paties tapytuose portretuose Musashis vaizduojamas rankose laikantis du kardus. Atrodytų, nieko šičia ypatingo, juolab kai kompiuterinių žaidimų, komiksų ir modernaus kino eroje kovos stilius dviem ginklais tapo viena iš prerogatyvų. Iš pažiūros – nepraktiška, tačiau pasiutusiai teatrališka.
„Niten Ichi-ryū“, pažodiniu vertimu – „du dangūs it vienas“, arba „du kardai, tarsi vienas“ – Musashio sukurtas ir praktikuotas kovos stilius, viena ranka valdant standartinį japonišką kardą kataną, kita – šiek tiek trumpesnį, vadinamą wakizashiu.
Vieni mano, jog šį kovos stilių įkvėpė būgnus mušantys šventikai, kiti sako – samurajaus patirtys mūšiuose, treti, jog metai praleisti treniruojantis su Jutte, kur naudojantis jutte, ginklą dažnai akompanuoja kardas.
Įdomus faktas, kad iš plieno gimusią kataną Musashis dažnai iškeisdavo į medinį, bokkenu pramintą kardą. Paprastai, bokkenai naudojami praktikoje, ne mūšyje. „Penkių žiedų knygoje“ Musashis rašo, jog svarbiausias elementas – nusiteikimas laimėti ir dvasios stiprybė. Kokiu ginklu pasiekiama pergalė, nėra svarbu. Taip, Musashio kardo valdymo įgūdžiai – sunkiai suvokiami.
Sklando legendos, jog vieną nuožmiausių varžovų – Sasakį Kojiro, Musashis nugalėjo ginklą išsidrožęs iš valties irklo. Ši pergalė vainikuoja Hiroshi Inagakio „Samurajaus“ trilogijos finalą.
Iš visų kino projektų, kurie ryžosi atpasakoti Musashio gyvenimą, akis kliūva už to, kuriame legendinį karį įkūnija kita ikoniška japonų tautos asmenybė – Toshiro Mifune. Pasak internetinės kino duomenų bazės imDB, per savo karjerą Mifune sukūrė 185 vaidmenis. Mifune tituluojamas „paskutiniu samurajumi“ ir lig šiolei menamas geriausiu Japonijos aktoriumi. Tad ar galėjo būti tinkamesnis pasirinkimas kine atgaivinti Miyamoto Musashį?
Paties Musashio gyvenimas – enigma. Šį istorikai susiuvo iš to, kas minima jo paties parašytuose tekstuose ir sklandančiuose padavimuose.
Trilogiją apie Musashio gyvenimą 1954 metais statyti apsiėmė režisierius Hiroshis Inagakis. Iš tiesų, tai Eijio Yoshikawos septynių dalių epinės knygos „Musashis“ ekranizacija. Knyga, viso labo, remiasi Musashio gyvenimo epizodais, keliais žinomais ir patvirtintais faktais. Viršų epe gviešiasi fikcija. Yoshikawos veikalas dažnai, tačiau klaidingai, prisijaukinamas it faktinis Musashio gyvenimo veidrodis.
Savo ruožtu, Inagakis knyga glaudžiai rėmėsi statydamas tik pirmąją trilogijos dalį. Ir nors Inagakio projektas padalintas į tris filmus, traktuoti trilogiją vertėtų it vieną kūną. Ryšys tarp šių kūno dalių glaudus ir nors sulig kiekvienu filmu Mifunes atgaivintas Musashis brendo, laiko tėkmę, tiek personažo gyvenime, tiek Mifunes veide (grimo ir kostiumų pagalba, žinoma) juntame. Nepaisant to, Inagakiui pavyko nupinti nenutrūkstamą Musashio gyvenimo giją.
Kaip ir Musashio gyvenimas, taip ir Inagakio trilogija, iš pradžių chaotiška, agresyvi. Paskui – budistiška, poetiška. Holivudas mėgsta pompastiką, fejerverkus. Juos, be abejonės, mėgsta ir Azijos kinas, tačiau Inagakis renkasi apsieiti be pretenzingų dvikovų. Choreografija mena lėtą šokį, švelniai glostantį vėją. Dauguma kirčių lieka už kadro. Dėl tokio Inagakio pasirinkimo galėtume spjauti į aktorius, tačiau puikiai žinome, jog kardu mosuoti Mifune sugeba ir savo įgūdžius ne kartą įrodė bendražygio Akiros Kurosawos filmuose.
Inagakio trilogijoje stipriai juntama ir daug dėmesio susilaukia romantinė linija. Brėžiamas meilės trikampis tarp Musashio ir dviejų, samurajui neabejingų moterų. Dramaturginiais sumetimais tai suprantama, tačiau istoriniuose šaltiniuose šios moterys Musashio gyvenime neminimos. Iš tiesų, Musashis niekados nebuvo vedęs ir teigė, jog santykiai yra distrakcija, jog tikrasis pašaukimas – kovos menas. Inagakis tai akcentuoja, tačiau paklysta teatraliniuose koridoriuose ir siūlo galų neužriša.
Kine linkstama atpasakoti ankstyvuosius Musashio gyvenimo metus. Į šį periodą krypsta ir Inagakis. Kodėl, neatsakysiu. Remiantis „Penkių žiedų“ knygos tekstu, perkopęs trisdešimtmetį, samurajus stipriai įniko į budizmą, filosofiją, sielos, kardo technikų tobulinimą. Vėlesniais gyvenimo metais Musashis kovėsi mūšyje tarp Toyotomio ir Tokugawos klanų, įkūrė kardo meno mokyklą, padėjo suprojektuoti Akashi pilį, atsigręžė į meną. Ar šis Musashio gyvenimo etapas kino kūrėjams atrodo neįdomus?
Turint omenyje, mistika ir legendomis apipintą Musashio gyvenimą kino autoriai, daug vietos palieka savo fantazijai ir interpretacijai. Pernelyg neužmindamas faktų ir fikcijos briaunų Inagakis papasakojo asmens, mėginusio pasiekti ir perkopti žmogiškąsias ribas gyvenimo fragmentą.
Ar Hiroshio Inagakio „Samurajaus“ trilogija yra nuodugniausia ir geriausia Musashio gyvenimo reprezentacija, palieku spręsti patiems, tačiau prie projekto prisegtas Toshiro Mifunes vardas yra milžiniškas faktorius, Inagakio trilogiją iškeliantis virš kitų, Miyamoto Musashi gyvenimą piešiančių epizodų.