Įėjęs į savo valdų vidų pirmiausia neiškraustytus visokio maisto pilnus maišelius sugrūdo į šaldytuvą. Paskui nuo stalo nubloškė nuvytusią ir sudžiūvusią rožių puokštę, kurią buvo užmiršęs pamerkti. Prie lango atremtas į sieną stovėjo angelas, užsakytas senelių namų koplyčiai. Angelas jau buvo išdrožtas, nudažytas, nieko daugiau nereikėjo daryti, bet Adolfas neskubėjo jo atiduoti. Jis vis dažniau susimąstydavo, kad be angelo dirbtuvė liks nejauki. Saulės spinduliai krito ant meistro kūrinio ir teikė ypatingo žavesio. Adolfui patiko miela labai moteriška angelo galvutė su neklusniomis garbanėlėmis. Angelai belytės būtybės. Bet meistras, kurdamas skulptūrą, jautė, jog kažkokia jėga stipresnė už jį patį vertė suteikti angelui moteriškumo. Išryškinti kokius nors apvalumus būtų buvusi šventvagystė, todėl jis gerokai paplušėjo prie rūbo klosčių, jog jos bylotų apie pagundą ir paslaptį.
Žvelgdamas į angelą, Adolfas pats nepajuto, kaip ištarė:
– Sveika, Beatriče.
Jam pasirodė, jog skulptūra jam šyptelėjo.
Meistras nenorėjo imtis kokio nors darbo. Todėl sumanė išsivirti arbatos. Nukėlęs virdulį nuo lentynos, ranka nubraukę dulkes, pripylė vandens ir įjungė laidą į elektrą. Ant stalo padėjo du puodukus – sau ir Beatričei ir staiga suvokęs, kad keistai elgiasi, išsigando. Noras gerti arbatą praėjo, išjungė elektrinį virdulį. Adolfas nutarė sprukti iš dirbtuvės į gryną orą. Čiupo prekių maišelius, išėjo iš dirbtuvės ir lengviau atsiduso tik užrakinęs dirbtuvės duris. Tada nužingsniavo prie stotelės. Autobuso ilgokai nebuvo. Neturėdamas, ką veikti ėmė klausytis kitų, laukiančiųjų autobuso, kalbų.
– Mano Raimutis tuoksis romuvoje , Šventojoje, – aiškino plepi moteriškė savo bičiulei.
– Staiga Adolfas pajuto aštrų norą patekti į Šventosios romuvą. Nuspaudė telefono mygtukus, surinko sūnaus numerį ir, kai šis atsiliepė, greitai pranešė, jog vyksta į Šventąją. Taigi, Adolfas įsėdo į autobusą važiuojantį į stotį. Išlipęs iš autobuso ėmė dairytis reikalingos aikštelės. Tada vėl pajuto nerimą.
– Gal nebebus autobuso?- ėmė raminti save. Bet autobusas atvažiavo po kelių minučių. Nedaug laiko užtruko ir pasiekė Šventąją. Kažkokio poilsiautojo pasiteiravo, kur galėtų rasti romuvą ir tęsė kelionę. Jis nepastebėjo nei kurorto pušynėlių, neužuodė miško, samanų, smilgynų kvapų, buvo abejingas jūros druskos prisodrintam orui – skubėjo į romuvą.
– Romuvoje rubuilis krivių krivaitis vežė su karučiu malkas ir metė į laužą. Čia pat sukiojosi moteriškė su murzinu sijonu ir nešvaria striuke ( šiuolaikinė vaidilutė?). Ji šlavė aikštę, šiukšles bruko į juodus maišus. Adolfas prisiartino prie laužo. Jam dingtelėjo paaukoti auką romuvos deivei. Iš maišelio išsitraukė padėkliuką su vištienos kulšelėmis. Norėjo išlupti vieną kulšelę, bet susigėdo – Deivė ne benamis šuo. Auka turi būti solidi. Todėl įmetė visą padėkliuką. Deivė priėmė auką – aukštyn pakilo aitrūs ir tamsūs dūmai. Dūmams išsisklaidžius, jis pamatė keliuku link romuvos einančius du žmones. Toliaregės jo akys įžvelgė pirmiau einančiojo bruožus. Ir tada jį apėmė neapsakomas džiaugsmas. Prie jo artėjo jo svajonių moteris, jo atgijusi Beatričė, Nė pats nepajuto kaip riktelėjo:
– Beatriče, mieloji, – ir pasileido bėgti link jos, nepaisydamas nei dusulio, nei sąnarių girgždėjimo.
– Kaip jūs mane pažinote? – pasiteiravo mergina.
– O, negalėjau neatpažinti... – ir jau ketino apiberti jausmų kupinomis frazėmis, bet išgirdo sūnaus balsą:
– Tėtuk, ruošiausi tave supažindinti su savo Beta, bet vis nebuvo progos. Džiaugiuosi, kad ji tau, atrodo, patiko. Mus su Beta nustebino tavo telefono skambutis, nutarėme važiuoti į Šventąją išsiaiškinti. Sutikto poilsiautojo pasiteiravau ar nematė pagyvenusio vyriškio, nupasakojau išvaizdą. Jis atsakė, jog tokios išvaizdos žmogus klausęs kelio į romuvą. Taip ir radome tave.
– Tai Beatričė tavo mergina? – vos išlemeno Adolfas. Ne juokai pamatyti išsvajotus bruožus ir po akimirkos prarasti savo širdies valdovę...
– Gražios buvo Beatos ir Andriaus vestuvės. Jose tikriausiai dalyvavo romuvos deivė. Todėl jaunavedžiai gyvens ilgai ir laimingai. Angelas iškeliavo į senelių namus ir seneliai tapo daug labiau pamaldesni.
Vizijos, regėjimai, fantazijos žmogui yra duotos, kad jis negyventų vienišas, ieškotų aistros, meilės, naujų galimybių. Galite nė neabejoti, kad menas ugdo dvasinį supratingumą, atpalaiduoja, nuima įtampas, nervingumą, leidžia patyrinėti dar neatrastus jutimus, todėl kurti, pažinti, grožėtis ir atpažinti yra prasminga, verta. Kūryba skatina drąsiai ryžtis šiai nuostabiai, romantiškai, bet ir žaismingai patirčiai, kurią gali atpažinti sutiktų žmonių veiduose.