Graikijoje yra visko.
Graikai išrado mūsų civilizaciją.
Nuo graikų prasidėjo Europa.
Jeigu kupini tokių kosminių minčių pateksite į Graikiją, tai jus ištiks greita vidinė apokalipsė. Aš ten buvau praeitą vasarą ir kadangi šiemet pandemija graikus lyžtelėjo tik liežuvio galiuku ir internetas plūsta reklamomis apie salas Viduržemio jūroje ir jau matau kaip jums akyse užgroja sirtakio muzika tavernoje – ramiai papasakosiu savo įspūdžius apie Rodo salą. Jums bus lengviau apsispręsti.
Rodo saloje Rodo mieste per klaidą patekome į senų skandinavų viešbutį, vos ne vos sukrapštantį dvi žvaigždutes. Viešbutyje gyveno keli nusibodę vienas kitam seni gėjai, jaunesnis iš tokių porų ilgesingai žvalgėsi į vyrus praeivius, o senesnis skendėdavo paniuręs savo kokteilyje. Iškilmingai klibinkščiavo seni rokeriai, seneliukas su senele, kurie buvo dvigubai senesni nei „Rolling Stones“. Bet buvo dar kiečiau apsikarstę cackomis nei anie. Viešbučio pensininkai juos pažinojo ir šnibždėdavosi juos pamatę. Mes taip gerai skandinavų roko istorijos nežinojome. Bet jautėme pagarbą. Tiedu senesni už Miką Džagerį porą kartų iškilmingai prabarškėjo savo kaulais restorano terasoje ir dingo. Matyt, mirė. Lesbietė baro padavėja iškart pajuto neeilinę simpatiją mano žmonai. O maniškė… Ai, sakė, atostogos gi, ir meiliai koketavo su ta. Kokteilius mes gaudavome pirmieji ir du už vieno kainą. Ai, atostogos, tariau sau ir aš, krimsdamas riešutėlius ar alyvas for free. Just because.
Vaizdas, kaip žadėta, į jūrą buvo. Bet labai toli ir pačiame lango pakraštyje, o šiaip danguje vyravo žydrynė be debesėlio. Jei koks varganas debesėlis, net užuomina lyg cigarečių dūmas vangiai svirinėdavo dangumi, aš taip maloniai prisimindavau mūsų kurortų kamuolinius debesis, kokie jie didingi, kokie meniški ir primena ką tik nori. Lietuvoje iš jų lyja ir sklinda gaivi vėsa. Tėvynės debesys!
Graikijoje visą laiką saulė ir karštis. Saulė nuo labo ryto įsikabina kaip buldogas į tavo smegenis ir nepaleidžia iki vėsesnio vakaro – nakties. Saulė kabo virš galvos, kaitina ir net oras kupinas saulės karščio ir, kai įkvepi gurkšnį oro, jauti saulę visur, net tavo pilve, ir todėl dieną net nenori valgyti. Bet kitiems saulė patinka ir jie ten važiuoja kaisti iki išprotėjimo.
Kita graikų salų atrakcija – jūra. Graikai plaukiodami jūrose tarp savo salų sukūrė didingą civilizaciją. Graikas jūroje – pasigėrėtinas vaizdas. Visa savo tautos didybe tviska graikas laivo kapitono tiltelyje išmaniai manevruodamas šturvalu tarp srovių, povandeninių uolų ir salų. Vieno laivo kapitonas buvo toks didingas, kad net sukiojo šturvalą, giliai susmukęs savo kapitoniškame krėsle, kojų pirštais.Taip vairuodamas laivą beveik snaudė. Nes saulė, karšta ir doras graikas po pietų miega.
Sausumoje graikai yra darantys daug ką kojų pirštais. Viename restoranėlyje užsisakiau musakos ir lazanijos. Atsitiktiniam turistui tai skirtingų virtuvių skirtingi patiekalai. Didingos civilizacijos ainiui graikų virėjui visiškai tas pats. Jis ten jums nesivargins dėdamas skirtingus ingredientus į panašius patiekalus. Viduržemio jūros tautos nuo seno yra persmelktos graikų kultūra ir todėl mums buvo paduotos tik musakos. Mano mažoji dukra atsisakė tokios savo musakinės lazanijos, nes musakoje kažkur įdedamas bulvių – baklažanų sluoksnis. Mažei tai nepriimtina. Ji nesutiko prisidėti prie Viduržemio jūros civilizacijos pranašumų.
Aš diskutavau su padavėju apie lazanijos ir musakos skirtumus. Net restorano savininkai atėjo ir jie vis tiek nesuprato, ko mes iš jų norime. Čia juk Graikija. Kiekvienas doras graikas supranta, kad Graikijoje lazanija yra musaka. Ko siunta ir skėsčioja rankomis šitas mėsos kalnas negraikas barbaras?
Tas vietinių santykis su lazanijos ir kitų makaronų gamintojais italais Rode yra sudėtingas. Besižavint Rodo architektūra palaipsniui, klausant ne ką jie pasakoja, o skaitant kitus šaltinius - aiškėja vienas diskutuotinas dalykas. Dalis dabar garsiausių salos pastatų su šiokia tokia istorija yra pastatyti italų, kai jie, vadovaujami dučės Rode, kūrė Didžiąją Italiją. Net senovinė Rodo pilis, Didžiojo Magistro rūmai, viso Rodo turistinis traukos centras yra nuo visiškų griuvėsių atstatyti italų, kai jie buvo punktualieji fašistai. Nemaloni graikams smulkmena. Tai gal todėl rodiečių lazanija yra truputį kitokia nei Italijoje. Musakiškesnė.
Mes keliavome po salą autobusais ir laivais. Laivams – patogus platus uostas. Graikai prie kiekvieno laivo laukia menkiausio turisto. Moka jie uoste kalbėti visomis kalbomis ir yra ganėtinai informatyvūs. O graikas išmestas nuo laivo kapitono šturvalo į sausumos laivą – autobusą yra nelaimingas graikas. Kalbų jau nemoka ir jam autobuse per karšta ir net, kaip mums pasirodė, kiekvienas autobuso vairuotojas yra šeimos gėda. Jo senoji mama iki šiol rauda į pagalvę naktimis, kad sūnus nepajėgė išsimokslinti iki laivavedžio diplomo. Vos pajėgė tapti autobuso vairuotoju.
Bet autobusus keliauti pigiau. Todėl ankštoje gatvelėje,nepritaikytoje turistų masėms, buvusio turkų turgaus pasienyje, yra įkišta autobusų stotis. Turistai ten it jūroje bangos. Blaškosi veikiami skirtingų graikų mostų, iš kur važiuos jų autobusas, kaip jūros bangos. Atoslūgiai ir potvyniai. Niekas nieko nesupranta. Lengva panika kaip Pompėjuose išsiveržus Vezuvijui. Graikai autobusų stotyje kalbų nemoka. Autobusų biznyje pačios visuomenės apačios. Pirmomis dienomis mes dar blaškydavomės kartu su visais. Tačiau vėliau supratome. Ramiai, graikiškai, filosofiškai: paskutiniu momentu tiesa paaiškės.
Rusai ar anglai pradės rėkti saviškiams gerai pasiblaškę po stotį – kur tas autobusas, kurio reikia ir mums. Tada pajudėsime ir mes. Rusams kažkas pasakė, kad graikai labai juos myli, ir todėl matėme kelis rusų turistus, kurie nemoka jokių kalbų, atvažiavo į Rodą tik su rusų kalba. Dieve, Dieve, pasirodo graikai autobusuose jų jau nemyli, neskelbia sustojimų pavadinimų rusiškai. Todėl tenka moteriškei iš Rusijos didelėmis iš siaubo akimis prisikabinti prie vairuotojo ir mokant vienintelį žodį angliškai next klausti kas kartą sustojus ar next ta jos stotelė. Ir matai, kaip vairuotojo balse atsiranda po dešimto klausimo next raiški nemeilė rusams. Bet, matyt, graikų įstatymuose yra įrašytas sušaudymas naktį, jei vairuotojas puola kumščiais turistus. Todėl vairuotojas didžiulėmis valios pastangomis susivaldė. Iš pradžių dar bandė rankų mostais sodint toliau į autobuso gilumą rusę didelėmis akimis, bet po to spjovė į tą reikalą. Turistė labai tvirtai laikė įsikabinusi abiem rankomis stulpą prie vairuotojo. Vairuotojas iš širdies atsiduso išlipus nervingai turistei.
Mes padarėme paprasčiau. Įlipdami į autobusą paklausėme, kada bus Mandomata nudist beach. Ir vairuotojas mus įsidėmėjo. Kai atvažiavome į mūsų Mandomatą, vairuotojas visu balsu sukaukė kaip laivo sirena:
Nudist beach!
Visi autobuso keleiviai pabudo ir prilipę nosimis prie autobuso stiklų kaip vaikai Felinio „Amarcorde“ žiūrėjo, kaip išlipa vieninteliai autobuso nudistai. Jie, matyt, tikėjosi, kad mes išsirengsime nuogi iškart tik išlipę. Eidami link jūros nugarose jautėme nuvažiuojančio autobuso keleivių žvilgsnius. Tai kada jūs rengsitės?
Graikų salų pliažai tikrai yra tokie, kaip rodo turistinių agentūrų reklamos: mėlynas mėlynas skaidrus vanduo tarp atvirukiškai kabančių uolų, smėlio arba žvyriuko paplūdimiai. Stovėdamas iki kaklo vandenyje, gali matyti savo kojų pirštus. Virš galvos saulė visą dieną. Vanduo nepalangiškai nuobodus – šiltutėlis. Yra oficialūs nudistų pliažai. Nors viename visi keturi nudistų pliažo riboženkliai buvo sušaudyti kulkosvaidžio serijomis. Matyt, žiemą iš netoli esančio vienuolyno ateidavo žmonės ir šitaip išreikšdavo savo nuomonę apie tokius pliažus.
Prie tos pačios nelaimingosios Rodo autobusų stoties yra skaniausio pagal gūglą maisto vieta visoje saloje. Visai prasta vizualiai vieta. Keli vargani staliukai. Iš tos vizualiai prastos knaipės sklinda rūkomos žolės kvapas ir visiškai apsinešęs virėjas net neslepia suktinės. Bet maistas labai skanus. Grįžome pas tuos žolės rūkytojus pavalgyti kelis kartus. Jie ten visai sėkmingai kūrė kažkokius nestandartinius maisto sąskambius tokiu narkomaniniu būdu. Visa Graikija, ko gero, tokia. Sudurstyta, supainiota, apirusi, bet kažkaip veikia. O mano nuomonę apie graikus veja dar ir asmeninis motyvas.
Graikė, mano mažosios dukros krikšto motina, neatvyko į mano mažės pirmąją komuniją. Dingo gastrolėse Kinijoje ar Armėnijoje. Tai aš net susinervinau antigraikiškai. Tačiau. Koks bebūtum irzlus, bet anksčiau ar vėliau graikiškoji dvasia tave pagauna, ypač vakarais, kai saulė nusileidžia, kai birblena buzukio muzikos garsai, po kelių vyno taurių ar ledinės mastikos taurelės. Siela truputį skrenda virš Viduržemio jūros. Plevena nenusakomai vėsus po dienos karščių gyvenimo lengvumas tose salose. Kiekvieną graikiškų atostogų vakarą pajunti tą graikiškąjį gyvenimo lengvumą. Todėl linkiu patiems išsiaiškinti Graikiją. Nors vieną kartą gyvenime.
Gal patiks.