Per vėlai praregėjusi: Nėries pasirinkimas kainavo ne tik giminaičių draugystę ir Maironio pagarbą, bet ir žmonių gyvybes

„Sako, mirdamas mane tu keikei, / O numiręs surūstėjai dar labiau. / Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: / Juk tave mylėjau ir gerbiau. / Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? / Ar galėjau – tais pačiais keliais?“ – 1942 m. sausio 15-ąją savo eilėraštyje, pavadintame „Maironiui“, retoriškai klausė Salomėja Nėris. Talentinga lietuvių poetė, laikyta nepranokstamu fenomenu, dėl savo ideologinių pasirinkimų iki šiol kartais pavadinama tautos išdavike – kaip ir Petras Cvirka ar Antanas Venclova. Kokia buvo ši moteris, ir kas paskatino garsųjį lyriką Maironį ją keikti?..

Daugiau nei tik eilėraštis Maironiui

S. Nėris eilėraštį Maironiui rašė gyvendama Ufoje, Rusijos mieste prie Uralo kalnų. Šis eilėraštis yra pirmasis jos svarbiausiu laikomame eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“ (leidėjai jį pervadino į „Lakštingala negali nečiulbėti“). „Su 1942-ųjų žiema siejama poetės egzistencinės krizės duobė, toji „viena valanda, gal kritiškiausia mano gyvenime“, kuri liko užfiksuota neišsiųstame laiške Justui Paleckiui, – nagrinėdamas eilėraščio kūrimo aplinkybes straipsnyje „Salomėja Nėris ir Maironis“ rašė literatūros tyrinėtojas Marijus Šidlauskas. – <...> kritiškiausią biografijos valandą išsisakoma Paleckiui, kuris tėra oficialusis „nuodėmklausys“ (galima spėti, kad ir toji „kritiškiausia valanda“ susijusi su psichologiškai nepakeliama ideologinės ir moralinės įkaitės būsena, aitrinama buitinių peripetijų), o kritiškąją būties valandą stojama akistaton su Maironiu, kuris yra kūrybinės biografijos steigėjas (lietuvių lyrikos tėvas) ir, nemaža dalimi, partneris (pasaulėjautos ir poetikos sąlyčiai).“

M. Šidlauskas pastebėjo, kad šiose eilėse nebelieka Salomėjai būdingo išdidumo, kuris Maironiui nepatiko. Užtat atsiranda nusižeminimas teigiant...