Laurynas nuo pat ryto stovėjo prie lango ir žiūrėjo į tolimąjį kiemo kampą. Per pravirą lango orlaidę girdėjosi didelių kaip pupos vasaros lietaus lašų barbenimas į palangę, stogą, betoninį takelį. Anapus namo, nepaisant lietaus, girdėjosi vaikų krykštavimai. Jie vis turėjo dviračius ir keldami didžiules bangas važinėjo per jų gatvelėje telkšančią pelkę. Berniukas dar neturėjo dviračio, todėl liūdnai žiūrėjo į kampe sukrautus akmenis. Juos prieš kelias dienas atvežė didelė mašina, o tėtis su kaimynu sudėjo į didelę tvarkingą krūvą, kuri buvo jo ūgio. Laurynas laikė save jau dideliu, todėl ir plokščių, šviesiai rudų akmenų krūva jam atrodė didelė. Jau sekančią dieną, kai tėvelių nebuvo namie, jis užsiropštė ant jos. Ji keistai sujudėjo, bet berniukas išlaikė pusiausvyrą ir nenukrito. Nuo tokio aukščio jam matėsi visų aplinkinių kaimynų kiemai. Jis akimirką pasijuto lyg užkopęs ant didelio judančio kalno ir net pats pabandė pajudinti po kojomis esančius akmenis, bet, nežinia iš kur atsiradęs, kaimynas priėjo prie tvoros ir subarė.
– Greitai šok žemėn, kas per žaidimai ant akmenų krūvos.
Laurynas nepatenkintas žvilgtelėjo į surauktus kaimyno antakius.
Koks jis piktas, pagalvojo berniukas, žiūrėdamas iš viršaus į jį. Netikėtai sulingavo visa akmenų krūvą, bet ir tai neprivertė Lauryno nušokti žemyn.
– Tuoj pat lipk šalin. Išlįs iš po akmenų akmeninis bildukas ir užkerės. Matai, kaip sujudėjo visa krūva. Jis jau ruošiasi išlįsti. O jei neklausai, pasakysiu tavo tėveliui.
– Bildukai tik pasakose gyvena, – sumurmėjo nepatenkintas ir nenoriai nušokęs žemėn nupėdino namo. Šiandien jis vėl planavo eiti ant akmenų ir net buvo sugalvojęs, ką atsikirs piktam kaimynui.
– Mano kiemas, mano akmenys, mano bildukas. Ką noriu, tą ir darau, – taip aš jam atsakysiu, murmėjo kaip eilėraštį išmoktus žodžius ir vis žvalgėsi tai į kaimyno tvorą, tai į dangų.
Pagaliau debesys išsisklaidė ir saulutė nušvietė kiemą. Gelsvi akmenys, nuplauti visą pusdienį lijusio lietaus, sublizgo kaip auksiniai. Nieko nelaukęs Laurynas išlėkė į kiemą. Draugai kažką jam riktelėję nulėkė dviračiais į kitą gatvės galą, o berniukas nuskuodė prie akmenų krūvos. Paviršiuje susidariusiose mažose balutėse linksmai žaidė saulės zuikučiai, lyg ir kvietė užlipti ir pažaisti kartu. Laurynas apsižvalgė, ar nesimato pikto kaimyno. Akimirką jam pasirodė, kad pamatė kyšančią iš už tvoros žilą jo galvą. Atsargiai prisėlinęs prie jos žvilgtelėjo per mažą plyšelį, bet kaimyno kieme nieko nesimatė, išskyrus margą katiną, kuris ramiai snaudė saulutės atokaitoje.
– Kaimynas turbūt numato, ką aš jam žadu pasakyti, todėl nedrįsta pasirodyti, – piktdžiugiškai sumurmėjo ir drąsiai priėjo prie akmenų.
– Čia mano kiemas, mano auksiniai akmenys ir mano akmeninis bildukas, – murmėjo po nosimi, kardamasis ant viršaus judančiais akmenimis.
Staiga pasigirdo duslus kostelėjimas. Laurynas dar nepasiekęs viršūnės įsiklausė. Kažkur iš apačios atsklido atodūsis.
– Mane ir taip slegia sunkūs akmenys, o dar tu ant viršaus kariesi, – tarė kažkas tyliu, graudžiu balsu.
Laurynas išsigando ir nušokęs atsitraukė keletą žingsnių.
– Ačiū, kad nulipai, – padėkojo pasilėpęs po akmenimis nepažįstamasis.
– Tu kas? – paklausė berniukas, žiūrėdamas į nedidelę properšą tarp sudėtų akmenų.
– Aš – akmeninis bildukas. Tūkstančius metų ramiai tūnojau po žeme, saugojau žemės geltonuosius dolomito akmenis, atėjo žmonės, ištraukė mane, pametė kiemo kampe ir dar apkrovė suskaldytais akmenimis, – atsakė liūdnai akmeninis bildukas. – Nukelk nuo mano pečių tuos sunkius akmenis, jie mane labai slegia ir man skauda. Aš tau už tai duosiu vieną blizgantį akmenėlį, už kurį tu galėsi nusipirkti šimtą naujausių dviračių, – graudeno nepažįstamasis, bet netrukus žvalesniu balsu prabilo. – Pasilenk, pažiūrėk tarp mano akių ir pamatysi tą blizgantį akmenuką. Laaabai gražus, – paslaptingai sušnibždėjo bildukas.
Laurynas net priklaupė, kad pamatytų tą stebuklingą akmenuką, už kurį galėtų nusipirkti šimtą naujausių dviračių, ir įsidrąsinęs žvilgtelėjo į tamsų plyšį. Jam pasirodė, kad iš ten į jį žiūrį keistos gelsvos kaip ir akmenys akys.
– Na, nežiūrėk į mane tokiu laimingu žvilgsniu, – burbtelėjo piktai nepažįstamasis.
– Kodėl laimingu? – nustebo Laurynas.
– Todėl, kad tu laisvas, o aš – prislėgtas, – papriekaištavo bildukas.
– Nors aš ir laisvas, bet nelaimingas, nes neturiu dviračio, – atsakė berniukas, ieškodamas akimis blizgančio akmenuko, bet, kaip jam pasirodė, vietoje akmenuko tik keistai sublizgėjo bilduko akys. – O kodėl tu bildukas? – pasidomėjo Laurynas, nebegalėdamas atitraukti žvilgsnio nuo angos.
– Todėl, kad aš kartais po žeme bildu ir ją drebinu. Žmonės tai vadina žemės drebėjimu ir galvoja, kad ji pati dreba. Nieko jie nesupranta, tai aš drebinu žemę, kai man pasidaro liūdna. Nori kartu drebinti žemę? – staiga paklausė linksmesniu balsu bildukas ir išplėtė akis, kurios pasidarė kaip dvi auksinės sagutės mamos švarkelyje.
– Nenoriu. Mokytoja sakė, kad negerai kai žemė dreba. Mokyklos sugriūna nuo tų drebėjimų. Aš tik dviračio noriu, – atsakė vis negalėdamas atitraukti akių nuo tarpo tarp akmenų. Jam net pasirodė, kad bildukas ėmė judėti, kilnoti akmenis ir stengėsi išlįsti, o keistos akys keistai mirksėjo ir blizgėjo.
– Ir man atsibodo drebinti, išvaduok mane, – paprašė gudriu kaip lapės balsu.
Laurynas kaip užburtas tupėjo nejudėdamas.
– Tai nori šimto dviračių? – staiga paklausė bildukas, žiūrėdamas į vis dar apsispręsti negalintį berniuką.
– Noriu, bet blizgančio akmenuko nematau, – atsakė berniukas.
– Greitai pasilenk ir paimk jį iš skylės.
Berniukas nieko nelaukęs prigludo prie skylės, bet vietoje blizgančio akmenuko į veidą dvelktelėjo šaltas vėjo gūsis.
– Nematau blizgančio akmenuko, – tarė ir atsilošė.
– Ai, ai, tikriausiai jis pradėjo riedėti į žemės urvą. Bėda, bėda, jį tuoj pagrobs gobšuolė lauko pelė ir tu niekada neturėsi dviračių, – ėmė dejuoti akmenis bildukas, bet tuoj tvirtai pridūrė. – Greitai nukrauk akmenis, greitai, kol nedingo blizgantis akmenukas.
Laurynas pašoko kaip įgeltas ir, net nepagalvojęs apie piktą kaimyną, puolė prie krūvos. Mėtė akmenis tai kairėn, tai dešinėn, tai po kojomis. Vieni buvo didesni, kiti mažesni, vieni sunkesni, kiti lengvesni, bet visi saulės spinduliuose blizgėjo kaip auksiniai ir tas blizgesys taip akino, kad berniukas nieko nebematė. Noras rasti blizgantį stebuklingą akmenėlį ir nusipirkti šimtą dviračių suteikė jėgų, o akmeninis bildukas vis ragino:
– Greičiau, greičiau. Aš jau girdžiu, kaip lauko pelė atskuba savo urvais pagrobti blizgantį akmenėlį. Greičiau!
Laurynas dirbo net suplukęs. Jis negalėjo suvokti, ar akmenų mažėja, ar ne, bet vis tiek dirbo nesustodamas.
– Viskas, – pasigirdo tvirtas akmeninio bilduko balsas. – Dabar paeik į šalį.
Laurynas akimirkai sustojo ir pabandė žengti žingsnį, bet jo kojos net nesujudėjo. Jis pažiūrėjo žemyn. Apie kojas buvo primėtyta įvairaus dydžio, panašių į aukso luitus akmenų. Jie lingavo, jungėsi į vieną didelį luitą, apgaubė kojas ir geltona akmeninė masė ėmė kilti aukštyn. Greitai nebesimatė pėdų, kelių, kojos pasidarė kaip vientisas akmenis luitas. Berniukas, apimtas baimės, žiūrėjo į geltonu akmeniu pavirtusias kojas.
– Na, pagaliau bus naujas bildukas, – pasigirdo ironiškas balsas. – Man atsibodo tūkstančius metų po žeme bildėti, dabar tu galėsi vietoje manęs drebinti žemę, o aš eisiu po pasaulį pasivaikščioti. Cha, cha, cha, – piktai nusikvatojo akmeninis bildukas ir pradėjo lįsti iš po likusios dar nemažos akmenų krūvos. Akmenys lingavo ir kilnojosi.
Persigandęs Laurynas norėjo pakviesti ką nors į pagalbą, bet nežinia iš kur atskridęs mažas akmenukas stuktelėjo į smakrą ir berniukas liko išsižiojęs, negalėdamas pratarti nė žodžio. Su kiekvienu akmeninio bilduko krustelėjimu akmenys biro žemyn, o po to jo kojomis kilo aukštyn. Jau į akmenį pavirto kojos, užpakalis, pilvas ir ta baisi gelsva masė po truputį, bet nesustodama kilo jo kūnu vis aukštyn ir aukštyn.
Na, kas nors, gelbėkite, – šaukė Laurynas mintimis. – Tegu atšliaužia nors sraigė, kurią aš prieš kelias dienas nusviedžiau per tvorą, tegu atskrenda paukšteliai, kuriems pagailėjau bandelės trupinių. Ei, gal išgirs mano nebylų pagalbos šauksmą mažosios skruzdėlės, kurioms į urvelius pribėriau druskos ir išgelbės mane iš akmeninio bilduko nagų. Na, kas nors, gelbėkite, – šaukė mintimis berniukas, o akmeninio bilduko beriami akmenys jau pasiekė krūtinę ir artėjo prie pečių. Berniukas iškėlė į viršų rankas ir ėmė mojuoti tikėdamasis, kad gal nors piktas kaimynas pastebės, bet kaip tyčia jis nestovėjo prie tvoros.
– Cha, cha, cha, – sklido iš po akmenų vis skardesnis ir piktesnis balsas. – Norėjai šimto dviračių, o dabar turėsi šimtą akmenų ir galėsi, tūnodamas giliai po žeme, vietoje manęs jais bildėti.
Kieme už namo kampo pasigirdo linksma dainelė, bet bilduko keliamas triukšmas neleido berniukui suprasti, kas ir apie ką dainuoja.
Aš pakliuvau į bėdą, aš tuoj pavirsiu į akmeninį, o kažkas mano kieme linksmai dainuoja, – pagalvojo su nuoskauda Laurynas. Netrukus jis aiškiai išgirdo linksmą dainą.
Ei-jo, ei-jo, ei-jo!
Linksmai į darbą ėjo,
Visi instrumentus turėjo,
Statyti namą mums reikėjo.
Berniukas pasuko dar nesuakmenėjusį kaklą ir pamatė gražia vorele per kiemą einančias skruzdėles. Jos nešė šapelius, spygliukus, įvairius savo darbo įrankius, o stipriausios stūmė didelį, įvairių daiktų prikrautą karutį.
Jos išeina iš mano kiemo, jos supyko už pribertą į jų urvelius druską, jos eina kitur statytis naujų namų, – sukosi Lauryno galvoje mintys. Palaukite, neišeikite, – bandė šaukti, bet iš pražiotos sustingusios burnos neišsprūdo joks garsas, o akmeninio bilduko balsas vis stipriau ir aiškiau sklido iš po akmenų. Nuo jo krutėjimo byrantys akmenys plačiai skleidėsi ir aplink esanti pievelė taip pat pradėjo virsti į vientisą akmeninę plokštę. Mažesnės akmeninės skeveldros, atsimušusios į tą plokštę, riedėjo prie berniuko kojų ir kaip vijokliai kopė aukštyn, artėdamos prie berniuko galvos.
Skruzdėlytės, linksmai dainuodamos, keliavo toliau ir nematė, kas dedasi tolimajame kiemo kampe.
– Dar, na, dar truputį. Tuoj tu tapsi nauju akmeniniu bilduku ir keliausi į žemę, o aš tapsiu akmeniniu berniuku ir keliausiu po pasaulį sėdamas akmenis, – šniokštė bildukas ir visi likę akmenys ėmė keltis vienu kartu. Staiga vienas didelis luitas su didžiausiu trenksmu nusirito, trenkėsi į suakmenėjusias berniuko kojas, smulkios dalelės plačiai pabiro po visą kiemą, nusirito iki skruzdėlyčių ir kelias iš jų skaudžiai užgavo. Mažosios darbininkės tuoj sukruto. Nustojo dainavusios ir susispietė į būrį. Tik dabar jos pastebėjo aukštyn kylančius, su dideliu bildesiu krintančius žemyn akmenis, iki smakro suakmenėjusį berniuką ir išgirdo iš kiemo kampo sklindantį pikdžiugišką juoką.
– Cha, cha, cha, aš iš žemės gelmių išeinu, kad pasėčiau daug geltonų akmenų.
– Pavojus! Akmeninis bildukas iš žemės lenda, – sušuko viena iš skruzdėlių.
– Mes negalime leisti jam išlįsti, nes tada jis visą pasaulį nusės savo akmenimis, o berniukas keliaus į požeminį akmenų pasaulį, – pritarė kita.
– Greičiau, kas kaltą, kas plaktuką, kas kirstuką ir pirmyn į kovą su akmeniniu bilduku, – suriko vyriausioji skruzdėlė ir visos darnia kolona nužygiavo į kovą su gresiančia Žemei ir Laurynui nelaime.
– Pirmyn! – vieningai suriko priekinėse eilėse žygiavusios skruzdėlės ir mažosios drąsuolės drąsiai puolė į patį besiritinėjančių, bildančių ir dūžtančių akmenų sūkurį.
Vienos tuoj užsikabarojo ant Lauryno ir kirstukais pradėjo kirsti akmenis, kurie jau buvo pasiekę nosį ir artinosi prie akių.
– Neleiskite akmenims pasiekti akių, tada mes niekuo nebegalėsime berniukui padėti, – suriko senoji skruzdėlė ir pirmoji užšokusi ant vis dar styrančio nosies galo kirstuku ėmė kirsti geltoną akmenį. Prie jos tuoj prisijungė ir kitos. Jos darbavosi iš visų jėgų, viena kitą paragindamos, padrąsindamos, pridengdamos ir prilaikydamos. Nuo krūvos atlekiančios smulkių akmenų skeveldros kartais užgaudavo ar net nublokšdavo žemyn, bet jos neišsigando, nesitraukė ir nesustodamos tęsė kovą su akmeninio bilduko akmenimis. Netrukus pavyko atlaisvinti berniuko nosį, burną, pečius. Apačioje esančios skruzdėlės atskilusias nuo berniuko skeveldras nesustodamos nešė, vežė karučiu ir bėrė ant riaumojančio, šniokščiančio, besimuistančio ir vis bandančio išlįsti akmeninio bilduko.
– Greičiau!
– Drąsiau!
– Sparčiau kirsk akmenį nuo ausies, nuo peties, nuo krūtinės!
– Mesk jį žemyn!
– Ei, ten, ant žemės, saugokitės, krenta didelė atplaiša, – skambėjo viršuje energingi balsai.
Esančios apačioje vos spėjo suktis.
– Ei, vienas du, kartu. Imame, keliame, vežame, verčiame, – skambėjo draugiški balsai, keliant didesnę atplaišą į karučius.
Net pačios mažiausios skruzdėlytės neatsiliko nuo didesniųjų. Jos šmirinėjo po dobilėlių lapais ir rinko smulkius akmenėlius. Paėmusios, vikriai išsisukinėdamos nuo lakstančių į visas puses akmeninių skeveldrų, bėgo prie pat krūvos. Nusitaikiusios taikliai paleisdavo juos į plyšį, kuriame blizgėjo geltonos bilduko akys. Tai labai pykdė bilduką ir jis dar baisiau riaumojo ir grasino visus paversti geltonais akmenimis.
Virš namo skraidę žvirbliai atkreipė dėmesį į keistą triukšmą, sklindantį iš kiemo kampo, ir priskridę arčiau sutūpė ant tvoros.
– Bildukas, akmeninis bildukas lenda iš žemės, – sučirškė pamatę žūtbūtinę skruzdėlių kovą ir nieko nelaukę puolė į pagalbą. Pačiupę snapeliais ar kojytėmis tolėliau pariedėjusius akmenukus, kilo į viršų ir mėtė į kunkuliuojančią akmenų masę.
Išgirdusi triukšmą, nuo kurio drebėjo ne tik kaimynų tvoros, bet ir žemė, per mažą plyšelį tvoroje atsargiai kyštelėjo savo ragučius sraigė. Ta pati, kurią Laurynas buvo nusviedęs per tvorą. Po ilgos kelionės namo, ji tikėjosi palįsti po braškės lapu ir iki soties išsimiegoti, bet dabar kieme dėjosi keisti dalykai. Tikras karas. Iškėlęs rankas į viršų mojavo Laurynas, jo keistu, geltonu kūnu zujo šimtai skruzdėlių, o iš dangaus kaip kruša biro žvirblių mėtomi akmenukai.
– Aaaa, tai gi čia kaunasi su akmeniniu bilduku. Su tuo nedorėliu, kuris prieš daug šimtų metų mano gražų, minkštą namelį pavertė į kietą suktą kiautą, – suprato sraigė, išgirdusį piktą balsą. Ji nužvelgė į bėdą patekusį berniuką, pasiaukojančiai dirbančias skruzdėles, žvirblius, užmiršo patirtą nuoskaudą ir prišliaužė prie netoli atsiritusio akmenėlio. Paėmė jį savo mažais, tvirtais ragučiais ir, išdidžiai iškėlusi galvą, drąsiai nusliuogė tiesiai link šniokšiančio, riaumojančio akmeninio bilduko. – Reikia ir man padėti, reikia ir man prisidėti, – šnibždėjo sraigė lėtai šliauždama pieva.
Netrukus atsilaisvino Lauryno kaklas, pečiai, krūtinė, pilvas. Jis jau galėjo pasukti galvą, laisvai kilnoti rankas, bet vis dar iš patirtos baimės negalėjo ištarti nė žodžio. Jis tylomis žiūrėjo, kaip akmenų krūva vis didėja, mažiau linguoja, o akmeninio bilduko balsas darėsi vis tylesnis, nebe toks piktas ir ironiškas.
– O blizgančio akmenuko nepaėmei ir šimto dviračių neturėsi, neturėsi, neturėsi, – ėmė rėkti bildukas pro likusį nedidelį tarpą tarp akmenų, bet pribėgusi senoji skruzdėlė pačiupo paskutinį ant Lauryno pėdos gulėjusį akmenuką ir sugrūdo į tamsią skylę, iš kurios nedorėlis bandė suvilioti berniuką. Keletą akimirkų dar girdėjosi tylus šniokštimas, bet netrukus viskas nurimo.
Laurynas pažiūrėjo į kojas. Jos buvo apdulkėjusios, truputį nubraižytos. Pabandė pakelti vieną pėdą, kitą ir net ašara ištryško, kai kojos klusniai kilnojosi ir jų neslėgė jokie akmenys. Jis, vis dar negalėdamas atgauti žado, žiūrėjo, kaip skruzdėlytės, susirinkusios visus savo instrumentus, išbarstytus po pievą spyglius, šapelius, gražiai sustojo į ilgą vorą ir nužygiavo pievele, užtraukusios savo linksmą dainelę:
Ei-jo, ei-jo, ei-jo.
Į kovą drąsiai ėjo,
Nė vienas nedrebėjo,
Bilduką baisų nugalėjo.
Berniukas pasisuko į akmenų krūvą. Ji vėl gulėjo kaip gulėjusi, nejudėjo ir nebeblizgėjo lyg auksinė.
– Ei, išleiskite mane. Greičiau. Aš reikalauju, oi, ne, – prašau. Ne – reikalauju, reikalauju, – suriko bildukas, atsikrenkštė kaip tūkstantmetis senis ir per likusią dar vieną mažą skylutę ėmė pūsti keistus dūmus.
Skruzdėlytės, paukšteliai, Laurynas žiūrėjo į iš lėto pažeme sklindančią baltą, dvokiančią ir tirštą miglą.
– Pavojus, pavojus! Akmeninis bildukas skleidžia miego dūmus, mes tuoj visi užmigsime, – sušuko vyriausioji skruzdėlė.
– Greičiau, greičiau, reikia dar vieno akmenuko, – sučirškėjo žvirbliai, suplasnojo sparneliais ir ėmė skraidyti virš pievos.
Paukšteliai skraidė, skruzdėlytės šmirinėjo po dobilų lapeliais, kitos vikriai užsiropštė ant Lauryno, patikrino kišenes, žvilgtelėjo į ausis ir net nosį.
– Nėra, – suriko skruzdėlė, tupėdama ant berniuko nosies galo ir braukdama nuo savo nosytės didelį prakaito lašą.
– Ir mes neradome, – atsiliepė vyriausioji iš po dobilo lapelio.
– Ir mes nematėme nė vieno, – sučirškė žvirbliai ir sutūpę ant stogo krašto su baime žiūrėjo, kaip pievą dengia akmeninio bilduko pučiama migdančioji, šaltoji, tirštoji migla.
Jau nebesimatė Lauryno pėdų, dobilų lapelių ir po jais pasislėpusių skruzdėlyčių. Laurynas stovėjo sustingęs, nežinodamas, ką daryti. Berniukas norėjo dideliais vyriškais žingsniai išbėgti iš pievos, bet išsigando, kad gali sutrypti miglos apgaubtas ir tarp dobilėlių pasislėpusias savo gelbėtojas. Netrukus pasigirdo pirmi žiovavimai, čepsėjimai, atodūsiai, o kur ne kur ir tylus knarkimas. Darbininkės, taip drąsiai kovojusios su akmeninio bilduko mėtomais akmenimis, prieš jo pučiamą migdančią miglą buvo bejėgės. Jos viena po kitos gulė po lapais ir sumigo. Laurynas ėmė žvalgytis ir pastebėjo virš miglos išlindusius ragučius, o tarp jų – akmenuką. Visa tai lėtai, kartais sustojant judėjo link skylės, iš kurios sklido tie pragaištingi garai. Akmenukas priartėjo, pasirodė sraigės galva, ragiukai prasiskėtė ir ji įstūmė akmenuką į skylę.
– Suspėjau, – atsiduso sraigė ir netrukus pasigirdo tylus jos knarkimas.
Iš po akmenų atsklido duslus kosčiojimas, murmėjimas, bet viskas tuoj nutilo. Papūtė gaivus vėjelis ir migdančioji migla išsisklaidė.
Nubudo skruzdėlytės, sparčiai susirinko kaltukus, plaktukus, išbarstytus spygliukus, šapelius ir, užtraukusios savo linksmą dainą, nuskubėjo statyti naujo namo:
Ei jo, ei-jo, ei-jo
Užburti mus norėjo,
Bet sraigė atskubėjo,
Tą miglą nugalėjo.
Iš džiaugsmo, kad viskas laimingai pasibaigė, žvirbliai čirškėdami pakilo į dangų ir ėmė sukti didelius ratus, visu būriu šovė į dangų, sparneliais sukarpė besiruošiantį uždengti saulutę pilką debesį, linksmai sučirškė ir nulėkė į artimiausią miškelį.
Nuo linksmos dainos, žvirblių čirškėjimo, šiltų saulutės spindulių, tyliai pabeldusių į kieto susukto namelio stogą, prabudo ir sraigė. Kyštelėjo galvą, pasirąžė, pastukseno vieną į kitą ragučius ir nušliaužusi po dideliu braškės lapu vėl tyliai užknarkė.
Pagaliau atsitokėjo ir Laurynas. Jis apsižvalgė. Plokšti, gelsvi akmenys vėl gulėjo savo vietoje, skruzdėlytės dingo už namo kampo, nebesigirdėjo žvirblių čirškėjimo ir tik iš po braškės lapo sklido tylus sraigės knarkimas. Pavargusi nuo ilgos kelionės namo ir lemiamo akmenuko nešimo ji saldžiai miegojo. Berniukas pakėlė akis į priešais esančią tvorą ir krūptelėjo. Virš jos pasirodė žila kaimyno galva. Jis įdėmiai nužiūrėjo berniuką. Laurynui pasirodė, kad kaimyno akys blykstelėjo taip pat keistai, kaip ir akmeninio bilduko.
– Neeee, – suriko staiga atgavęs žadą ir tekinas pasileido per kiemą.
– Ei, tu kur! O dviratį? – riktelėjo kaimynas ir Laurynas sustojo kaip įbestas. Lėtai atsisuko. Kaimynas perkėlė per tvorą dviratį, atrėmė į akmenis ir nusišypsojo.
Berniukas nedrąsiai priėjo. Keletą akimirkų jie žiūrėjo vienas kitam į akis.
– Dviratis ne naujas, bet geras. Aš jau senas, man nebereikia, o tu dar pasivažinėsi su juo į valias, – tarė žilagalvis senelis.
– O iš kur jūs žinote, kad aš noriu dviračio? – paklausė nedrąsiai Laurynas, vis dar nedrįsdamas prieiti prie akmenų ir į juos atremto dviračio.
– Man apie tai skruzdėlytės padainavo, žvirbliai pačirškė ir sraigė pašnibždėjo, – atsakė senelis, gudriai nusišypsojo ir apsisukęs lėtai nupėdino savo kiemu.
Berniukas pagaliau išdrįso prieiti. Atsargiai atitraukė dviratį nuo akmenų.
– Čia tik vienas ir senas. Pasilenk, aš tau duosiu blizgantį akmenuką ir galėsi nusipirkti šimtą naujų dviračių, – pasigirdo iš po akmenų gudrus kaip lapės akmeninio bilduko balsas.
Berniukas truputį pasilenkė ir vėl per mažą, mažą plyšelį pamatė blizgančias, gelsvas, auksinį atspalvį turinčias akmeninio bilduko akis.
– Nereikia man tavo blizgančio akmenuko ir šimto naujų dviračių, nes aš turiu vieną gerą kaimyną ir šimtą draugų, – sušnibždėjo, vikriai užsėdo ant dviračio ir nuvažiavo pas draugus.
– Ačiū, – suriko garsiai, garsiai, kad išgirstų skruzdėlytės, žvirbliai, sraigė ir kaimynas, kuris, pasirodo, visai ne piktas.